Naujausios
MIESTO SVEČIAI
Šveicarai siūlo nustoti viską kontroliuoti
Dešimt dienų Šiauliuose viešėję šveicarai, aikido kovos meno mokytojai Adriano Campanelli ir Muriel Brandt visą gyvenimą stengiasi pažinti save. Išmintis iš Japonijos padeda išskleisti šveicarišką peiliuką – gyvenime naudotis visais turimais įrankiais.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Šveicarai žavisi "Geležine lape"
Paviešėti Šiauliuose, pamokyti aikido ir kaligrafijos, svečius pakvietė jų bičiulis, Šiaulių aikido, jogos ir meditacijos centro įkūrėjas, instruktorius Rokas Leonavičius. Šveicarams tai jau antrasis vizitas Lietuvoje – anksčiau jie lankėsi prieš dvejus metus.
„Šiauliuose visiškai kitokia dvasia nei Ženevoje, kur mes gyvename. Jūsų miestas kur kas mažesnis, jaukesnis. Ženeva – internacionalinis miestas, kuriame daug konkuravimo, pinigų, žmonės vieni su kitais mažiau draugiški. Lietuvoje su visais labai lengvai užmezgame pokalbį, jaučiamės kaip su šeima“, – sako M. Brandt.
Šveicarai Šiauliuose turi draugų, todėl jaučiasi ne vien kaip turistai, stengiasi įsijausti į lietuvišką gyvenimo ritmą. „Esame VIP turistai – iš mūsų imate interviu!“ – juokiasi.
Šiauliuose porai didžiausią įspūdį paliko "Geležinė lapė" prie Talkšos ežero, ypač su ja susijusios skirtingos legendos, kontroversiški žmonių vertinimai ar net svarstymai kūrinį nukelti. „Vau, tik viena skulptūra, o jau su tokiomis įdomiomis istorijomis! Kiekvienas apie ją turi savo nuomonę“, – žavisi Adriano.
„Ačiū“, – kavinėje lietuviškai už kavą padėkoja svečiai. Jie yra išmokę ne tik pagrindinių mandagumo žodžių, bet, jų žodžiais, ir blogų frazių: „tu negražus“ ir „rupūs miltai“.
Mokosi visą gyvenimą
Susidomėjimas populiariąja japonų kultūra, nuo manga stiliaus komiksų, anime filmų ar vaizdo žaidimų, A. Campanelli atvedė iki aikido. Kovos meną aikido vyras pradėjo praktikuoti prieš 16 metų, po metų ėmė universitete studijuoti japonų kalbą.
„Iki dabar nesustoju mokytis apie Japoniją, aikido ir tikriausiai tai tęsis iki mirties“, – svarsto Adriano, rugsėjį kartu su Muriel atidarysiantis aikido mokyklą Ženevoje. Pavadins ją „Tyrinėtojas“.
„Ieškoti, tyrinėti galima pačiam – tam nereikia vadovo. Tapk savo paties mokytoju. Nėra tiesos, kurią kažkas tau pasako ir turi ja vadovautis. Kiekvienas žmogus turi savarankiškai atrasti tiesą ir gyvenimo tikslą“, – sako Muriel. Pasak jos, kiekvienam žmogui aikido yra skirtingas.
„Mokydami kitus, mokomės patys. Aikido reikalingas partneris, su kuriuo galėtum praktikuotis. Jei nori tobulėti, po kurio laiko turi turėti mokinių. Galbūt ateityje jie taps geresni už mus ir mes iš jų mokysimės“, – svarsto A. Campanelli. Aikido mokymosi procesas yra nesustojantis, tobulėti tenka visą gyvenimą.
M. Brandt pradėjo treniruotis aikido būdama vienuolikos metų. Mergina išbandė kovą, šokį ir žaidimą vienijantį kovos meną kapueira, kung fu, kol atrado aikido. Ilgainiui suprato, kad priežastys, kodėl praktikuoja aikido, palaipsniui kinta.
Konfliktas be smurto
A. Campanelli vaikystėje buvo šiek tiek drovus ir jam nepatiko kovoti. Atsidūrus kritinėje situacijoje, kai kas nors sriaudžia, gali atsilyginti tuo pačiu, tačiau jam nepatiko galimybė tai daryti, net jei turi tam teisę.
„Esu per daug jautrus. Ieškojau kito kelio, – pasakoja Adriano. – Aikido mane sužavėjo, nes moko atremti priešininką jo nesužeidžiant, išspręsti konfliktą be smurto. Nustebau, negi tai tikrai įmanoma?“
„Išmokti sužeisti žmogų labai lengva, tam yra daug būdų. Sudėtingiau apsiginti be skausmo, saugoti net savo priešą“, – antrina Muriel.
Ideali aikido siekiamybė – pamilti savo priešą, padaryti jį dalimi savęs, tačiau tai padaryti itin sudėtinga. „Esame tik žmonės, ne šventieji“, – pažymi Adriano. Pasak jo, nereikia sunaikinti savyje blogosios dalies ir tapti tyru, tobulybe be jokio pykčio. Daug svarbiau mokėti sugyventi su tamsiąja savo puse, surasti vienybę tarp kūno ir proto.
Šveicarams niekuomet neprireikė panaudoti savo kovos meno įgūdžių – jie viliasi, jog to daryti niekuomet nereikės. „Galbūt aikido pakeičia bendrą išvaizdą, laikyseną, kalbėseną, eiseną ar bendravimo su kitais būdą. Tiesiog nebesi potencialus taikinys, niekas nenori tavęs pulti. Agresoriams mes neįdomūs“, – svarsto A. Campanelli.
Kovos meno jie mokosi ne tam, kad galėtų apsiginti – ant tatamio vyksta pamokos apie save. „Noriu atrasti prasmę. Jei geriau save suprantu, galiu tapti geresniu žmogumi“, – neabejoja Adriano.
Japonų kalba veda prie šaltinio
Pažinti japonų kultūrą, kad galėtum mokytis aikido, nebūtina. Lygiai taip pat, kaip nebūtina mokėti japonų kalbą norint mėgautis sušiais.
„Už aikido slypi daug filosofijos, todėl nutariau mokytis japonų kalbos, kad galėčiau būti šalia šaltinio, susidaryti savo nuomonę, savarankiškai interpretuoti“, – kalba A. Campanelli.
Nuo trylikos metų svajojęs nuvykti į Japoniją pirmajai kelionei po beveik dešimtmečio vyras jau buvo pasiruošęs – nepatyrė kultūrinio šoko, įsimylėjo šalį. Gyvendamas japonų šeimoje jis galėjo glaudžiau susipažinti su Japonija – kelionė padėjo suvokti perspektyvą.
Gyventi visą laiką Japonijoje jis nenorėtų. „Nebent senatvėje, kaime auginčiau ryžius ir gaminčiau savo paties sakę“, – juokiasi Adriano.
Muriel vizitas Tanabe mieste, kur gyveno Aikido įkūrėjas, padėjo susidėlioti mintis į lentynėles. Pajutusi gamtos jėgą nergina suprato, kodėl būtent ten gimė filosofija, kad žmogus yra tik maža visatos dalelė.
Kaligrafija – meniška meditacija
Japonų kaligrafijos Adriano išmoko savarankiškai, internetu. Pabandęs suprato, kad procesas labai ramina, savotiška meditacija, kuriai tereikia teptuko, rašalo, popieriaus ir gero žodyno. Išmaniajame telefone jis turi programėlę, kurioje galima atrasti skirtingus japonų hieroglifus, jų reikšmes.
Anglų ir japonų kalbų mokytoju dirbantis A. Campanelli kaligrafijos moko ir savo mokinius. Nori jiems perduoti žinutę: tai daryti nėra sudėtinga, tad bandykite.
„Pagal Rytų filosofiją japonų kalba „Do“ reiškia kelią. Su šiuo skiemeniu sudaryta daug žodžių: aikido, shodo (kaligrafija), dziudo, kendo... Juos visus vienija tai, kad turi tobulinti save, kelias niekuomet nesibaigia. Dieną, kai sustoji, pasakai „aš viską žinau“, baigta – nebesi kelyje. Visi keliai padeda tapti geresniu žmogumi“, – aiškina A. Campanelli.
Jo manymu, europiečiai iš Rytų šalių galėtų pasimokyti išlaisvinti protą, nustoti viską kontroliuoti, nuolat konkuruoti.
Pasak Adriano, žmogus turi daug resursų kūne, kūrybiškume, instinktuose, jausmuose, prote. Tai – kaip šveicariškas peiliukas. Reikia naudoti ne vien peiliuką, nes yra ir kiti įrankiai. Protas tėra vienas iš įrankių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VIENYBĖ: Aikido mokytojai Muriel Brandt ir Adriano Campanelli sako, kad svarbu mokėti sugyventi su tamsiąja savo puse, surasti vienybę tarp kūno ir proto.
POŽIŪRIS: Šiauliuose besisvečiuojantiems šveicarams Muriel Brandt ir Adriano Campanelli didžiausią įspūdį paliko "Geležinė lapė" ir su ja susijusios skirtingos legendos, kontroversiški žmonių vertinimai.
