Naujausios
Vienkiemyje benamiai kuria naują gyvenimą
Domeikių kaime (Joniškio rajonas), kurio net nežymi kelininkų nuorodos ar kiti ženklai, praėjusių metų birželį įsikūrė labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ benamių sodyba. Dėl alkoholio, narkotikų, kitų priklausomybių bei problemų be namų, prie konteinerių atsidūrę žmonės čia kuria naują gyvenimą.
Juos prieš metus tarsi vaikus už rankos per judrią gyvenimo gatvę pasiryžo vesti žagarietis Žydrūnas Pranciulis.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Gyventojai – iš visos Lietuvos
Į benamiams skirtą sodybą nuo pagrindinio vieškelio veda maždaug 300–400 metrų ilgio vingiuotas, sodrios, suvešėjusios iki juosmens žolės rėminamas keliukas, prie kurio pradžios stovi gyventojų pagaminta lenta su užrašu „Domeikių g. 28“.
Pavasarį, kai išeina įšalas ir lietingu rudens sezonu tenka važiuoti žlegsint per duobes. Jas bandyta užlyginti akmenimis.
Prieš akis – šviežiai lentomis apkaltas senas gyvenamasis namas, ilgas, pusiau iš molio drėbtas, pusiau medinis ūkio pastatas, saugomas keturių šunelių.
Tolėliau – šiltnamis ir į dangų besistiebiančio naujo stogo kraigas. Tai – dovana iš Vokietijos, skirta buvusiems benamiams, į Domeikius suvažiavusiems iš visos Lietuvos: Druskininkų, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Naujosios Akmenės, Ventos. Šiuo metu jų gyvena daugiau kaip dešimt.
Šiaulietis išmano statybos darbus
Prie surenkamo pastato nagingai plaktuku, kaltu, kitais įrankiais žongliruodamas dirba 51-erių Kęstutis Zaveckas. Vyras nusibraukia ranka kaktą ir prisistato: šiaulietis.
Ne vieną profesiją įgijęs per gyvenimą dirbo staliumi, elektriku, gerai išmanąs statybinius darbus. Tačiau gyvenime paslydo. Per metus Latvijoje veikiančiame labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ centre praėjo reabilitacijos programą.
Po to atkeliavo į Domeikius ir jau spėjo naują namą pakelti nuo žemės iki pastogės. Anksčiau tik buvo paruošti pamatai.
„Dirbu daugiausia vienas. Kodėl? Man paprasčiau pačiam atlikti nei kitam paaiškinti. Ilgiau užtrukčiau“, – atvirai dėsto meistras.
Iš pažiūros nepasakytum, kad šiam tvirtam žmogui kada nors reikėjo pagalbos. Į jo petį kiti galėtų atsiremti.
Darbas darbą veja
Tolėliau kelios nugaros, palinkusios virš vagų. Bulvės, morkos, burokėliai. Įprastas daržas, kuriame pluša vietos gyventojai. Šiemet nukas ne vieną maišą bulvių. Šiltnamyje, kuriam geras žmogus davė sodinukų, gausiai užmezgė pomidorai.
Už tvarto sukrauta malkų rietuvė. Vyriškis, užvertęs rąstą ant „ožio“, traukia pjūklą. Vakar jo porininką, su kuriuo kartu lengviau ėjosi, išvežė į ligoninę. Turbūt reikės operacijos.
Tvarte – triušių šeimos, lauke ganosi būrelis ožkų.
Moterų kambaryje, kur stovi suremti du stalai, paruošta arbata, sutepti sumuštiniai. Tai – 48-erių Sigito Kundroto, kitų gyventojų vadinamo virėju, darbas. Jis bendruomenėje atsakingas už maistą. Vyras gaminsiantis pietums vištienos su ryžiais.
„Bet visiems labiausiai patinka skryliai, o man tešlą minkyti pabosta“, – nusišypso jis.
Reabilitacijos programą bandė septynis kartus
Iš Naujosios Akmenės į Domeikius atkeliavęs žmogus prisipažįsta septynis kartus bandęs praeiti reabilitacijos programą. Pavyko tik iš šešto karto.
„Pirmąsyk pasirodė per sunku: nepatiko režimas, tvarka: negalima gerti, rūkyti. Pabėgau į Naująją Akmenę pas draugus ir vėl gėriau, valkatavau, kol nusibodo. Tada atėjau prašytis atgal. Nors prasižengusių turėtų nepriimti pusę metų, manęs pagailėjo. Buvau tikras vėjavaikis, – pasakoja Sigitas. – Iš šešto karto pabaigiau reabilitacijos programą, manimi pastorius (labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ vadovas Mindaugas Palionis – aut. past.) patikėjo, paskyrė stažuotoju. Didžiavausi tiek pasiekęs ir neišlaikiau – užsirūkiau, vėl išėjau.“
Po savaitę trukusių išgertuvių vyras grįžo pas pastorių į bažnyčią, atgailavo supratęs klaidą ir – gavo dar vieną galimybę, Domeikiuose. Blaivas jau daugiau kaip metus. Be jokių užkalbėjimų, kodų.
„Niekas negali priversti negerti, jei pats nenori“, – tvirtina Sigitas.
Vyras sunkiausiais gyvenimo momentais vagiliavo, ieškojo metalo. Buvo įkliuvęs, teistas.
Padėdavo nepažįstami žmonės
Zina iš Naujosios Akmenės sunkiai kaip trupinius renka žodžius. Vyresnio amžiaus moteris gatvėje gyveno apie 20 metų. Jau nepamena, kaip ten atsidūrė.
Maistą, drabužius rinkdavosi konteineriuose, žiemą įlįsdavo miegoti į nešildomą tuščią butą.
„Buvo gerų žmonių. Kartą senamiestyje einančią sustabdė moteris. Sako, palauk. Netrukus iš savo namų atnešė maisto maišelį“, – pasakoja Zina.
Paskatino skaudi artimųjų patirtis
„Kodėl šiems žmonėms padedu? O kas, jeigu ne aš? Esu tikintis. Be to, mano giminėje ne vienas artimas mirė nuo alkoholio. Tėvą „suėdė vėžys“ , kurio viena pagrindinių priežasčių taip pat buvo alkoholis. Jo brolį nustūmė nuo laiptų per išgertuves. Niekada nenorėjau, kad mano gyvenimas panašiai susiklostytų, tokių žmonių gailėjau, – „Šiaulių kraštui“ sakė benamiams skirtos sodybos pagrindinis rūpintojas Žydrūnas Pranciulis. – Kadangi į Domeikius patenka daugiausia vyresni žmonės, noriu suteikti jiems bent orią senatvę“.
Benamiai šiame prieglobstyje galės gyventi, kiek šioje žemėje skirta. Nėra apribojimų, terminų, kaip nakvynės namuose arba reabilitacijos centre.
Pagrindinės taisyklės dvi: negalima vartoti jokio alkoholio ir kiekvienam privalu prisidėti prie darbų, kiek sveikata ir sumanumas leidžia.
Daugelis benamių, gyvenime pasiklydę, atkeliauja be asmens dokumentų, nesusigaudo, kur kreiptis dėl pašalpų. Žagarietis juos vežioja į Darbo biržą, Migracijos tarnybą, seniūniją.
Nuošaliai mažiau pagundų
Apleistą sodybą Domeikių kaime Žydrūnas Pranciulis nupirko 2011 metais. Pagal skelbimą, net neatvažiavęs apžiūrėti.
Planavo pastatą nugriauti dėl medienos, bet apžiūrėjęs nusprendė, kad galima gyventi, remontuoti.
„Sienos buvo kiauros, pastatas be langų, krosnis sugriuvusi. Suremontavome, išvedžiojome radiatorius, apkalėme namą lentomis“, – vardija darbus šių namų rūpintojas.
Jau nupirktos ir dvi gretimos sodybos, iš kurių žmonės išsikraustė. Greičiausiai jos būtų pasmerktos sugriūti, nes į nuošalų kaimą niekas nenori eiti gyventi. Benamiams, įvairių priklausomybių turintiems ir jų panorusiems atsikratyti žmonėms tai – privalumas, šalia nėra jokių pagundų – nei parduotuvės, nei aludės.
Patyrė žmonių gerumą
Kartu su pastatais įgyta 2,5 hektaro žemės.
„Rankomis įveikti negalime. Žmonės ligoti, plūgelį traukti sunku. Bet šieno ožkoms daug pasiruošėme. Galėtume laikyti ir karvę, praverstų arklys, tik brangiai kainuoja, neturime iš ko įsigyti. Gyvename iš privačių rėmėjų“,– pasakoja Ž. Pranciulis.
Vyras sako per metus nuo įsikūrimo patyręs žmonių gerumą, kurio net nesitikėjo.
Viena joniškietė benamiams dovanojo viryklę, dujų balioną ir šaldytuvą, kiti – lovų, Joniškio „Caritas“ pasiūlė indų, policija atvežė skalbyklę, kitų reikmenų.
„Išgirdau ir tokių žodžių: aš ne tik nepadėčiau, juos sušaudyčiau. Taip kalba nusivylę, artimųjų įskaudinti žmonės. Gal vyras gėrė, skriaudė šeimą, susiformavusį neigiamą požiūrį nelengva pakeisti. Aš to nesiekiu, tik papasakoju faktus. Kai kurie parkritusieji pakyla, po reabilitacijos programos susiranda darbą, sukuria šeimas“, – sako Ž. Pranciulis.
Autorės nuotr.
TVARKA: Nors kambariuose ir neištaiginga, bet tvarkinga.
NAUJAS: Kyla iš Vokietijos pargabentas dovanotas medinis namas.
OŽKOS: Čia apsigyvenę žmonės laiko ožkas, galėtų ir karvutę išmaitinti, bet ją įsigyti brangiai kainuoja.
ŠILTNAMIS: Sodybos gyventojai pasistatė šiltnamį.
DOVANA: Geri žmonės dovanojo viryklę.
REMONTAS: Seną sodybos pastatą gyventojai su globėju suremontavo, apšiltino.
MEISTRAS: Domeikiuose apsigyvenęs šiaulietis Kęstutis Zaveckas – nagingas meistras, daugiausia plušantis statant naują namą.
VIRĖJAS: 48-erių Sigitas Kundrotas reabilitacijos programą praėjo tik po šešių bandymų, dabar Domeikių prieglobstyje jis atsakingas už maisto gaminimą.
ALTRUIZMAS: „O kas jais pasirūpins, jeigu ne aš?“ – retoriškai klausia žagarietis Žydrūnas Pranciulis.
