Naujausios
Aikido išvedė iš labirinto
Šiauliuose gyvenantis Rokas Leonavičius Rytų kovos menu aikido susidomėjo dar paauglystėje, ieškodamas atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. Mokslai Šveicarijoje, Indijoje, Izraelyje, patirties pasisėmimas iš mokytojų buvo naudingi: atrado sveikatos, sielos ir proto pusiausvyrą, meditaciją, išmoko pažinti save.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Pasiklydęs paauglystės labirintuose
R. Leonavičius gimė Šiauliuose, tačiau užaugo Panevėžyje, dabar gyvena vėl Šiauliuose.
Rokas mėgo gilintis į savo vidinį pasaulį, analizuoti mintis ir potyrius. Buvo jautrus vaikas, todėl ieškojo būdų, kaip padėti sau piktame ir neteisingame pasaulyje.
Trylikos ėmė ieškoti informacijos apie meditaciją. Manė, jog tai jam padės išsilaisvinti iš naktinių košmarų gniaužtų, kurie jį kamavo beveik kiekvieną naktį.
„Gerai mokėjau anglų kalbą, tad daugiau sužinoti apie aikido nebuvo sunku. Pagalvojau, kad tai man tiktų: išmokčiau apsiginti, atsipalaiduoti, jogos pratimų. Mano pirmasis mokytojas tik patvirtino, jog medituojantis žmogus gyvenime atranda daugiau prasmės. Po užsiėmimų geriau jaučiausi ir tarp žmonių, ir būdamas vienas“, – pasakojo Rokas.
Būdamas šešiolikos išgyveno didžiulę asmeninę krizę – reikėjo nuspręsti, kuo norėtų mokytis.
Apniko blogos emocijos, neberado ramybės, daug skaitė apie saviugdą, ieškojo kelių, kaip galėtų geriau pažinti save ir atsakyti į klausimą – ką veiks toliau.
Kartą vienas leidosi į savotišką piligriminį žygį nuo Šeduvos iki Kryžių kalno. Išėjo šeštą ryto, Kryžių kalną pasiekė 10 valandą vakare.
Knietėjo surasti atsakymą į klausimą, ką studijuos baigęs vidurinę mokyklą.
„Eidamas netikėtai supratau, kad savęs klausiu ne to klausimo. Klausimas turi būti ne ką studijuosiu, bet ar noriu studijuoti. Iškart žinojau atsakymą – ne. Tada pagalvojau, o ką veiksiu? Žinojau, kad traukia aikido su visa jos filosofija. Noriu to mokytis“, – patirtimi dalijosi vyras.
Vietoj Japonijos – į Šveicariją
Rokas tėvams pareiškė, jog meta mokslus ir skrenda tobulintis į Japoniją – aikido gimtinę. Tėvai neteko žado. Po ilgų pokalbių sūnų pavyko įtikinti, jog pirmiausia turi baigti mokyklą.
„Susiradau internetu Japonijoje mokyklą, susisiekiau. Jiems reikėjo rekomendacinio laiško, tokio neturėjau. Jie negalėjo manęs priimti“, – pasakojo Rokas.
Tada susirado gilias tradicijas turinčią „Aikido Montreux“ Dojo mokyklą Šveicarijoje.
Tik baigęs vidurinę mokyklą, jaunuolis susikrovė lagaminą ir išvyko. Žinojo, kad mokysis pas išskirtinį mokytoją, savo srities revoliucionierių, daug metų užsiimantį meditacija, gyvenusį Japonijoje.
„Pajutau, kad tas žmogus gali pastatyti mane ant kojų. Taip ir buvo. Patekau į naują pasaulį su savitomis taisyklėmis. Tai buvo lyg karinė mokykla: užsiėmimų grafikas intensyvus, griežtas režimas, įvairios atsakomybės, maisto gaminimas, tvarkymasis ir nuolatinis darbas su savimi“, – pasakojo Rokas.
Reikliam mokytojui atvykėlis jaunuolis iškart pasakė, kad nori daug išmokti, dirbti ir tobulėti, paprašė „duoti viską, kas tik įmanoma“.
Rokui teko pratintis prie intensyvių pokalbių, savęs analizavimo, nuolatinio mokytojo „nuleidimo ant žemės“, darbo su savimi.
„Mokytojas, apnuogindamas tiesa apie tave, lyg sulaužo visus kaulus, eini ir vėl surinkinėji save iš dalių. Po savaitės, kai jautiesi supratęs savo jausmus, ydas, mintis, visus mokytojo pasakytus žodžius, po pokalbio su juo išeini vėl sulaužytas, savęs nebesuprasdamas“, – patirtimi dalijosi R. Leonavičius.
Mokykloje – pustrečių metų
Atvykęs į Šveicariją žinojo, kad nori būti šio kovos meno instruktoriumi, Lietuvoje įkurti savo mokyklą, patirtimi dalytis su kitais žmonėmis, tai pasakė mokytojui.
Rokas manė, kad pasiruošti užteks trijų mėnesių.
Mokykloje reikėjo išmokti ne tik kovos, bet ir perprasti aikido.
Rokas pasakojo, kad aikido nėra varžybos. Akcentuojama savigyna ir, svarbiausia, savęs pažinimas, charakterio ugdymas.
„Per fizinę veiklą padeda atrasti vidinius sprendimus“, – aikido filosofijos esmę perteikė vyras.
Mokykloje teko išmokti ir buitinių dalykų. Juokiasi, jog maisto gaminti nemokėjęs, buvo vienintelis lietuvis mokykloje, todėl skambindavo namiškiams patarimų.
Vėliau toje pačioje mokykloje besimokęs prancūzas virtuvės šefas Roką išmokė kulinarinių gudrybių.
„Mokytojas pasakė, kad reikės mokykloje būti metus. Nuo netikėtumo vos galva nesprogo! Metus?! Po metų kalbėjomės su mokytoju, jis prabilo apie mano pasiekimus ir pasakė, kad mokytis reikės dar metus!“ – neslėpė emocijų Rokas.
Vyras nusiteikė būti mokykloje tol, kol mokytojas nepasakys, kad jam čia nebėra kas veikti.
Nusiramino, nebereagavo taip audringai, gilinosi į save, kovos techniką.
Kai mokytojas pasakė, kad Rokas pasiruošęs palikti mokyklą, ši naujiena sutrikdė.
„Išeiti į visišką nežinomybę, kur nėra jokių garantijų? Buvo nejauku, taip staiga. Veiksmų planą ir viziją turėjau, tad reikėjo imtis darbų“, – pasakojo R. Leonavičius.
Rokas žinojo, kad savo ateitį sies su Šiauliais, tačiau dar norėjo pakeliauti, pasisemti patirties, sutikti ir kitų dvasinių mokytojų. Iškeliavo į Indiją, vėliau – į Izraelį.
2012 metais įsteigė pirmąjį Aikido, jogos ir meditacijos centrą Šiauliuose.
Kokybiško gyvenimo ieškojimas
Pasak Roko, žmonės sąmoningai ir nesąmoningai ateina ieškodami kelių, kaip gyventi kokybiškiau, lengviau suprasti save ir kitus.
Pridūrė, jog meditacija turi daug formų: gali būti koncentracijos, atsipalaidavimo formos. Tai savęs ieškojimo ir išsivadavimo būsena.
„Mes turime daug įsitikinimų: kokie turėtume būti, kas yra gerai, negerai, bet tai dažniausiai jau suformuota ir pateikta mums kaip tiesa. Proto ramybė mus įkalina, tai lyg nenaudojamas raumuo, kuris atrofuojasi, nes ramybės būsenoje nebelieka intensyvaus mąstymo. Bet kiekvienas turi suvokti, kad neprivalo būti toks, kokiu jam liepia būti kiti“, – dėstė R. Leonavičius.
Rokas įsitikinęs, jog mokytojas gali ne tik patarti, bet ir perspėti, su kokiais sunkumais mokinys susidurs.
„Kiekvienas pasiekia savo tikslus: tampa ramesnis, laisvesnis, atidesnis. Tačiau negalima prisirišti prie vienos idėjos, nes tai neišlaisvins, o sukurs dar vieną, gal šiek tiek gražesnį, kalėjimą“, – sakė instruktorius.
Mankštos geriau nei brangus gydymas
Kokią praktikuojamo kovos meno naudą pajuto savo sveikatai?
„Išmokau saugoti savo sveikatą, girdėti organizmo siunčiamus signalus, juos įvertinti. Ne tik medituoju, treniruojuosi, pakeičiau mitybos ir gyvensenos režimą. Praėjo laiko, kol supratau, kad tai būtina“, – sakė Rokas.
Mokydamasis Šveicarijoje R. Leonavičius susižalojo stuburo slankstelį. Po traumos jautė didelį skausmą, diskomfortą, nebegalėjo laisvai judėti. Tuo metu buvo atostogų laikas, tad Rokas išvyko namo pas tėvus į Panevėžį.
Jam buvo surastas gydytojas, konsultacijos, procedūros vyko periodiškai, vartojo paskirtus vaistus. Gydymas tėvams atsiėjo solidžią sumą, tačiau laukiamų rezultatų nebuvo.
„Po atostogų mokytojas davė mankštų kursą. Rezultatas buvo stulbinantis – judėjau laisvai ir be skausmo. Nuo to laiko stebiu save lyg iš šalies: nuotaiką, judesius, krūvį, jei kažką skauda, vadinasi, organizmui trūksta dėmesio, kūnas visuomet su mumis kalbasi, reikia išgirsti. Vienas osteopatas yra sakęs, jog pas jį dažniausiai ateina statybininkai ir jogos instruktoriai. Nes nei vieni, nei kiti neklauso savo kūno“, – akcentavo pašnekovas.
Asmeninio albumo nuotr.
KELIONĖ: Po mokslų Šveicarijoje R. Leonavičius keliavo po Indiją.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATIRTIS: „Ko išmokau, suvokiau, sužinojau iš savo mokytojų, galiu pasidalyti ir su kitais žmonėmis“, – sakė Aikido, jogos ir meditacijos centrą Šiauliuose įkūręs Rokas Leonavičius.
Asmeninio albumo nuotr.
MEDITACIJA: Rokas Leonavičius dvejus su puse metų mokėsi Šveicarijos Aikido mokykloje, dažnai medituodavo Alpėse.
PRADŽIA: Susikaupimas – pasiruošimas prieš kovą.
