Naujausios
Gintautas Lukošaitis: „Man politika tampa savotiška problema“
Meninių akcentų konkursą laimėjusi Šiaulių savivaldybės tarybos nario ir skulptoriaus Gintauto Lukošaičio skulptūra „Verksmas“ sulaukė ne tik 10 tūkstančių eurų jai pastatyti, bet ir didžiulės šiauliečių reakcijos. Internete užvirė diskusijos – ar politikas nesupainiojo interesų dalyvaudamas konkurse, kuriam pinigus skiria Taryba? Ką simbolizuoja verkiančios mergaitės skulptūra – ašaras dėl Lietuvos, Garliavos mergaitę ar ką kita? Ir apskritai – kodėl ji verkia? „Šiaulių kraštas“ to paklausė paties autoriaus.
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Nėra vienos idėjos
– Kokia yra „verkiančios mergaitės“ idėja?
– Idėja kilo spontaniškai. Vaiko riksmas talpina daug idėjų. Jis kiekvienam žmogui gali būti intymus. Riksmas gali reikšti vaikystę, savo vaikus. Kartu tai apibendrinanti metafora. Meno istorijoje vaiko riksmai – gynyba, įspėjimas, kaprizas, pavojus.
Žmonės internete samprotavo, kad mergaitė skirta Garliavos istorijai. Taip nėra, bet įvairūs pasvarstymai jau gerai. Kiekvienas žmogus įžvelgia savus simbolius. Jie gali įvairuoti nuo banalybės iki metafizikos.
– Kodėl mergaitė verkia?
– Mergaitė verkia, nes Lietuva nyksta, turi atsigauti. Dėl Prisikėlimo aikštės verkia. Tų prasmių skulptūroje tilps daug.
Verksmas – provokacija. Nejaugi mergaitė bus besišypsanti? Įprasta būtų. Tai vadinama kognityviniu disonansu. Tarpusavyje nederantys dalykai sukelia tam tikrą reakciją.
Kūryba įdomi tuo, kad kartais nežinai, kodėl kas nors atsitinka. Viskas yra todėl. Mes pavargstame, nes visuomet klausiame, kodėl? O todėl.
– Kodėl pasirinkote mergaitės įvaizdį?
– Turiu keturias dukras. Būna, jos verkia. Kai vaikai rėkia, visų jų bruožai susivienodina. Vieną dukterį nufotografavau. Labai rėkiančią nuotrauką padariau. Pagal tai kuriu „verkiančią mergaitę“.
– Pernai Šiauliuose vykusiam meninių akcentų kūrimo plenerui skirta beveik tokia pati suma kaip ir šiemet. Mieste atsirado trys skulptūros. Vieną jų kūrėte ir jūs. O šiemet vienos skulptūros kūrimas kainuos visam plenerui skirtą sumą.
– Pernai mieste stačiau skulptūrą ("Stipruolis Nosys"). Juodai „išėjau“ į visišką nulį. Ir dar postamentą turėjau gauti, ieškojau tam rėmėjų. Man pleneras praėjo be jokio uždarbio.
Šiemet skirta suma yra normali. Bet nuo jos mokesčiams nukris 25 procentai. O juk kainuos skulptūros paauksavimas, bronza, kolona, poliravimas. Be to, ir aš duoną valgau.
Politikas mato kemsyną ir chaosą
– Kodėl skulptūros erdve pasirinkote Prisikėlimo aikštę?
– Prisikėlimo aikštė pasirinkta, nes situacija joje neišsisprendžiama jau dvidešimt metų.
„Mergaitė“ atsiras kažkuomet čia stovėjusio kareivio su automatu vietoje. Žadėjau padaryti parodą to laikmečio ir pačios aikštės.
Kai kurie sako, kad toje erdvėje skulptūra prapuls. Ji neprapuls, nes bus paauksuota. Auksas – isteriška ir labai gera medžiaga. Rėkia.
Dabar kaip tik darau mergaitės biustą. Pagal klasikines komponavimo taisykles. Tai suteikia skulptūrai keistumo.
Skulptūra tą erdvę sužmogins, nes dabar miesto centre kemsynas kažkoks. Klaiku.
Kalbant apie bendrą miesto situaciją – tokiame šiukšlyne negali nieko pastatyti. Tam, kad daiktas suskambėtų, gerai atrodytų, turi būti paruošta erdvė. Chaosas visur.
Be to, Prisikėlimo aikštė yra laikina erdvė. Kai ji bus rekonstruojama, mąstysime, kur perkelti skulptūrą.
– Socialiniuose tinkluose skulptūra sulaukė nemažai neigiamos reakcijos. Kaip manote, kodėl?
– Visi neprivalo turėti teigiamą nuomonę.
Dabar gal kažkam atrodo, kad noriu Vilių Puroną pakeisti ir miestą apkaišioti savo skulptūromis. Man neįdomus toks kelias. Reikia įvairovės.
Noriu į miestą atvežti vieno garsiausių Lietuvoje skulptoriaus Mindaugo Navako darbų. Ten didžiulės skulptūros. Aišku būtų šokas, nepatiktų niekam. Sakytų: kas per skardos? V. Purono yra cinkuotos, o čia būtų surūdijusios. Nesvarbu, kad M. Navakas yra vienas geriausių menininkų, pripažintas pasaulyje. Tam tikrai stengsiuosi gauti pinigų.
Visi turime auklėtis, nes Šiaulių skonis toks kaimietiškas. Baisu. Visa kultūra, „Lapė“. Miesto tvarkymas. Kai kurie pastatai turi septynis fasadus. Kaip tai gali būti? Namai su septyneriomis durimis. Chaosas. Bangladešas.
Mes jau nebematome, kokiame šiukšlyne gyvename. Vizualinis šiukšlynas tampa dvasiniu.
Politika tapo problema
– Esate Šiaulių savivaldybės tarybos narys. Jūsų skulptūrai sukurti finansavimas skirtas iš miesto biudžeto. Nemanote, kad šioje situacijoje prasilenkta su Tarybos nario etika?
– Nemanau. Interesai – ne problema. Aš juos deklaravau.
Už tuos skirtus pinigus balsavo buvusi Taryba, joje aš nebuvau. Esu skulptorius, dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Viskas. Nejaugi narystė Taryboje man uždraudžia būti skulptoriumi? Būtų nežmogiška.
Aš turiu iš kažko gyventi. Uždirbu tik iš užsakymų. Daugiau pajamų neturiu. Už darbą Taryboje atlyginimo juk negaunu, gaištu savo brangų laiką.
Jeigu laimėčiau kiekvieną konkursą, būtų problema. Kiltų įtarimas dėl piktnaudžiavimo. Viskam yra ribos. Tačiau kur jos, niekas iki galo pasakyti negali.
Nedalyvausiu Prisikėlimo aikštės konkurse. Tai yra didžiulis objektas su didžiuliais pinigais. Riebi dešra. To atsisakydamas aš sumažinu savo galimybes. Man politika tampa savotiška problema.
– Kodėl dalyvavote rinkimuose?
– Aš žinojau, kad taip gali būti. Bet miesto valdymas nusivažiavo iki to, kad menininkai turi eiti į politiką.
– Jūs manote, kad privalėjote eiti į politiką?
– Aš būtinai turėjau eiti į politiką. Buvo švaistomi pinigai, vystėsi šešėlis, todėl ir investicijų nėra.
Pusiau juokaudamas pasakysiu: skulptūra – paskutinės reikšmės dalykas. Visi tą sakys. Kodėl tam reikia skirti 10 tūkstančių eurų, jei lėšų reikia darželiams, žmonės badauja, serga? Aš sutinku.
Bet dabar įsivaizduokime, kad aš noriu realizuoti save kaip skulptorių. Kokios galimybės, kad skurdžiam, degraduojančiam miestui prireiks skulptūros? Nulinės. Todėl aš ir noriu, kad miestas praturtėtų ir jam imtų reikėti kažko daugiau. Kultūros, grožio, gero daikto.
Jei būtų likusi ta pati valdžia, būčiau išvažiavęs iš miesto. Mane žmona net laukan varė, nes nei pinigų parnešu, tik nervus ėdu ir save į tam tikrą pavojų pastatau.
Aš mačiau, kad miestui „šakės“. Nesąmoningumo lygis buvo toks aiškus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PASIRINKIMAS: Skulptūros „Verksmas“ autorius ir Šiaulių savivaldybės tarybos narys Gintautas Lukošaitis: „Aš turiu iš kažko gyventi. Uždirbu tik iš užsakymų. Daugiau pajamų neturiu. Už darbą Taryboje atlyginimo juk negaunu, gaištu savo brangų laiką.“
Gintauto LUKOŠAIČIO nuotr.
SKULPTŪRA: Rudenį eskizas turėtų virsti skulptūra – mergaitė be legendos, tačiau verks dėl nykstančios Lietuvos.
