Naujausios
43 metai mokykloje – tarsi gyvenimas po klevu
Šiemet rugsėjo pirmąją lietuvių kalbos mokytojos Marijonos Sirutavičienės mokykloje nėra. 43 metus Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje dirbusi pedagogė išėjo į pensiją. Jos širdis tarsi įspaudas liko ant nukirsto klevo, kurį matė pro savo klasės langą.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Muzikos mokėsi valingai
„Nesu pasiruošusi kalbėti...“ – kukliai sako mokytoja M. Sirutavičienė, lyg pamokai nepasiruošęs mokinys. Paskutinę vasaros dieną mokytoja apsilankė mokykloje, pabendravo su kolegėmis. Gimnazijoje lituanistė buvo viena iš ilgiausiai dirbusių mokytojų. Mintį, kad nebereikės dirbti, jaukinosi visą vasarą. Dabar rugsėjo pirmosios laukė ramiau, be įtampos.
„Kasmet, nesvarbu, ar buvau tik pradėjusi dirbti, ar labai daug metų pradirbusi, rugpjūtį prasidėdavo jauduliukas – kaip pravesi pirmąją valandėlę, susiplanuosi darbą, kokie nauji vaikai ateis, kaip juos sudominsi“, – sako M. Sirutavičienė. Dabar to daryti nebeteks.
Juliaus Janonio gimnazijoje ji pradėjo mokytojauti prieš 43-ejus metus. Studijuodama šioje mokykloje atliko praktiką, o po studijų tuometinė direktorė Aldona Stulpinienė pasiūlė likti.
Besimokydama Kelmės vidurinėje mokykloje Marijona jautė literatūrinį pašaukimą: jos rašinius spausdino žurnalas „Moksleivis“, skaitė mokyklos literatų būrelyje apsilankęs iš Kelmės kilęs rašytojas Icchokas Meras. Jis paskatino kūrybos neapleisti.
Baigus vidurinę svarstė stoti į žurnalistiką, tačiau tėvai neturėjo lėšų leisti studijuoti į Vilnių. Tada mergina pasirinko lietuvių kalbos ir muzikos studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute.
„Mokytis lietuvių kalbą buvo malonumas, bet mokytis muzikos, 18 metų nelietus jokio muzikos instrumento, be galo sunku. Bet aš labai norėjau. Keldavausi 6 valandą ryto, važiuodavau į institutą prie fortepijono, kad išmokčiau pratimus“, – pasakoja M. Sirutavičienė.
Nors vėliau muzikos darbe panaudoti beveik neteko, neabejoja, jog muzikos studijos davė labai daug – išmokė kitaip klausytis simfoninių, kamerinių koncertų, rimtosios muzikos.
Šiuolaikiniai vaikai – kieti
Jaunai mokytojai ateiti į mokyklą buvo nedrąsu, bet jau pažinojo joje dirbusius autoritetus – Vitoldą Švickį, Joną Krivicką, Juliją Žalienę.
„Jie buvo nuostabūs žmonės – nesusireikšminę, turėjo daug patirties, buvo mylimi ir gerbiami mokinių. Į mane, jauną žmogų, žiūrėjo geranoriškai, stengdamiesi padėti, pakonsultuoti. Todėl jaučiausi labai gerai“, – pradžią prisiminė mokytoja.
Vyresnieji kolegos pirmiausia suteikė žmogiškumo pamokų, pamokė metodikos, davė bendravimo su vaikais patarimų, kaip sudominti neklaužadas.
Pedagogė sako, jog per 43 darbo metus vaikai keitėsi, kaip ir gyvenimas. Dabar jie kieti, nebe tokie emocingi arba labiau užsidarę, praktiški, realistai, į gyvenimą nežiūri pro romantikos šydą. Sudominti literatūra arba poezija juos darosi labai sunku. Tenka dėti daug pastangų, kad jie suprastų.
Pasak M. Sirutavičienės, reikėtų keisti ir mokymo programą – artinti ją prie dabartinių vaikų. Kai kurie kūriniai yra pernelyg senoviški, absoliučiai nebeaktualūs vaikams. Pavyzdžiui, mokiniai nesupranta senoviškų Juozo Tumo-Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ teksto žodžių, darbų prasmės, veikėjas Mykoliukas jiems atrodo juokingai.
Lituanistė atkreipia dėmesį, jog dabartiniams vaikams lietuvių kalba tampa per sunki mokytis, anglų kalba – daug lengvesnė. Jos nuomone, prie to prisideda ir technologijos: SMS žinutėse ar internete nebūtina rašyti nosinių raidžių.
„Galbūt esu senoviška, bet man ranka rašytas popierinis laiškas daug vertingesnis ir mielesnis“, – sako mokytoja.
Vaikai padeda nesenti
„Mokytojo darbe visko buvo – ir nepasisekimų, ir sėkmių. Atrodo, mokinys moka, jį gerai paruoši, bet jis nesuvaldo savo emocijų, jausmų, ir pažymys ne toks“, – sako M. Sirutavičienė.
Svarsto, jog jos požiūris į mokinius per visus mokytojavimo metus nepakito – svarbiausia mokinį ne tik išmokyti, bet su juo bendrauti.
Rankose M. Sirutavičienė spaudžia užrašų knygelę su M. K. Čiurlionio reprodukcija ant viršelio. Tai – paskutinių auklėtinių dovana, kurioje jie surašė savo mintis, padėkas, prisiminimus. Kiek auklėtinių laidų išleido, jau nebesuskaičiuoja. Paskutinius, išleistus prieš trejus metus, ji vadino „žaibukais“.
„Vaikai buvo labai judrūs, smalsūs, šiuolaikiški. Jau pirmoje klasės valandėlėje supratau, kad teks laikytis. Man teko labai pasistengti, kad juos suprasčiau, motyvuočiau, būčiau draugė ir kartu mokytoja. Džiaugiuosi, kad juos turėjau“, – sako mokytoja.
Vaikai padeda nesenti – neabejoja pedagogė: „Jauni žmonės spinduliuoja ir pakrauna energija. Jei esi geranoriškas, sugebi ją pasiimti. Jei pastebi net vaiką, kuris yra pasislėpęs, užsidaręs“.
Vienas jos „žaibukų“ parašė, kad jautėsi nepritampantis, bet mokytoja padėjo jam pajusti savo vertę.
Leido miegoti ant šieno
Per vieną lietuvių kalbos pamoką kalbėdama apie mylimos poetės Salomėjos Nėries kūrybą mokytoja savo auklėtiniams dvyliktokams uždainavo „Nemune ledai išplauks“. Mokiniai pakikeno, bet nepamiršo.
Besiruošdami šimtadieniui atsiklausė, ar gali vieną jos pamokų kūrybiškai interpretuoti. Per šventę auklėtiniai uždainavo „Nemune ledai išplauks“ pagal tų metų „Eurovizijos“ dainos melodiją.
Auklėtiniai mokytojai padovanojo obelaitę. Pasodinę jos darže pasakė, kad prie jos dar sugrįš.
M. Sirutavičienė pamena, kai sovietmečiu tekdavo važiuoti su mokiniais į darbo ir poilsio stovyklas. Per vieną tokių išvykų vakare perėjo patikrinti, ar vaikai miega. Žiūri – lovose nėra penkių merginų. Policijos nedrįso kviesti, išėjo į lauką naktį merginų ieškoti. Išgirdo kažką krebždant ir klegant prie šieno kupetos. Jau ruošėsi jas barti, bet mergaitės ėmė prašyti, kad leistų joms pasilikti miegoti ant šieno. „Tai bus romantiškiausia naktis mūsų gyvenime!“ – argumentavo.
Mokytoja leido, nors pati dėl jų nerimaudama nemiegojo visą naktį. Per išleistuves merginos dėkojo auklėtojai, kad joms leido tokią avantiūrą.
Įaugęs mokinio žvilgsnis
Ilgametės pedagogės pastebėjimu, dabar darbas mokytojams ima kelti stresą, nes visose mokyklose mažėja mokinių, mokytojai išgyvena dėl neaiškios ateities, mažėjančio darbo krūvio.
„Pirmiausia mokytojams reikia mylėti vaikus, – akcentuoja M. Sirutavičienė. – Mokytojo darbas sunkus ir atsakingas: reikia daug jėgų, laiko, pasiaukojimo. Mes, lituanistai, sėdime prie interpretacijų, rašinių savaitgaliais, vakarais, laiką pavagiame iš savo šeimos. Reikia titaniško darbo ir sveikatos. Galbūt to jauni žmonės nebenori, todėl norinčiųjų mokytojauti mažėja.“
M. Sirutavičienei niekuomet nekilo mintis pakeisti mokyklą. Paskutinę vasarą, važiuodama autobusu pro mokyklą, kaskart pakeldavo akis į savo kabineto langus antrame aukšte. „Tada pereina šiluma, virpuliukas – vis dėlto čia mano gyvenimas“, – šypteli.
Ji dėkinga gimnazijos bendruomenei už laiką kartu, ypač lituanistams. Lietuvių kalbos mokytojų šventas ritualas – per ilgąją pertrauką gerti kavą mokytojų kambaryje.
Pedagogė pripažįsta, jog mokytojavimas palieka spaudą. Ji visuomet jaučiasi it stebima mokinių žvilgsnių. „Mokinio žvilgsnis – įaugęs į tave“, – sako. Todėl gatvėje eina visuomet pasitempusi, viskuo domisi.
Klevas
Mokytoja pajuto ženklą išeiti iš mokyklos, kai pamatė prie mokyklos pjaunamus medžius. Ties kabineto langu augęs jos klevas – taip pat nupjautas.
„Klevas, į kurį žiūrėdami pro langą mokiniai rašydavo „Pirmasis rugsėjis pro mokyklos langą“, „Paskutinis rugsėjis pro mokyklos langą“. Vis tas klevas. Vaikai stebėjo klevą, pavasarį pražydusį, žiemą – apšerkšnijusį, rudenį – bemetantį lapus, – pasakoja mokytoja. – Mano visas gyvenimas kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“. Nukirtus medį liko širdies formos kelmas. Mano širdis liko ten.“
Jono TAMULIO nuotr.
RUGSĖJIS: 43 metus Juliaus Janonio gimnazijoje lietuvių kalbos mokiusi Marijona Sirutavičienė mintį, kad nebereikės dirbti mokykloje, jaukinosi visą vasarą.
ŠIRDIS: Mokytoja pajuto ženklą išeiti iš mokyklos, kai pamatė nupjautą ties kabineto langu augusį klevą – nukirtus medį liko širdies formos kelmas.
SPAUDAS: Marijona Sirutavičienė sako, jog mokytojavimas palieka spaudą – ji visuomet jaučiasi it stebima mokinių žvilgsnių.
