Naujausios
Ar Šiauliai yra tikros savivaldos ir regiono centras?
Darius KUODYS
Drogheda, Airija
Nuo pat Antros Lietuvos Respublikos paskelbimo pradžios, 1990 metų kovo 11 – os dienos, žiniasklaidoje kartkartėmis, o prieš rinkimus – ir žymiai dažniau, pasirodo įvairios nuomonės apie tai, kad Lietuvoje nėra tikros savivaldos, nėra regioninės politikos. Ir taip toliau ir panašiai.
Su daugumos dūsautojų nuomone visiškai sutinku: taip, Lietuvoje nėra tikros savivaldos ir nėra regioninės politkos.
Yra vieno megapolio, vieno metropolio, vieno didmiesčio politika. Ji nėra nušviečiama per masines informavimo priemones ar kaip kitaip afišuojama. Bet ji buvo ir yra nuosekliai vykdoma. Per ką? Per įstatymus, žinoma.
O tais „senais laikais“, kai dar nedrąsiai skleidėsi naujos nepriklausomos valstybės žiedas, kai šalies įstatyminė bazė dar nebuvo sulipdyta, „stipraus centro keliu“ Lietuvą vedė to meto autoritetai.
Ir tauta klusniai kulniavo pavymui.
Šalies Konstitucija Vuriausybei skiria 11 straipsnių, Prezidento institucijai – 14 straipsnių, Seimui – net 22 straipsnius.
Tuo tarpu visoms Lietuvos savivaldybėms – vos 6 straipsnius.
Žinoma, žodis žodžiui nėra lygus. Sakyti, kad „22“ yra daugiau negu „6“ yra teisinga matematiškai, bet jokiu būdu ne lyginant atskirų Konstitucijos straipsnių politinį svorį.
Tačiau „šešetukas“ ir savo turiniu yra gana silpnas, daugiausiai prisodrintas skambių išsireiškimų.
Pavyzdžiui 120 straipsnis: „Valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai“.
Kas tai? Tik gražių žodžių sąšauka.
Pirmasis teiginys – nieko neįpareigojanti deklaracija, kad kažkas „iš viršaus“ kažkaip remia savivaldybes. Kurios pačios yra Lietuvos valstybės, jos valdžios dalis. Ir tuo pačiu de facto LK viešai konstatuoja, kad vietos savivalda yra pati silpniausia iš visų valdžios grandžių.
Juk Konstitucija neskelbia, kad „Valstybė remia Lietuvos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Seimą“?
Antrasis teiginys mums visiems primena, kad savivaldybės veikia pagal įstatymus. O pagal ką daugiau jos turėtų organizuoti savo veiklą? Gal pagal paprotinę teisę?
Visos valstybės teritorijoje veikiančios institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos, visi juridiniai ir fiziniai asmenys savo veiklą turi derinti prie Lietuvos įstatymų.
Kai prirašoma tai, kas ir taip akivaizdu ("sviestas sviestuotas") peršasi išvada, kad konstitucinių straipsnių, reglamentuojančių vietos savivaldos veiklą galėtų būti ir dar mažiau.
Niekas nuo to nepasikeistų.
„Pagalba“ savivaldybėms atsispindi LK 123 straipsnyje. Jis skelbia, kad „Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai“.
Pagal šį straipsnį darytina išvada, kad vykdomoji valdžia (Vyriausybė) gali kontroliuoti ("prižiūrėti"), piliečių renkamą ir tuo pačiu – jiems atstovaujančią vietinę valdžią.
121 straipsnis byloja apie savivaldybių biudžetą, vietines rinkliavas. Tačiau čia Konstitucijos kūrėjai nerado reikalo tiksliai reglamentuoti iš kokių mokesčių yra formuojami savivaldybių, tarp jų, ir Šiaulių miesto, rajonų biudžetai. O kai tai nėra įtvirtinta konstituciniu lygmeniu (deja, tik taip įmanoma apginti savivaldybių savarankiškumą, ir ne tik finansinį, nuo centrinės valdžios savivalės), nėra ko stebėtis, kad nemažą dalį Lietuvos savivaldybių biudžeto pajamų sudaro tikslinės dotacijos iš centrinio biudžeto.
Pagrindinis vietos savivaldos pajamų šaltinis – gyventojų pajamų mokestis – nepadengia nei pusės visų išlaidų. Tad, šiuo atveju, apie Lietuvos gyventojų renkamos vietinės valdžios savarankiškumą, net ir labai ūkiškai tvarkantis, galima tik pasvajoti.
Žvelgiant nuo Vilniaus mūrų, beveik visi Lietuvos miestai ir miesteliai, turintys savivaldos teisę, yra išlaikytiniai. Nejučiomis peršasi išvada, kad vietinės valdžios priešakyje dažniausiai atsistoja visokie nevėkšlos. Ir kaip tokius žmonės nuolat išrenka??
O keliuose straipsniuose dabartinė Lietuvos Konstitucija mini Lietuvos regionus?
Regionai pagrindiniame šalies įstatyme iš viso nėra paminėti. Nei viename skirsnyje, nei viename straipsnyje. Jų nėra iš viso...
1994 – 2010 metais Lietuvoje egzistavo dešimt apskričių. Bet ir apie jas LK nebuvo užsiminta nei vienu žodžiu. Kodėl? Todėl, kad faktiškai tai buvo ne savarankiški administraciniai vienetai, o administraciniai dariniai prie Vyriausybės.
Tačiau žvelgiant per atskirų ministerijų (pavyzdžiui – Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Kultūros, Energetikos) prizmę „Šiaulių regionas“ ar „Šiaulių apskritis“ vis tik egzistuoja.
Dvaro gatvėje yra įsikūręs Šiaulių regioninis Karo prievolės ir komplektavimo skyrius, Aušros alėjoje – Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Toje pačioje gatvėje – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorius AB „Lesto“ Tilžės gatvėje turi Šiaulių regiono, Šiaulių klientų aptarnavimo skyrių.
Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tai rodo tai, kad net valstybinėms institucijoms, dėl jų darbo kaštų optimizavimo, šalies suskirstymas į atskirus regionus yra būtinas.
O štai visos šalies politinio valdymo lygmeniu tokios būtinybės nėra?
Kodėl 1992 metais buvo pasirinktas iš esmės posovietinis valstybės valdymo modelis?
Greičiausiai šį pasirinkimą įtakojo keletas faktorių. Pirmiausia pati Lietuva, daugiau kaip 40 metų, buvo sudėtine TSRS dalimi. O kaip žinome, ši totalitarinė milžinė buvo griežtai valdoma iš vieno centro.
Maskvos valdymo laikais taip pat galutinai nusistovėjo dabartinės Lietuvos išorinės sienos. Šalies skirstymas į rajonus irgi atėjo iš „anų“, o ne iš tarpukario laikų.
Sovietmetis nepasižymėjo savarankiškai mąstančių žmonių gausa. Juk buvo viską žinanti ir kelis septynmylius žingsnius į priekį numatanti partija.
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis skelbė: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija“.
Tereikėjo tik „branduolio“ nurodymys vykdyti. Netgi buvo posakis: „Už iniciatyvą baudžiama".
Ir Tarpukario (Kauno) Lietuvos metais, valstybės valdymas nebuvo nei la
