Naujausios
Sibiro užgrūdinti:
Jono Žemaičio dukterėčia
„Kai skaitau kitų prisiminimus apie tremtį, man atrodo, jog manęs ten nebuvo“, – sako šiandien Kelmėje dirbanti gydytoja Rūta Katrina Juškaitė. Ji puikiai prisimena tremties alkį, šaltį, vergiško lagerio gyvenimo detales. Tačiau kartais negali patikėti, jog iš tikrųjų visa tai teko iškęsti jai ir jos šeimai.
Jos mama buvo mokytoja, Lietuvos partizanų vado kariuomenės generolo Jono Žemaičio sesuo.
Juškų šeimą iš Šiluvos ištrėmė su pirmąja Lietuvos šviesuomenės banga 1941-ųjų birželio 14-ąją.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
1941 metų naktį į birželio 14-ąją į Kotrynos ir Rapolo Juškų namus Šiluvoje pasibeldė du čekistai ir vienas tėvus pažinojęs raseiniškis vyras. Liepė ruoštis. Išveš. Kieme stovėjo lengvasis automobilis.
Rūta Katrina Juškaitė tai žino iš vyresniosios sesers Aušrelės ir tėvų pasakojimų. Pati neprisimena. Jai tuomet buvo tik dveji metai.
Sesuo Aušra tą naktį suprato, jog kažkas negerai. Iš pradžių verkė. Kad nuramintų, čekistai jai leido pasiimti mylimiausią žaislą. Toks žaislas buvo iš Prancūzijos jos krikštatėvio karininko Jono Žemaičio parvežta didžiulė lėlė.
Tačiau mergaitė kažkodėl pasiėmė tik paprastą peteliškę. Vėliau gailėjosi. Lėlė gal bent vieną dieną šeimą būtų gelbėjusi nuo bado.
Kad atgintų nuo bado vaikus, Juškos savo vestuvinius žiedus Komijoje išmainė į kibirą bulvių. Būtų pavykę išmainyti ir lėlę.
Net ir žaislo nenuraminta Aušrelė ėmė bėgti, tikėdamasi prisiglausti pas krikšto motinėlę. Tačiau čekistai ją pasivijo ir meste įmetė į mašinėlę. Šeimą išvežė į Lyduvėnų geležinkelio stotį. Su trimis vaikais: penkerių metukų Aušra, trejų Ramojumi ir dvejų Rūtele. Ir vienu vieninteliu lagaminu...
Vagone jie buvo pirmieji. Vėliau privežė tiek šeimų, kad vagonas buvo grūste prigrūstas. Drauge vežė Prezidento Aleksandro Stulginskio žmoną Oną, seseris Gruževskaites, keletą dvarininkių iš vakarų Žemaitijos.
Tokių vagonų buvo daug. Naujojoje Vilnioje vyrus atskyrė nuo šeimų. Tačiau vagoną, kuriame buvo vežama Juškų šeima, sargybiniai neišformavo. Galbūt pamiršo...
„Mes ir išgyvenome todėl, kad nuo šeimos neatskyrė tėvelio“, – šiandien tvirtai žino ponia Rūta.
Kelionė į Sibirą buvo ilga. Praėjus vos savaitei nuo jos pradžios, prasidėjo karas. Tik rudeniop gyvasis ešalonas pasiekė Komijos Respubliką.
Išlaipino prie Vyčegdos upės Kortkeroso rajone. Gyvenvietė neturėjo pavadinimo. Lageris aptvertas vieline tvora. Pervyj, vtoroj, tretij učiastok. Kiekviename – sargybinių stebėjimo bokštelis.
Naujokus apgyvendino barakuose, po keliolika šeimų viename. Vienai šeimai – vienas gultas. Tėvai pirmiausia suguldo vaikus, juos apklosto. Po to kamputyje ištiesia kojas ir patys.
Visus varė dirbti į mišką. Net dvylikos metų vaikus. Iki miško – penki – šeši kilometrai kelio. Medkirčiai pėsti turėdavo nueiti ir sugrįžti iš savo „darbovietės“. Grįždavo šlapi. O barake tik viena šilta sienelė. Kas pirmesnis – pasidžiauna rūbus. Kiti eina į darbą šlapiais.
Dirbti miške išvarė ir Kotryną Juškienę. Visą gyvenimą mokytoja dirbusi moteris nei pjūklo, nei kirvio nebuvo laikiusi rankose, sunkiai tvarkėsi miške. Tačiau reikėjo įvykdyti normą. Kitaip nebūtų gavusi 500 gramų duonos. Tiek duonos kasdien skirdavo dirbančiam suaugusiam. Vaikams duodavo tik 300 gramų.
Gerai, kad šalia Kotrynos Juškienės buvo vyras Rapolas. Eiguliu Lietuvoje dirbęs R. Juška buvo įpratęs prie miško darbų. Įvykdydavo savo normą ir padėdavo žmonai, kad ir jai tektų duonos davinys.
Iš darbo grįžusiems lagerio gyventojams prie duonos duodavo ir skysto viralo. Kad viralas būtų tirštesnis, tėvas, grįždamas iš darbo, pasiraudavo dilgėlių. Jomis patirštindavo sriubą. Ir to srėbalo pasidarydavo daugiau.
Pirmieji Rūtos Juškaitės prisiminimai – juoda ir pilka barako spalva, apledėjusios sienos, mirštantys žmonės, liūdni veidai... Darželis. Ten, eidami į darbą, tremtiniai palikdavo vaikus. Skurdus maistas ir amžinas alkis. Trūksta duonos. Auklėtoja į arbatos stiklinę vaikams įdeda sviesto ir liepia gerti, kad būtų sočiau. Šaltis... Amžinas į kaulus besismelkiantis šaltis.
Duona, kurios davinį broliukas suvalgydavo iš karto. Seserys bandydavo po gabalėlį pasilikti kitai dienai, kad lengviau būtų sulaukti vakaro. Tačiau po pagalve padėtą gabalėlį iki ryto pavykdavo išsaugoti tik mažiausiajai Rūtelei. Aušrelė negalėdavo užmigti iš alkio. Tik kai suvalgydavo paskutinį duonos gabalėlį, užmigdavo.
Skanėstas tremtinių vaikams būdavo ir bulvių lupenos. Prezidento Aleksandro Stulginskio žmona dirbo pirmojo „učiastko“ viršininko namų tvarkytoja. Rusai ją vadindavo Ana Matvejevna, o lietuviai tremtiniai – ponia Stulginskiene. Vaikai pasisiūlydavo jai padėti atnešti malkų.
Ji tuo metu, šeimininkui nematant, išnešdavo ir atiduodavo jiems bulvių lupenas, tarp kurių „netyčia“ įmesdavo ir keletą bulvių. Kartais pakišdavo ir gabalėlį cukrumi apibarstytos duonos.
Norėdami geresnio gyvenimo savo vaikams, dalis tėvų suorganizavo jų pabėgimą į Lietuvą. Prie jų prisijungė ir dvylikametė Rūtos Katrinos Juškaitės sesuo Aušrelė. Tėvai kelionei dukrą ruošė iš anksto. Taupydami savo kąsnius pridžiovino terbelę duonos.
Aštuoni vaikai pėsčiomis, traukiniais, pakeleivingomis mašinomis šiaip ne taip pasiekė Lietuvą. Šiluvoje Aušrelė prisiglaudė pas savo krikšto motinėlę mokytoją Antaniną Berzinienę. Pradėjo lankyti mokyklą. Ji parbėgo drauge su savo pussesere Laimute.
Tačiau po pusantrų metų trylikametė ir dvylikametė mergaitės buvo suimtos, laikytos iš pradžių Raseinių, paskui kituose Lietuvos ir Rusijos kalėjimuose. Norėta nuteisti. Galiausiai priimtas sprendimas grąžinti jas į Sibirą, pas tėvus, nes bėglės buvo nepilnametės.
Nuo sunkaus darbo išseko R. K. Juškaitės tėvas. Vieną vakarą jis nebepajėgė pareiti iš miško. Vaikai nunešė duonos. Suvalgė. Vargais negalais parvilko kojas namo. Tačiau suprato, kad daugiau į mišką eiti nebepajėgs.
Kadangi tėvas labai mylėjo arklius, jį paskyrė arklių fermos vedėju. Arkliais traukdavo iš miško medžius.
Miške nepajėgusią dirbti mamą dėl kasdien tinstančių kojų įdarbino vaikų darželyje.
Pasibaigus karui, tremtinių gyvenimas šiek tiek pagerėjo. Nebeliko sargybinių. Lageryje buvo tik komendantas, kuris kas savaitę paimdavo iš tremtinių parašus su pasižadėjimu, kad niekur neišvyks. Pagerėjo maistas.
Iš užkariautų Vokietijos teritorijų atveždavo drabužių. „Mamai tiko keli megztukai, suknelė. Tačiau ji verkė žiūrėdama į tuos drabužius. Jie – tokio pat likimo žmonių, praradusių savo namus ir daiktus. Man tinkančių drabužių nebuvo. Pasiėmiau tik kaspinus", – mena ponia Rūta.
Barakuose kiekvienai šeimai leido lentomis atsitverti savo šeimos erdvę. Vėliau šalia arklių fermos pastatė nedidelį medinį namuką dviem šeimoms. Nors penkių žmonių Juškų šeima turėjo tik kambarį ir virtuvėlę, bet palyginti su baraku gyventi tame namelyje jau buvo rojus.
Šalia jie pasistatė tvartą gyvuliams, turėjo sklypelį žemės, kur augino daržoves.
Kai iš lagerio išvežė visus lenkus, vietoj jų apgyvendino karininkus, kurie buvo patekę į vokiečių nelaisvę.
„Nors augome skurde ir varge, bet tarp šviesių, kultūringų žmonių. Vaikystėje nesu girdėjusi keiksmažodžio“, – pasakoja R. Juškaitė.
Nelengvas buvo ir tremtinių vaikų kelias į mokslą. Baigusi pradinę mokyklą savoje gyvenvietėje, R. K. Juškaitė išvažiavo į internatą. Ten vos prakutę vaikai būdavo palikti gyventi kaip išmano. Patys kaip sugebėdami skalbdavosi drabužius ir patalynę, patys virėsi valgį.
Tačiau visi Juškų vaikai baigė mokyklą. Dukra Aušra studijavo kooperaciją, sūnus Ramojus – jūreivystės mokslus, Rūta pasirinko studijuoti mediciną Permės medicinos institute.
Po Stalino mirties Juškų šeimą reabilitavo. Tačiau, norėdami sulaukti pensinio amžiaus, jie dar kurį laiką pasiliko Sibire. Ten mokėsi vaikai. Be to, žinojo, jog ir Lietuvoje jų niekas nesutiks išskėstomis rankomis. Jų namą pervežė į Tytuvėnus, kad su šaknimis išrautų buržuazinius elementus iš tarybinių žmonių gyvenimo. Į Tytuvėnus pervežė ir senelių – ponios Rūtos mamos ir jos brolio Jono Žemaičio tėvų namus.
1963 metais Juškų šeima grįžo į Lietuvą. Pavyko prisiregistruoti Šiluvoje, Rapolo Juškos tėvų namuose. Gydytoja Rūta liko Rusijoje, nes studijavo mediciną Permės institute.
Baigusi dalį studijų, norėjo pereiti į Vilniaus universitetą. Kreipėsi į Medicinos fakulteto dekaną. Atvirai papasakojo savo gyvenimo istoriją. Dekanas išėjo „išsiaiškinti“, ar gali priimti tremtinę mokytis. Grįžo po penkiolikos minučių. Pykčio perkreiptu veidu: „Ar tu žinai, kas tavo dėdė? Kas tavo tėvas? Kaip tau iš viso leido mokytis?“
Skubiai susirinkusi savo dokumentus, braukdama ašaras būsimoji gydytoja bėgte išbėgo iš universiteto patalpų. Jos tėvas tarpukario Lietuvoje priklausė Šaulių organizacijai. O dėdė – motinos brolis – buvo Lietuvos karininkas generolas Jonas Žemaitis, organizavęs partizaninį judėjimą. Dėl jo saugumas ne kartą kvietė tardymui jos tėvą, norėjo iškvosti, kur J. Žemaitis slapstosi.
Jauna lietuvaitė grįžo į Permės institutą. Ten medicinos fakultetui vadovavo iš Šiaulių kilęs žydas Zaksas. „Labai dėl tavęs bijojau", – prasitarė, kai Rūta sugrįžo atgal.
Baigusi institutą R. Juškaitė trejus metus turėjo atidirbti Komijoje pagal paskyrimą. 1972-aisiais grįžo į Lietuvą. Darbo rasti tremtinių vaikui nebuvo lengva. Raseinių ligoninės vyriausiasis gydytojas atvirai pasakė: „Su tavimi bus daug bėdų.“
Kelmės ligoninei tuo metu vadovavo gydytojas J. Kalina. Jis maloniai priėmė jauną gydytoją. Taip sutapo, jog kita jauna specialistė nepanoro pagal paskyrimą dirbti Kelmėje. Todėl atsirado gydytojos vieta.
Jau daugiau kaip trisdešimt metų Sibirui vaikystę paaukojusi ponia Rūta gyvena ir dirba Lietuvoje. Atkūrus Nepriklausomybę, pavyko atgauti į Tytuvėnus pervežtą savo senelių – mamos ir generolo Jono Žemaičio tėvų namą.
Tarsi traukinio maršrutas Lietuva – Sibiras – Lietuva į tris etapus suskirstytas jos gyvenimas į širdies gilumą nustūmė nuoskaudas dėl prarastos vaikystės, neišpažintos jaunystės.
Dabar buvusi tremtinė tarsi iš šalies žvelgia į istorijos vingiuose luošinto ir žeminto, tačiau iškentėto savo gyvenimo labirintus ir tyliai dėkoja Aukščiausiajam už lietuvių talentą išlikti.
Autorės nuotr.
JUNGTIS: Praėjus trisdešimčiai metų po tremties, gydytoja Rūta Katrina Juškaitė dar palaiko ryšius su Sibiru. Rašo laiškus ten likusiam pusbroliui. Liko ir daugiau giminaičių.
Asmeninės nuotr.
NAMAI: Kotrynos ir Rapolo Juškų (kairėje) šeima 1939 metais, prieš tremtį gyveno ramų kaimo inteligentų gyvenimą. Pirmoje eilėje dešinėje mažoji Rūtelė. Į ąžuolą, kurį vadindavo pypke, atsirėmęs karininkas Jonas Žemaitis. Tolumoje matosi Juškų namai.
TREMTIS: Kotrynos ir Rapolo Juškų šeima tremtyje 1947 metais. Po karo tapo šiek tiek lengviau. Bent duonos būdavo.
BĖGLĖS: Rūtos Katrinos Juškaitės trylikametė sesuo Aušrelė (viršuje) ir keturiolikos metų jos pusseserė Laima Juškaitė 1949 metais pateko į Raseinių kalėjimą, nes pabėgo iš lagerio ir grįžo į Lietuvą.
