Naujausios
Kelios pastabos apie naujus meno projektus Šiauliuose
Doc. Arūnas UOGINTAS
Neseniai praėjusiose „Šiaulių naktyse“ netrūko dėmesio ir vizualiai kultūrai.
Ko verta vien dizainerio Dariaus Linkevičiaus akcija – instaliacija „Dešra“, tikslia metafora nuspalvinusi jau keletą metų besitęsiančią diskusiją apie Šiaulių miesto skulptūrinius objektus.
Savaitgalį jaunieji menininkai iš „Gorila Studija“ pagal minėto dizainerio idėją „aprengė“ niekaip miestiečių pasąmonėje savo vietos nerandančio fontano „centukus“ ar saulės diskus.
Ne kiekvienas meninis akcentas tampa miesto puošmena ar įsimenančiu ženklu, dažnai tam prireikia daug laiko.
Galėtume vardinti ir vardinti žinomus pasaulio statinius ar skulptūras, kurie savo laiku buvo nekenčiami, o vėliau tapo miesto, netgi šalies veidu.
Užtektų paminėti Sidnėjaus Operos rūmus (danų architektas Jorn Utzon) ar Antonio Gaudi sukurtus Barselonos pastatus.
Centrinis Šiaulių miesto fontanas po rekonstrukcijos tapo diskusijų objektu, ypač po to, kai panašūs fontanai – diskai atsirado prekybos centrų interjeruose.
Gal ir pats miestas nėra veikus (kartais reikėtų tai pripažinti) objektą – fontaną – eksploatuoti: jis veikia tik per šventes, vis nukrenta kelios metalo detalės ir pan.
Todėl taikli dešros metafora, dizainerio įžvelgta, mano manymu, idealiai atspindi sarkastišką dalies visuomenės požiūrį į Lietuvos miestus ir miestelius užvaldžiusį vartotojiškumą, pirkimo maniją, popsinę pigaus alaus ir dešros kultūrą.
Tokia skulptūrinio objekto interpretacija galėjo likti ilgam: puikiai atrodytų ir žiemą, ir vasarą.
Įdomu, kad ir nauja „centukų“ autoriaus Gintauto Lukošaičio skulptūra su verkiančios mergaitės biustu tampa pajuokos ir diskusijos objektu.
Internetiniuose pokalbiuose autorius tuo lyg ir džiaugiasi. Menininkas, aktyvus miesto Tarybos narys, kaip ir visi politikai, siekia populiarumo, greitos reklamos. Tada logiška, kad jo kūriniai tampa provokatyvūs, galintys keisti savo išorę ir pastatymo vietą.
Šią vasarą miesto medijose nuskambėjusiame dizainerio Viliaus Purono statinių griovimo ažiotaže, kuriame Gintautas buvo vienas iš iniciatorių, įžvelgtume konkurencijos tarp dviejų Šiaulių „skulptūrinių akcentų statytojų“ ženklų.
Antra vertus, lietuviai, aišku, ir šiauliečiai jau įprato griauti skulptūras, neatpažįstamai renovuoti pastatus ir trinti miesto vizualią meno istoriją.
Kas pamena devyniasdešimtuosius metus, kai buvo naikinami viešųjų erdvių interjerai ir eksterjerai, miesto kultūriniai akcentai: vitražai, skulptūros, freskos, tapybos kūriniai?
Tada atsirado „nauji“ politiniai ir patriotiniai vertinimo kriterijai ir viešieji meno objektai buvo tiesiog puolami ir „matuojami“ prie privačių interjerų. Kai kurie kūriniai tiesiog pasisavinti iš Kaštonų alėjos ir kitų vietų.
Šių dienų renovacija palaipsniui naikina modernizmo pėdsakus Šiaulių architektūroje. Prisiminkime piliečių nepasitenkinimo akcijas spaudoje dėl Dramos teatro fasado pakeitimo ir kai kurių bulvaro pastatų.
Sovietinių laikų dvelksmas dar neišnyko. Menininkai tai pastebi ir, provokuodami diskusijas, kuria įvairias metaforas.
Pavyzdžiui, Šiaulių universiteto Dailės galerijos gerai organizuoto tarptautinio portreto plenero „Sofija Romerienė. Užmiršta. Artimo portretas“ paroda atskleidė įdomų reiškinį.
Trečdalis iš apie penkiasdešimt galerijos erdvėje eksponuojamų darbų vaizdavo universiteto valdžios vyrus: rektorių, Menų fakulteto dekaną.
Keista, kad savaitę dirbdami, tapytojai beveik „nepastebėjo“ mieste kitų įdomių žmonių, tarkim, akademinio jaunimo ar pan. ir, pateikdami tokių kūrinių ekspoziciją, atkreipė dėmesį į tam tikrą totalitarizmo dvelksmą universitete: priminė Sajūdžio laikų metaforas – kalbančias galvas.
Jų garbinimą „tarp eilučių“ meistriškai atskleidė menininkai.
Kalbant apie kitas naujas miesto viešųjų erdvių skulptūras, galėtume pastebėti, kad Martyno Gaubo „Batai“ tiko prie Dailės galerijos ir sportbačiais padabinto medžio kaip jaunimo gatvės meno reiškinys.
Tiko Redos Uogintienės „Angelų lietus“ šalia Popiežiaus tako.
Tiko ir Gintauto Lukošaičio sukurta skulptūra geležinkelio stoties perone.
Tačiau keistokai atrodo netikėtai „išdygusi“ ir šiek tiek sovietinių laikų „taikaus atomo“ vaizdą primenanti eklektiška skulptūra, skirta iš Šiaulių kilusiam žinomam Lietuvos edukologui.
Sunku suprasti šio kūrinio koncepciją. Vis daugiau imu tikėti legenda, kad kūrinys, neradęs savo vietos viename mieste, nutūpė Šiauliuose.
Gal prie skulptūrų galėtų atsirasti siužeto ar menininko sumanymo aprašai? Tada daugelis miestiečių suprastų, kad dailininkas dažnai vykdo visuomenės atstovų: Savivaldybės ar privačių asmenų užsakymus, kurie ir formuoja kūrinio koncepciją.
Pavyzdžiui, monumentali profesorės Dalios Matulaitės skulptūra, kuri vis dar „gąsdina“ neišprususius miestiečius, atspindi aušrininkų veiklą Šiauliuose, kai buvo persekiojami lietuviškos spaudos bei rašto platintojai.
Sustingusi akmeninė moteris po savimi slepia draudžiamus tekstus, žandarams įsiveržus į privačią šeimos erdvę.
Aišku, dabartiniai meno vartotojai dažniau pasikliauja vizualia intuicija ir nelinkę skaityti aiškinamųjų tekstų.
Internete garsiausių skulptūrų aprašai ne visada nurodo autorystę, paradoksaliai jos pristatomos pagal kažkokius, tarkim, Gineso rekordų ženklus (dydis, neįprasta padėtis ar medžiagos), be koncepcijos ar siužeto aprašų.
Taigi, žiūrovas lieka laisvas ir nepriklausomas meninio objekto interpretacijai ir tam tikram „dviračio išradinėjimui“.
Gal tai ir yra pažinimo džiaugsmas ar jausmas, kurį pats vis iš naujo ir atrandi?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Martynas Gaubas. „Batai“.
