Naujausios
Gyvenimas trimis aukštais
Nijolė SAIMININKIENĖ
Kai buvau maža, svajodama apie svečias šalis, spėliodavau, kokie ten yra namai, kaip žmonės juose gyvena, ką veikia, kaip ilsisi.
Nuvykus į Honkongą šie vaikystės klausimai, pasirodo, tokie pat aktualūs. Juk, kaip ten bebuvę, Lietuvą nuo Honkongo skiria beveik 8 000 kilometrų. Kitoks klimatas, kitokie papročiai, visai kitokia kultūra.
Nors pradžioje baudžiausi nelyginti Lietuvos ir Honkongo, bet matau, kad neišsisuksiu. Lyginu.
Lietuvoje daug dviaukščių namų. Honkonge daug dviaukščių gatvių. Kitaip netelpa. Vietos mažai. Lietuvoje gyvename ant žemės. Na, kai kurie – kiek pakylėti. Iki kokio šešiolikto aukšto.
Honkonge gyvenimas vyksta trimis lygmenimis: virš žemės, ant žemės ir po žeme. Ne, ore nei žmonės, nei namai nekabo. Bet sutikit, gyventi kokiam šešiasdešimtam aukšte ir jausti žemę po kojomis – sudėtinga.
Žiūri pro langą – vaizdas kaip per televizorių. Viskas toli ir žemai, kaip iš paukščio skrydžio. Namai – aukšti ir siauri, kaip ketvirtainiškos dūdelės su skylutėmis, tik ne garsams išeiti, o žmonėms gyventi.
Butai aukšti, bet ankšti, ne europietiškiems gabaritams. Susėdę su vaikais suskaičiavome, kad tokį miestelį, kaip Tytuvėnai, su nepilnais trimis tūkstančiais gyventojų, sutalpintume į dvi su puse mums tekusio namo laiptinės. Tiesa, šiame mikrorajone viena laiptinė – lyg vienas atskiras daugiabutis namas.
Tokių „laiptinių“ kiekviename kvartale yra po keletą. Tačiau jų „pamatas“ - kokie keturi aukštai – vienas. Jame dažniausiai įsikūręs prekybos centras su kavinėmis ir garažas – vienas visiems penkiems namams/laiptinėms.
Prie įėjimo durų – budėtojai ir elektroninis raktas. Be jo neįeisi. Įėjai, liftu pakilai, ir ateini į „savo kiemą“.
Mūsų kiemas gražus. Medžių ir krūmų apsupty dangų remia penki namai. Bet pagal numeraciją – šeši. Todėl, kad nėra numerio 4. Jokiame name tokio skaičiaus nėra. Nėra nei ketvirto, nei keturiolikto, nei keturiasdešimto aukšto. Kadangi vietine kalba „keturi“ skamba kaip „mirtis“. Su tokiu žodžiu čia nežaidžiama.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek iš tikro, atmetus visus ketvertus, yra šio namo aukštų. Nepajėgiau: įskaudo sprandas ir skaičių pamečiau. Mano vaikai, pagal numeraciją (išėmus visus įmanomus ketvertus) gyvenantys dvidešimtame aukšte, pasirodo, gyvena gan žemai. Virš jų – dar mažiausiai dvigubai tiek, o gal ir trigubai.
Kieme – tvenkinukai su metalinėmis skulptūromis, medžiai, krūmai, gėlės, baseinas, akvariumas su egzotiškomis žuvimis. Nežinočiau, kad visa tai – ant parduotuvės stogo, neįtarčiau, kad čia beveik „kabantys Semiramidės sodai“, ir aš po juos vaikštau.
Kitų „laiptinių“ pirmuosiuose aukštuose įkurdinta sporto salė su treniruokliais, pobūvių salės, žaidimų kambariai vaikams. Aplink kvartalą – trys mokyklos ir vaikų darželis. Viskas žmogaus patogumui, už tam tikrą mokestį.
Tokiuose kvartaluose gyvena žmonės, kurių pajamos didesnės už vidutines. Kad išlaikytų nemažą būrį aptarnaujančio personalo, darbininkų, kiekvienas butas sumoka (pagal mūsų pinigus) kiek daugiau nei šimtą eurų per mėnesį.
Honkonge reziduoja visos žinomiausios pasaulio firmos – nuo "Gucci" iki "Hugo Boss". Einant pro šiuos namus dvelkia prabanga. Ne, tai – ne metafora. Kondicionieriai į gatvę išpučia brangių kvepalų, kuriais dvelkia šie namai, aromatą.
Čia, prie žėrinčių durų, gali pamatyti ir uniformuotą šveicorių, sutinkantį tave taip, lyg jis visą gyvenimą čia stovėjo ir laukė BŪTENT TAVĘS; ir malonias, bet savo ir įstaigos vertę žinančias pardavėjas, kurių pagrindinis rūpestis – padaryti tave laimingą. O jei nutari ką nors įsigyti – dvigubai laimingą, bet mažiau turtingą.
Tačiau yra ir kitokių namų – be sodų, be tvenknių. Daugiausia – prekybiniuose rajonuose.
Pirmame aukšte – parduotuvės, užkandinės, dirbtuvės, viršuje – gyvenamieji būstai. Blerbia kondicionieriai, tarška prekių vežimai, skuba ir derasi pirkėjai, sklinda ruošiamo maisto kvapai. Ir su estetika, švara, higiena čia kažkaip... Na, sakykim, ne itin puoselėjama. Visa tai – toje pačioje centrinėje Honkongo dalyje. Tik šiek tiek pavažiavus metro. Žmonės gyvena skirtingai, kaip visur – trimis socialiniais aukštais.
Lankydamasi Honkongo salose, mačiau ir žemdirbių namus. Pasakysiu paprastai: lietuviškas „alytnamis“ – graži ir brangi vila, lyginant su Honkongo paprastų kaimiečių namukais. O gražus lietuviškas namas – jau „Vila Vilaitė“, kurios kainą žymi šeši nuliai, ir priekyje – ne vienetas, o dažniausiai netgi dviženklis skaičius.
Ir plotai prie namų Lietuvoje – beribiai, lyginant su Honkongu. Pagal gyventojų tankį vienam kvadratiniam kilometrui, kino supratimu, Lietuva – arti negyvenamo krašto ribos. Mažai čia mūsų, o vietos – daug. Kinui nesuprantama, kaip galima tiek daug turėti ir tiek mažai už tai mokėti.
Honkonge žemės mažai, todėl čia žmonės dalį gyvenimo praleidžia po žeme – metro. Čia taip pat keliais lygiais važiuoja traukiniai, žmonės kilnojami liftais ir eskalatoriais, požemiuose veikia prekybos centrai, batų taisyklos, sporto klubai, bankų filialai, užkandinės ir restoranai.
Iš pirmo žvilgsnio – baugu ir klaidu. Bet įsižiūrėjus pamatai, kad viskas sustyguota kaip gerame orkestre. Tarkim, susisiekiančių reisų požeminiuose traukiniuose vagonų su ženklu „Vietos neįgaliems“ durys atsidaro toje pačioje vietoje, tereikia pereiti į kitą perono pusę.
Kad neįgalusis nepuldinėtų pirmyn-atgal, ieškodamas specialaus vagono, jeigu reikia persėsti į kitą liniją. Ir liftai neįgaliesiems yra kaip tik toje vietoje, kur atsidaro tokie vagonai. Viskas suderinta centimetro tikslumu.
Kai išlipau iš lėktuvo Vilniuje, mane apgaubė vėsa ir drėgnas besiskleidžiančių lapų bei ankstyvų žiedų kvapas. Pats maloniausias kvapas per pastarąsias tris savaites.
Bank of China prieigos.
Žemdirbių namai.
Sena dera prie naujo.
Kuklesnio kvartalo galinis kiemas
