Naujausios
Lietuvos socialinės gerovės sistemoje – didelės spragos
Prof. Virginija Šidlauskienė
Dr. Rasa Pocevičienė
Šiaulių universiteto Lyčių studijų centro mokslininkai 2013–2014 metais atliko tyrimą, kuris apėmė keletą tikslinių moterų grupių – neįgalių moterų, etninėms mažumoms priklausančių moterų (įskaitant romes), vyresnių moterų (55-60 metų grupės – priešpensijinio amžiaus ir 60+ metų) ir migrančių. Buvo tiriama jų padėtis užimtumo, švietimo (įskaitant mokymąsi visą gyvenimą), kultūros srityse bei minėtų tikslinių grupių moterų galimybės apsirūpinti būstu, gauti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, teisinę pagalbą, paskolą verslui pradėti, dalyvauti priimant ekonominius, politinius ir kitus sprendimus.
Tiriamose socialinėse grupėse, kurioms yra aktualios tiriamos sritys, vienaip ar kitaip gali priklausyti apie 900 tūkst. moterų. Patvirtinta dalis ankstesnių nuojautų – pažeidžiamos (pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas Lietuvai valnurable group) moterų socialinės grupės (neįgalios, kaime gyvenančios, tautinių mažumų, įskaitant romes, imigrantės ir vyresnės moterys), patiria diskriminaciją, įskaitant ir daugialypę.
Kokias tendencijas įžvelgia mokslininkai, gavę ir apibendrinę gautus tyrimo duomenis, lygindami analizuotas tikslines grupes tarpusavyje?
Užimtumo sritis: užribyje – romai
Nors suaugę Lietuvos gyventojai linkę manyti, jog neįgalumas ir amžius (ypač vyresnysis) yra požymiai, dėl kurių žmonės labiausiai diskriminuojami, remiantis turimos informacijos analize, galima būtų teigti, kad praktiškai visos tikslinės grupės patiria diskriminaciją visuose darbinės veiklos etapuose. Maža to, beveik visos jos patiria daugialypę diskriminaciją: ir kaip moterys, ir kaip atitinkamos socialinės grupės atstovės. Taip pat galima būtų manyti, kad kai kurios grupės patiria didesnę diskriminaciją. Pvz. teigiama, kad kai kurie darbdaviai labiau linkę įdarbinti svetimšalius negu romus. Neigiamą romų, kaip ir vyresnio amžiaus žmonių, įvaizdį pastiprina ir žiniasklaida. Atkreiptinas dėmesys, kad romų bendruomenei skirtas socialinės paramos, socialinio darbo ir integracijos į darbo rinkos priemones Lietuvos politikoje planuoti ir įgyvendinti sekasi sunkiausiai. Romai išlieka darbo rinkos užribyje ir paliekami už užimtumo rėmimo politikos akiračio.
Nors nuolat yra akcentuojamas išsilavinimo, turimų kompetencijų, profesinių įgūdžių būtinumas įsidarbinant ir išlaikant darbo vietą, vis tik galima būtų teigti, kad patirties ir kompetencijų turėjimas vyresnio amžiaus moteriai dažnai nėra privalumas. Bet kuriuo atveju darbdaviai renkasi jaunesnio amžiaus darbuotojus.
Lietuvoje prieglobstį gavę užsieniečiai išgyvena įvairiapusį nesaugumą, nes nepatiria pagarbos, neturi pakankamai finansinių išteklių kokybiškiau gyventi ir prasimaitinti, nuo savo bendruomenių yra atskirti kultūriškai ir etniškai. Jie nesuvokia savo teisių, pareigų ir Lietuvoje galiojančios teisinės sistemos. Gaunama finansinė parama ar minimalus atlygis yra neproporcingas imigrantų lūkesčiams įsikurti šalyje. Nepalankūs įstatymai prieglobstį gavusiems užsieniečiams integruotis į darbo rinką sudaro galimybes darbdaviams elgtis nesąžiningai.
BPD parama buvo daugiau orientuota į neįgaliųjų integraciją į darbo rinką, nesiekiant platesnių socialinės integracijos tikslų. Tuo tarpu akivaizdu, kad neįgalieji gali patirti socialinę atskirtį ne tik dėl nedalyvavimo darbo rinkoje, bet ir dėl fizinės aplinkos nepritaikymo, skurdo, mobilumo trūkumo, dalyvavimo politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime trūkumo. Taip pat teigiama, kad nebuvo teikiama parama padėti neįgaliesiems įgyti išsilavinimą, kurio poreikis ypač aktualus negalią nuo gimimo arba vaikystės turintiems neįgaliesiems.
Didesnė socialinės atskirties rizika kyla sunkesnę negalią turintiems vyresnio amžiaus ir žemesnio išsilavinimo asmenims.
Švietimas: didžiausia nedarbo priežastis – išsilavinimas
Nors neįgaliųjų diskriminacija yra vienas iš sunkumų, kuriuos patiria negalią turintis ir įsidarbinti norintis asmuo, tačiau didžiausia neįgaliųjų nedarbo priežastis – išsilavinimo problemos. Būtent papildoma profesinė reabilitacija ir mokymai padidintų įsidarbinimo galimybes, tačiau Profesinės reabilitacijos centrų siūlomos programos, anot negalią turinčių nuomonės, neįgaliesiems siūlomos nepaklausios specialybės ir jos netenkina darbo rinkos poreikio.
Nors yra rengiamos ir vykdomos įvairios švietimo programos, o dauguma tikslinių grupių atstovų teigia norintys mokytis arba yra aktyvūs įvairių mokymų (formalių ir neformalių) dalyviai, dar trūksta kompleksinės suaugusiųjų švietimo programų pasiūlos, kur būtų ugdomos ne tik profesinės, bet ir bendrakultūrinės jų kompetencijos. Pvz. beveik visoms tikslinėms grupėms, o ypač vyresnio amžiaus moterims, neįgaliosioms, migrantėms ir kt., reikalingi kompiuterinio raštingumo, lietuvių ir užsienio kalbos mokėjimo įgūdžiai. Be to, beveik visų tikslinių grupių dalyvavimas švietimo programose yra ribojamas tam tikrų veiksnių. Neįgalios moterys, ypač gyvenančios kaime, negali visavertiškai jose dalyvauti dėl mokymo programų pasiekiamumo. Pvz. kol kas nėra aukštosios mokyklos, kuri būtų visiškai pritaikyta bei turėtų kokybišką ir visą apimančią švietimo paslaugų neįgaliesiems sistemą. Migrančių ir tautinių mažumų, taip pat ir romių, galimybes riboja lietuvių kalbos nemokėjimas, nes kitomis kalbomis mokymai organizuojami gana retai, o kai kuriomis apskritai nėra vykdomi. Taip pat jų galimybės ribojamos ir tam tikrų kultūrinių ypatumų, kurie moterims daugiau skiria namų šeimininkės ir motinos vaidmenis. Tas pats apie šias tikslines grupes pasakytina ir užimtumo srityje.
Vyraujantis imigracijos pagrindas yra šeimos susijungimas, kai iš tolimesnių kraštų atvykę migrantai palaiko santykius tik su tautiečiais, kontaktai su priimančia visuomene beveik nepalaikomi ir pavojus izoliacijai sustiprėja. Tokios izoliacijos negatyvumą sustiprina nuostata, kad moterys, atvykusios šeimos susijungimo pagrindu, dažniau siejamos su namų aplinka ir dažnai be vyro leidimo negali laisvai reikštis viešoje erdvėje. Moterys migrantės atsiduria mažiausiai matomose ir ekonomiškai labiausiai nuvertinamose pozicijose. Be to, šeimos susijungimo atveju išryškėja mūsų jau minėtas dvigubas pažeidžiamumas – kaip moters, ir kaip migrantės, nes šeimos susijungimo pagrindas neužtikrina imigrantei nei nuolatinio pragyvenimo šaltinio, nei darbo, nei socialinio draudimo. Mieste gyvenančios moterys turi didesnes galimybes ir užimtumo, ir švietimo srityse.
Padėtis kultūros srityje
Nors galima fiksuoti teigiamus poslinkius, dauguma kultūrinių objektų vis dar nėra pritaikyti, tiksliau sakant, yra sunkiai pasiekiami negalią turintiems asmenims (ypač turintiems judėjimo, regėjimo negalią). Kaip bebūtų keista, bet romių, kitų tautinių mažumų ir migrančių padėtį kultūros srityje negatyviai veikia jų kultūriniai ypatumai. Puoselėti savąsias kultūras šios grupės gali daugiausiai savo kultūrinėse grupėse, todėl kultūrinių ypatumų (taip pat ir romių moterų) nušvietimas spaudoje padėtų Lietuvos visuomenei būti tolerantiškesnei ir supratingesnei. Kita vertus, dėl tų pačių kultūrinių ypatumų, kurie turi gilias etnokultūrines šaknis, šių grupių moterys negali visavertiškai dalyvauti kultūriniame visuomenės gyvenime. Labai mažai dėmesio skiriama mokymams, kaip atvykus išvengti kultūrinio šoko, kaip padėti imigrantams suprasti mūsų kultūrą, kaip sąveikauja įvairios kultūros ir t.t.
Kai kurios grupės turi atitinkamas programas ar organizacijas, kurių paskirtis būtų tenkinti specifinius ar padidinti bendrąsias dalyvavimo kultūriniame gyvenime galimybes. Pvz. organizacijos “Bočiai“ veikla ženkliai prisideda prie senjorų aktyvaus kultūrinio gyvenimo, tačiau vienintelės organizacijos turėjimas negali tenkinti visų vyresnio amžiaus asmenų kultūrinių poreikių. Kita vertus, reikia pripažinti, kad pagyvenę žmonės arba yra nepakankamai įtraukiami į šią veiklą, arba bendruomeninių organizacijų veiklos nėra orientuojamos į pagyvenusius žmones ir yra per maža jų pasiūla.
Dalyvavimą kultūriniuose renginiuose daugumai tikslinių grupių riboja ir finansinė jų padėtis.
Galimybės apsirūpinti būstu netenkina
Nors negalią turintiems asmenims yra numatytos įvairios lengvatos pritaikant jų būstą specialiems poreikiams, tačiau beveik pusės jų poreikiai nėra patenkinti. Tas pats pasakytina ir apie globos įstaigas. Nors globos įstaigų vis daugėja, laukiančiųjų eilėje skaičius 4 kartus viršija laisvų vietų skaičių.
Apie kitų tikslinių grupių galimybes apsirūpinti būstu oficialios informacijos nėra pateikiama, todėl būtų labai sudėtinga spręsti, kuri grupė turi didesnes, o kuri mažesnes galimybes. Nedideli tyrimai atlikti tik romų bendruomenėje, kurioje moterys nėra išskiriamos, tačiau ir iš jų akivaizdu, kad romių galimybės apsirūpinti būstu yra menkos.
Socialinio būsto eilėje laukia nemažai vietinių Lietuvos gyventojų, todėl jo suteikimas migrantams pirmumo teise traktuojamas kaip socialiai neteisingas. Neigiama žmonių reakcija į migrantus, ieškančius būsto, yra dėl bendro neigiamo gyventojų požiūrio į imigrantus ir kitokius. Gyventojai nenori nuomoti būsto kito tikėjimo ir ryškiai kultūriškai besiskiriantiems imigrantams iš trečiųjų šalių.
Sveikatos priežiūros paslaugos – ribotos
Neaišku, kiek neįgaliųjų pasinaudojo nauja asmenų aprūpinimo judėjimo, regos, klausos techninės pagalbos priemonėmis tvarka, išmokant jų įsigijimo išlaidų kompensacijas per įmones bei kiek senatvės pensininkų ir nedarbingų asmenų gavo visą bazinės medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo kainos kompensaciją, kiek neįgaliųjų moterų pasinaudojo dirbtinio apvaisinimo programa ar visos šios lengvatos yra žinomos neįgaliesiems.
Tautinių mažumų dalyvavimas valstybės gyvenime nelaikomas išskirtiniu, greičiausiai, todėl statistinių duomenų apie šiuos procesus beveik neskelbta. Nors romų sergamumas yra žymiai didesnis negu pagrindinės populiacijos, tyrimai šiuo klausimu nėra atliekami. Negausios informacijos šiuo klausimu galima rasti nebent žiniasklaidos priemonėse.
Pagyvenusių asmenų galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas riboja gydymo paslaugų ir gydymo šiuolaikiniais vaistais kainos bei nustatytos pacientų priėmimo kvotos, ypač pas specialistus. Efektyvių tyrimų ir specialistų konsultacijų tenka laukti mėnesius, atsiranda vis daugiau mokamų paslaugų, tyrimų, tuo tarpu beveik visų tikslinių grupių padėtis nėra gera.
Nors įrodyta, kad tinkamos ir savalaikės priemonės gali pagerinti seno žmogaus sveikatos būklę ir sumažinti neįgalumą, o sveiko senėjimo idėja, apimanti sveiką gyvenimo būdą, mitybą, judėjimą, šiuo metu Lietuvoje populiari, kai kurie gydytojai laikosi nuostatos, kad vyresnio amžiaus žmonėms nebeverta gydyti visų ligų.
Migrantės susiduria su labai panašiomis problemomis sveikatos paslaugų gavimo srityje, kaip ir vietiniai gyventojai, tačiau dėl tradicijų ir skirtingų kultūrų ypatumų skiriasi kai kurie migrančių moterų poreikiai, gaunant sveikatos priežiūros paslaugas.
Trūksta socialinių paslaugų kompleksiškumo
Nors yra parengtos ir vykdomos įvairios programos, socialinių paslaugų poreikis nėra patenkintas. Ypač daug klausimų kyla dėl galimybių vystyti socialines paslaugas bendruomeninių centrų tinkle, kiek toks tinklas yra pakankamas, kokia yra socialinių paslaugų neįgaliesiems bei kitoms tikslinėms grupėms paklausa. Migrančių ir tautinių mažumų galimybes gauti socialines paslaugas taip pat iš dalies riboja jų kultūriniai ypatumai, kalbos barjeras, negatyvus visuomenės požiūris.
Analizuojant atskiras paslaugų rūšis, akivaizdu, kad skirtingų tikslinių grupių poreikiai čia yra tenkinami nevienodai. Pvz. neįgaliesiems mažiausiai išplėtotos psichosocialinės pagalbos paslaugos, profesinis orientavimas ir konsultavimas, bendrųjų su darbu susijusių įgūdžių ugdymas; o vyresnio amžiaus moterims tik informavimo, konsultavimo ir sociokultūrinių paslaugų poreikio tenkinimo lygis vertinamas kaip aukštesnis negu vidutinis, tuo tarpu psichosocialinės pagalbos paslaugos kaip mažiausiai tenkinančios poreikius. Kalbant apie socialinės integracijos paslaugų poreikį, tai socialinės paramos skyrių vertinimais, geriausiai šis poreikis vertinamas vyresnio amžiaus moterų ir neįgaliųjų, o blogiausiai – romų socialinėje grupėje.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad skirtingose savivaldybėse ši situacija gali stipriai skirtis, t.y. paslaugų poreikio tenkinimo lygis yra skirtingas, nors savivaldybių socialinių paslaugų įstaigų, darbo biržų bei NVO teikiamų paslaugų apimtys rodo, jog 2010 m. šalyje suteikta vidutiniškai apie 3 paslaugas vienam socialinės rizikos atvejui.
Kita vertus, žemas poreikio tenkinimo lygio vertinimas liudija ne tiek apie trūkstamų paslaugų mastus, kiek apie šioms grupėms reikalingų paslaugų organizavimo problemas, jų sudėtingumą, o ypač apie teikiamų paslaugų kompleksiškumo stoką, kuri kyla dėl nepakankamo institucijų bendradarbiavimo, paslaugų tęstinumo neužtikrinimo, per mažo NVO, kaip socialinės integracijos paslaugų teikimo partnerio, įtraukimo.
Teisinės paslaugos pasiekiamos nelengvai
Nors dauguma savivaldybių pritaikė pastatus fizinę negalią turinčių asmenų poreikiams, tebėra kliūčių asmenims, turintiems klausos ir regėjimo negalią, pasinaudoti pirmine teisine pagalba. Internetinės svetainės, teikiančios informaciją apie teisinę pagalbą, nėra pritaikytos asmenų, turinčių regėjimo sutrikimų, poreikiams. Kaip ir tautinių mažumų ar migrančių. Jų galimybės tai padaryti yra mažesnės dėl kalbos barjero, kultūrinių ypatumų sąlygoto gyvenimo būdo ir atitinkamų skirtumų įvairiose šalyse. Vyresnio amžiaus moterims šios galimybės ribojamos jų negebėjimu naudotis informacinėmis technologijomis bei atstumo.
Objektyvų vaizdą susidaryti sudėtinga
Renkant statistinius duomenis apie neįgalių, tautinių mažumų, migrančių ir pagyvenusio amžiaus moterų situaciją Lietuvoje, susiduriama ne tik su informacijos trūkumo, bet ir su duomenų palyginimo problema, kadangi skiriasi iš skirtingų šaltinių gauti tie patys duomenys bei jų klasifikacinis pasiskirstymas, tyrimų reguliarumas. Pateikiamoje tyrimų statistikoje daug painiavos, prieštaringų duomenų dėl skirtingų tyrimų tikslų, autorių nuomonių ir apklausų formuluočių. Todėl sudėtinga susidaryti objektyvų vaizdą apie realią tiriamų socialinių grupių padėtį.
Informacijos analizė leido išryškinti, kad yra atlikta nemažai didesnių ar mažesnių tyrimų įvairiais moterų diskriminacijos, skirtingų visuomenės grupių integracijos klausimais, tačiau gautas problemų vaizdas labai fragmentiškai atspindi realią padėtį visos visuomenės procesų kontekste. Darant išvadas, būtina atsižvelgti į krizinio laikotarpio ekonominę įtaką, etnokultūrinį/istorinį lietuviškąjį kontekstą, migracijos, politinius bei demografinius aspektus.
Dažniausiai tyrėjai neanalizuoja pateiktų duomenų lyties aspektu. Taip pat sunku iš bendrai pateiktų imčių išskirti atskirų grupių kaip pvz. tautinių mažumų, neįgaliųjų moterų, migrančių, vyresnio amžiaus moterų imtis. Visa tai leidžia manyti, kad ir tyrėjams ne visuomet pavyksta suformuoti pilnesnį minėtų socialinių grupių moterų situacijos vaizdą ir užčiuopti bei įvardinti kaip įmanoma daugiau problemų.
Pažeidžiamos grupės moterų užimtumas, išsilavinimo ir sveikatos lygis, dalyvavimas kultūroje ir kultūros vartojimas yra glaudžiai susiję tarpusavyje bei sąlygoja moterų gyvenimo kokybę –individualią, susijusią su asmeniniais tikslais, lūkesčiais, standartais bei poreikiais, savo gyvenimo padėties įvertinimą esamoje kultūros ir vertybių sistemoje. Gyvenimo kokybė yra kompleksiškai veikiama moters asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomumo suvokimo, socialinių ryšių bei materialinės aplinkos.
Esama situacija leidžia manyti, kad nagrinėtos tikslinės grupės moterys patiria socialinę atskirtį, tai yra vykstantys socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai, kurių metu moterys, kaip pažeidžiama visuomenės grupė, yra izoliuojama nuo pagrindinių socialinius išteklius gaminančių ar skirstančių socialinių mechanizmų kaip darbo rinka, šeima ar kitos neformalios grupės (giminės, draugai, bendruomenės), valstybė.
Socialinei politikai reikia didesnio dėmesio
Lietuvos socialinės gerovės sistema, nors formaliai aprėpia visas šiuolaikinėms valstybėms įprastas sritis (apsauga senatvės, ligos, neįgalios, nedarbo ir kt. atvejais) ir socialines problemas, bet dėl lėšų trūkumo ir organizavimo spragų, sistema yra nepakankama. Dėl to gilėja problemos, kurioms spręsti jau dabar reikia ypač brangių socialinės integracijos paslaugų. Daugelis moterų patenka į socialinę priklausomybę arba emigruoja.
Pasibaigus 2008–2010 m. ekonominei krizei, Lietuvai integruojantis į eurozoną ir prasidedant naujam 2014–2020 m. ES finansinės paramos laikotarpiui, klostosi palankios sąlygos socialinei politikai pertvarkyti. Reikalingi tokie būdai, kad ekonominio augimo rezultatai sėkmingiau pasiektų mažiau apsirūpinusių gyventojų ir ypač pažeidžiamų grupių moterų sluoksnius, bet socialinei politikai Lietuvoje neteikiamas prioritetas. ES kontekste socialinei gerovei plėtoti Lietuvoje teikiama neproporcingai mažiau išteklių.
Lietuva po socialistinės sistemos žlugimo gyvena jau trečiąjį dešimtmetį, tačiau labai fragmentiškai svarstomas visuomenės klasinis sluoksniavimasis ir lygybės klausimai, nors išsivysčiusiose visuomenėse pagrindinis dėmesys teikiamas socialinei lygybei, t. y. lygioms gyvenimo galimybėms užimtumo, išsilavinimo, profesinės veiklos, socialinių paslaugų, vartojimo ir kitose srityse. Lietuvai ekonomiškai integruojantis į ES ir kitas pasaulio rinkas, reikalinga didesnį dėmesį skirti socialinei integracijai, t. y. spartinti gyventojų gerovės augimą tarpusavyje derinant ekonomines paskatas ir socialinį teisingumą.
2013-2020 m. struktūrinę paramą skirti labiausiai reikalingai veiklai ir priemonėms, ypač jų aukštesnei kokybei; socialinėms inovacijoms – naujoms iniciatyvoms (produktams, paslaugoms, kurios orientuotos į kokybišką rezultatą, visuomeninę pridėtinę vertę), kurios geriau nei kitos alternatyvos tenkina socialinius poreikius ir kuria naujus socialinius santykius arba bendradarbiavimo tinklus. Socialinės inovacijos apima naujus neatidėliotinų socialinių problemų sprendimų būdus, kurie daro poveikį socialinei sąveikai. Socialinės inovacijos prisidėtų prie moterų gerovės ir didintų jų galimybes veikti.
Per 2013-2020 m. struktūrinę paramą pažeidžiamas moterų socialines grupes įtraukti į horizontalaus principo įgyvendinimo lauką, formuojant įtraukią visuomenę – tam tikroje teritorijoje gyvenančių skirtingų poreikių asmenų, kuriuos sieja įtraukūs socialiniai santykiai, suteikiantys lygias galimybes visiems individams (moterims ir vyrams) laisvai dalyvauti visuomenės gyvenime, visuma.
Apie tyrimą ir projektą
2013–2014 metais atliktas tyrimas rėmėsi Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijų Lietuvai 84 punktu ir apėmė keletą tikslinių moterų grupių – neįgalių moterų, etninėms mažumoms priklausančių moterų (įskaitant romes), vyresnių moterų (55-60 metų grupės – priešpensijinio amžiaus ir 60+ metų) ir migrančių. Buvo tiriama jų padėtis užimtumo, švietimo (įskaitant mokymąsi visą gyvenimą), kultūros srityse bei minėtų tikslinių grupių moterų galimybės apsirūpinti būstu, gauti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, teisinę pagalbą, paskolą verslui pradėti, dalyvauti priimant ekonominius, politinius ir kitus sprendimus. Tyrimu buvo siekiama pateikti šios situacijos analizę, nustatyti esamas problemas, įvertinti vykdomų priemonių poveikį ir pasiūlyti konkrečias priemones problemoms spręsti.
Tyrimas buvo atliekamas 2013-2014 metais. Jo eigoje buvo taikomi kiekybiniai (oficialios statistikos, 2011 m. gyventojų surašymo duomenys, antrinių šaltinių analizės (iš viso išanalizuota 253 šaltiniai), reprezentatyvi struktūrizuota telefoninė apklausa (1 098 respondentės)) ir kokybiniai (pažeidžiamos grupės moterų tiesioginė apklausa (406 respondentės iš 5 tikslinių grupių)) tyrimo metodai.
Tyrimas buvo viena iš projekto „Lyčių lygybė – pelninga investicija“ (Nr. VP1-1.3-SADM-01-K-02-008) veiklų.
Prof. Virginija Šidlauskienė
Dr. Rasa Pocevičienė
Užs. Nr. 274651
