Naujausios
Skardinis periodas: dovana ar sūris pelėkautuose?
„Puronizmas" – smulkiosios architektūros stilius ar neskoningas menas?“ – tokioje diskusijoje linksniuoti dizainerio Viliaus Purono kūriniai Šiauliuose ir jų pastatymo aplinkybės. Meno žinovai reiškinį vadino žmonių demoralizavimu, o skardinius kūrinius – nemaloniais ir nelegaliais. Kiti ramino: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Pats kalbų kaltininkas Vilius Puronas įsitikinęs, kad žmonės už suoliukus jam dėkoja savo užpakaliais.
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Skardiniai kūriniai – vieninteliai
„Skarda – tai skurdas ar skardas? Mes šią technologiją pagimdėme, kai buvome skurde. Bet man ne gėda, nes Šiauliuose gimė technologija, kurios analogų pasaulyje aš nelabai žinau“, – diskusiją prie Talkšos ežero, netoli garsiosios "Lapės", pradėjo Vilius Puronas.
Dizaineris piktinosi, kad apie jį daug plepama: o kur konkurentai, galintys iš granito ar bronzos išlieti naujus kūrinius?
Diskusijos moderatorius Malik Agamalojev kreipėsi į menotyrininką Virginijų Kinčinaitį: „Skardos technologija, būdama unikali, tinkamas miesto įvaizdžio akcentas?“
„Grįžtant iš Kurtuvėnų parko į Šiaulius nemalonu matyti tuos siaubingus informacinius stulpus, – sakė V. Kinčinaitis. – Jų mastelis siaubingas, viršus aštriai brutalus, verčia mane gūžtis. Nemalonūs ir Viliaus neargonomiški suoliukai. Kojos užtirpsta. Jie pažeidžia architektūrinį gatvių, šaligatvių mastelį. Nepatinka ir krepšininkas prie mūsų elegantiškos arenos. Jis man per didelis, per aštrus. „Lapė“ irgi nepatiko. Ji man pjaunasi su puikia kapinių aplinka, kapinių ir ežero santykiu, su tuo landšaftu, kuris yra pats savaime gražus“.
Menotyrininko nuomone, V. Purono menas – intervencinis. Jo likimas – būti pakeistam. Kaip? Galimi keli būdai. Pavyzdžiui, „Lapę“ galima išgabenti, perkelti į kitą ežero pusę, pasukti kita puse arba skulptūrą pakeisti nauja, realistine, bronzine lape.
"Puronizmas" – žmonių demoralizavimas?
Viena diskusijos dalyvių, architektė ir Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Mendoza Herrera, V. Purono meną įvardijo „performansu“. Pabrėžė, kad bet koks objektas mieste turėtų atsirasti legaliai.
„Aš visada galvojau, kad Vilius eksperimentuoja su Šiauliais. Žiūri, kada miestas prisisotins tų objektų ir pagaliau ims priešintis. Tas kultūrologinis, ne meninis, procesas įeis į istoriją. Tai ne menas, o kičas“, – įsitikinusi G. Mendoza Herrera.
Tokia nuomonė sulaukė ir diskusijos klausytojų replikos: „O jei žmonės džiaugiasi tuo?“
Architektė atsakė, kad šiauliečiai neturi kito pasirinkimo. Nebuvo duota ir teisės pasirinkti, o kūriniai, pagal surinktus duomenis, pastatyti neteisėtai. „Puronizmas“ esąs žmonių demoralizavimas.
Siūlė įkurti „puronizmo“ parką
„Kalbant apie „Lapės“ atsiradimą – pritarė visa komanda mero kabinete, – priminė V. Puronas buvusią kadenciją. – Lietuvoje niekas už Šiaulius gražiau nepaminėjo šalies tūkstantmečio. Mane šmeižia valdininkai. Dezinformuoja, kad viską darau slaptai. Durniai. Durniai. Neįmanoma tokių didelių „grangrenų“ pastatyti už pusės etato algą. Reikia mašinų ir visko“.
Menininkas sakė turintis dokumentus, patvirtinančius kūrinių legalumą.
„Savo kūrinius statykite ne viešoje erdvėje, o savo sklype ir nereikės ginčytis“, – atkirto G. Mendoza Herrera.
Šiaulių savivaldybės tarybos narys ir buvęs administracijos direktorius Gedeminas Vyšniauskas stojo kūrėjo pusėn. Nors pasiūlė skardines skulptūras sustatyti vienoje erdvėje.
V. Kinčinaitis tokiai idėjai pritarė. Pavyzdys – „Europos parkas“. Jį įkūręs Gintaras Karosas skulptūras sustatė privačioje žemėje ir taip savo kūrinių niekam neprimetė. Kūriniui, pretenduojančiam atsidurti viešoje erdvėje, yra taisyklės. Jas turi kiekviena valstybė, miestas, menininkų organizacija.
„Šiauliuose Vilius sukūrė mums kitą kelią. Ką daryti? Jei mums šis kelias priimtinas, reikia balsuoti ir legalizuoti privačią iniciatyvą. Bet tos skulptūros nepatinka daug kam. Yra palikta niša, leidžianti jas patraukti, ištaisyti klaidas. Reikia ir pasinaudoti tuo“, – įsitikinęs menotyrininkas.
Nemokamos dovanos tik pelėkautuose?
Diskusijoje pereita ir prie kito klausimo: V. Purono kūriniai – nemokamos dovanos miestui? Esą Šiaulių savivaldybės specialistų pateikti duomenys rodo, kad įmonė „Elga“, tiekusi V. Puronui metalo atliekas, buvo atleista nuo žemės nuomos mokesčių už paramą Šiaulių menui.
V. Puronas pabrėžė: viskas atlikta nemokamai ir pilietiškumo vardan. „2005 metais kalbėta, kad bus įvesti palengvinimai „Elgai“, nes ji padarė Rėkyvoje „Karpį“. Po 2008 metų dėl nė vienos dovanos miestui buhalteriškai lengvatos netaikytos“, – aiškino V. Puronas.
„Ta skarda nėra nemokama, – užtikrintai atsakė G. Mendoza Herrera. – Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Ta skarda kažkam kainuoja. Ir tai ne iš patriotizmo“.
Viena diskusijos klausytoja neištvėrė: „Visą valandą kalbėjo ir nieko. Gal ir man nepatinka jūsų skarutė? Nebuvo suoliukų, neturėjome kur atsisėsti, dabar yra, reikia „ačiū“ sakyti. Kryžių kalnas taip pat buvo kuriamas naktimis. Dabar – vertybė“.
Šiaulių savivaldybės tarybos narė Regina Kvedarienė skyrė V. Puronui klausimą: „Ar yra žmonių, kurie gražintų miestą geriau nei jūs?“
„Kodėl neturiu konkurentų? Klauskime, kodėl jaunimas neišugdytas? Mes galime kalbėti, bet diskusijose gimsta plepalai, o ne kūriniai“, – atsakė V. Puronas. Atsakymas sulaukė ne vienos replikos: dabar galime gaminti kūrinius ir statyti juos kur norime?
Tarybos narė R. Kvedarienė tęsė: „Nesupriešinkime žmonių. Ką tik grįžau iš Romos į Šiaulius. Nekaip jaučiausi. Šiauliai niekuomet nebus Roma. Bet ir čia kuria žmonės. Aš turiu meninį išsilavinimą, bet valandą kalbame apie nieką. Ar nepavargote?“
Pigus menas
Pakviestas pasisakyti ir dailininkas Bronislavas Rudys: kodėl menininkų kūriniai nepakeičia V. Purono skulptūrų?
B. Rudys nusijuokė – visuomet balsuosiąs už naująją miesto valdžią, jei ši dekoracijas pakeis kokybiškais kūriniais.
„Vilius kaip tautodailininkas lipdo iš gelžgalių. Bet tokio poparto Šiauliuose nėra. Nėra geresnio. Kiniškų skulptūrų nematome. Skardinių plokštumų, kokias Mindaugas Navakas daro, nėra. Tie skardiniai kūriniai yra pigesnė alternatyva dabar egzistuojančio badmečio metu. Žinoma, ateina Europos pinigai. Linkiu Viliui visus kūrinius išsinešti į savo parką. Iš lėto“, – siūlė dailininkas.
Kūriniai – nežinomos organizacijos nuosavybė?
Diskusijoje klausta, kam priklauso skardinės skulptūros, kas už jas atsakingas ir kas jas turi prižiūrėti?
Atsakymą pateikė nevyriausybinių organizacijų atstovas Antanas Jasudavičius. Jo teigimu, „Lapė“, „Penktasis kėlinys“ ir suoliukai priklauso nevyriausybinei organizacijai. Kokiai? Jos pavadinimą slepia, girdi, tai – nauja organizacija, veiksianti ne tik Lietuvoje.
„Savivaldybė nori pašalinti „Penktąjį kėlinį“. „Lapės“ klausimas irgi sprendžiamas. Jos vieną rytą gali nebelikti. Svarstomas pardavimas. Bus pašalinti ir suoliukai. Jie įtraukti į organizacijos balansą“, – teigė A. Jasudavičius.
Padėkoja sėdėdami
G. Mendoza Herrera, apibendrindama diskusiją, neabejojo: perimti kūrybos iniciatyvą privalo jaunimas, o V. Purono monopolis neatnešė nieko gero. „Viliau, noriu priminti, kad niekas nežada pašalinti „Lapės“ ir suoliukų“, – sakė Administracijos direktoriaus pavaduotoja.
Energingai atsistojęs dizaineris pareiškė: „Nuo šios dienos jokio suoliuko nebegaminsiu. Ant mano kurtų suoliukų sėdintys žmonės savo užpakaliais išreiškė man padėką“.
Po diskusijos V. Puronas neslėpė, išgirdęs tik nuomones be pagrįstų argumentų. Jis sakosi esąs projektuotojas, dizaineris, atstovaujantis pramonės dailei.
„Tiems žmonėms, kurie mane gyrė, ačiū. Tie, kurie mane kritikavo, davė užduotį – po kelerių metų pažiūrėti, kiek jaunimo, kūrėjų atsirado Šiauliuose“, – sakė V. Puronas.
Jono TAMULIO nuotr.
NUOSAVYBĖ: Į dienos šviesą išlindo paslaptingas „Lapės“, „Penktojo kėlinio“ ir suoliukų šeimininkas – juo skelbiasi nauja nevyriausybinė organizacija, kurios pavadinimas slepiamas.
Sauliaus BITKAUS nuotr.
DISKUSIJA: Vilius Puronas jį kritikuojantiems aiškino: tik jis savo kūriniams gali pramušti storą biurokratijos sieną, už dovanas – ne linčiuojama, o dėkojama.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KŪRINYS: Diskusijoje dalyvavę ekspertai ypač peikė prie Šiaulių arenos stovintį „Penktąjį kėlinį“ – tokius kūrinius vadino žmonių demoralizavimu.
