Naujausios
Ukrainietis nusivylęs valdžia, bet tiki pergale
Šiauliuose lankėsi ukrainietis, judėjimo „Teni“ ("Šešėliai") koordinatorius Aleksandras Gladkij. Gimė ir užaugo Donecke. Neabejoja – vieną dieną ten grįš. Bet gyventi gimtajame mieste nebegalės. Kario žodžiuose – kartus nusivylimas Ukrainos valdžia. Dėl vieno neabejoja: Ukraina bus nepriklausoma ir nedaloma.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pirmas kartas užsienyje
A. Gladkij – nedidelio ūgio, tvirtai sudėtas, kalba ramiu, žemu balsu. Kavinėje Šiauliuose nerūpestingai groja muzika, eilinės darbo dienos vakaras. Aleksandras nuo šurmulio tarsi atsiribojęs. Beveik nesišypso. Kalba tai tvirtai ir energingai, tai tyliai ir atsargiai. Apmąsto, įvertina. Atsiprašo, jei pasako per kietai.
Kartais nutyla. Atrodo, tomis akimirkomis nuo patogaus minkštasuolio atsiduria kitame – kruviname pasaulyje.
Kažkas lieka nepasakyta, bet visam laikui įsispaudę veide. Ar nebijo viešinti savo vardo ir veido? „Aš jau nieko nebebijau“, – kiek pavargusiu balsu atsako Aleksandras. Jam – 45-eri.
Aleksandras – pirmą kartą užsienyje. Į Lietuvą maždaug dešimčiai dienų atvyko paskutinę vasaros dieną, susitiko su kariškiais. Pasidžiaugia, kad su lietuviais sieja abipusis supratimas.
A. Gladkij gimė, užaugo Donecke. Tik mokėsi Rusijoje, į šią šalį dažnai važinėdavo tarnybos reikalais. Buvo Donecko srities operatyvinis įgaliotinis kovai su organizuotu nusikalstamumu, vėliau ėjo vadovaujamas pareigas saugos tarnybose.
Šeima gyvena Ukrainoje. Tik ne Donecke – namuose prarado viską.
Prieš trejus metus A. Gladkij nė nesapnavo, kad teks kariauti.
Šešėliai
A. Gladkij save įvardija vienu iš „Teni“ koordinatorių. Jo teigimu, „Teni“ susiformavo praėjusių metų kovą. Iš pradžių kaip specialistas su vaikinais proukrainietiškų politinių jėgų buvo pakviestas pasirūpinti mitingų saugumu: „Trijuose mitinguose nebuvo pralietas nė lašas mūsų kraujo.“
Naikino Donecko separatistų blokpostus. Naktį laukais sienos link lydėjo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kolonas.
„Kovo pabaigoje-balandžio viduryje buvo aišku, kad taikiomis priemonėmis nieko nebepadarysime, kad reikia ginti savo žemes, nes Donecko srities jėgos struktūros nebevykdo savo funkcijų“, – įvertina A. Gladkij.
Ukrainietis vieną po kitos vardija įvykdytas sėkmingas operacijas Mariupolio savivaldybėje, banke, institute. Tikslios datos, dalyvavusių asmenų skaičius.
A. Gladkij formavo savanorišką batalioną, bet nesėkmingai – duomenys papuolė į separatistų rankas. Įsiliejo į batalioną Dniepras-1 kaip žvalgybos būrio vadas.
Patruliavo, formavo agentūrinį tinklą pačių kontroliuojamose teritorijose: kai prasidėjo teritorijos apšaudymas iš Rusijos pusės "gradais" ir minosvaidžiais, suprato, kad įsiveržimas yra neišvengiamas.
Vėliau – Ilovaiskas. Vieni liko fronto žvalgybos grupėse, kiti – okupuotoje teritorijoje. Pradėjo operacijas naikinant priešo gyvąją jėgą ir karinę techniką.
Tarpusavio konfliktai
– Kokios naujausios žinios iš Donecko?
– Situacija džiugina. Jie pradeda konfliktuoti tarpusavyje – nedideli konfliktai prasidėjo dar pernai, nuo rudens sustiprėjo.
– Kokios konfliktų priežastys?
– Norint suprasti konflikto priežastis, reikia suprasti tų žmonių prigimtį. Pinigai ir valdžia yra kiekvieno konflikto pagrindas bet kurioje neišsivysčiusioje visuomenėje.
Anksčiau vengiau tokių vertinimų ir replikų, maniau, kad kiekviename žmoguje yra kažkas teigiamo, bet klydau. Žmonės, kurie Donecke gina taip vadinamą rusų pasaulį, Kremliaus dvasinius ryšius, mano manymu, negaluoja, nesugeba analizuoti šalyje ir pasaulyje vykstančių įvykių.
Prorusiškai nusiteikusių žmonių Donecke, žinoma, yra daugiau. Kodėl? Todėl, kad tai – darbininkų (metalurgų ir šachtininkų) miestas. Ukrainos valdžia neužsiėmė jų švietimu, Vyriausybė neskyrė reikiamo dėmesio visuomenei vystytis. Todėl toks rezultatas.
Už viso to Donecke dar yra vadinamieji oligarchai, orientuoti į Rusijos rinką, čia persikirto jų interesai.
– Į Lietuvą atvežėte kario su skiriamaisiais Rusijos ženklais uniformą. Kokios Rusijos pajėgos gali būti Ukrainoje?
– Tai – kario, kuris buvo likviduotas kartu su kitais, uniforma. Mes nieko neišgalvojame – antsiuvai Rusijos.
Jie nesislepia. Rusų skaičius keičiasi, bet jie yra nuolat. Kiek tiksliai, gali atsakyti tik analitikai. Donecko, Luhansko srityse bus apie keletas tūkstančių.
Jie perima valdymą, rublis jau cirkuliuoja Donbaso teritorijoje.
Nusivylė valdžia
– Kas laimi iš šio karo?
– Geopolitiniai Rusijos priešai. Tai – mano subjektyvi nuomonė, galiu klysti. Ukraina – tiesiog instrumentas, kuriuo bus sunaikinta Rusija.
Ukraina praranda teritorijas, gamybinius pajėgumus. Trumpalaikėje perspektyvoje laimės oligarchai, porošenkos, jaseniukai. Kalbama apie pasakišką turtėjimą, periodiškai kyla skandalai dėl karinės įrangos tiekimo, kariškos aprangos. Užsidirba, kas tik nori, tik ne Ukraina.
– Kaip vertinate dabartinę Ukrainos valdžią?
– Ukrainos valdžia prarado žmonių suteiktą pasitikėjimo kreditą. Pavyzdžiui, Petro Porošenka. Visi jo pažadai neįvykdyti, netgi daugiau – jis nuėjo Viktoro Janukovyčiaus keliu. Vien tik žodžiai. Jis kalbėjo: jei taps prezidentu, antiteroristinė operacija bus įvykdyta per trumpą laiką. Antiteroristinė operacija turi tęstis valandas, bet, gaila, valandos virto mėnesiais.
Tendencija tokia, kad mėnesiai virsta metais. Kodėl? Todėl, kad labai patogi situacija: mūsų valdžia uždirba pinigus karu ir patriotų krauju. Niekas nenubaustas, liustracija nevykdyta, visi liko savo vietose.
P. Porošenka protingesnis, moka užsienio kalbų – mano manymu, tik tiek tesiskiria nuo V. Janukovyčiaus.
Suprantu Ukrainos patriotų, kurie kalba, kad valdžią reikia nuversti, nuotaikas. Bet suvokiu: jei nuversime šitą valdžią, įduosime galingą ginklą melagingoms Rusijos masinėms informavimo priemonėms, jos pradės kalbėti, kad ukrainiečiai vėl nepatenkinti. Išnaudos savaip.
Kita vertus, neaišku, kaip į tai reaguotų Vakarų šalys. Prarasti sąjungininkus, jų paramą, kai išorinis priešas yra be skrupulų ir turi rimtą kariuomenę, būtų klaida.
Bet tai – laiko ir kantrybės klausimas. Anksčiau ar vėliau kantrybė sprogs. Man sunku suprasti valdžios žmonių mentalitetą. Turėjo puikiausią progą įeiti į Ukrainos istoriją kaip didvyriai, o įeis kaip niekšai.
Ne laikas tuščiažodžiauti
– Rugpjūčio 31 dieną Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatams balsuojant dėl Konstitucijos pataisų, kurioms įsigaliojus suteikta didesnė autonomija separatistų kontroliuojamiems rytiniams šalies regionams, kilo kruvini neramumai. Įtariamasis, metęs granatą – saviškis gvardietis. Kaip vertinate šį įvykį?
– Kiek žinau, operatyvinio tyrimo organai išvadų dar nepateikė. Buvo pranešimas, kad žmogus, kuris neva metė kovinę granatą, atsisako savo parodymų. Manau, kad tai buvo savadarbis sprogmuo, prikištas žalojančių elementų. Bet tai – tik mano spėjimai.
Apie vaikiną, kuris metė granatą, kalbėsiu per savo patirtį: per pusantrų metų karo psichika labai smarkiai keičiasi. Vaikinai – žymiai jaunesni už mane, karo veiksmuose žūva jų draugai. Tačiau mesti granatą į tuos, su kuriais greičiausiai stovėjai pirmose gretose, žinant, kad tuo nieko nepakeisi, o tik sužaisi priešo naudai...
O jeigu tai tęstųsi toliau: būtų panaudotas šaunamasis ginklas, prasidėtų šio neaiškaus parlamento naikinimas? Kam tai būtų naudinga? Bet kam, tik ne Ukrainai ir ne Ukrainos žmonėms.
– Vytautas Landsbergis Konstitucijos pataisas dėl paskirų šalies dalių statuso pavadino kapituliacija.
– Yra svarbesnių reikalų nei taisyti Konstituciją. Ne laikas ir ne vieta užsiimti tuščiažodžiavimu. Okupuotos teritorijos turi būti išlaisvintos. Ukraina yra unitarinė valstybė, jokios teritorijos jokiais ypatingais statusais neturi naudotis. Eiti į nuolaidas su separatistais – kelias į niekur.
Gaila, kad teroristai ir Rusijos karinės pajėgos prisidengia taikiais žmonėmis. Baltijos šalims irgi reikia į tai atkreipti dėmesį. Jei Kremlius nutars destabilizuoti padėtį, bus naudojamas vidinis prorusiškai nusiteikusių žmonių resursas. Kaip ir pas mus. O už jų nugarų stovėjo kiti.
Prieš trejus metus aš nė pagalvoti negalėjau, kad Rusija įsiverš į Ukrainą.
Karo pasekmės
– Kaip karas keičia žmones?
– Į blogąją pusę (ilgai galvoja – red. past.). Blogiausia, kad krizinėse situacijose pradedi savęs nekontroliuoti, visų pirma padarai, o paskui galvoji.
Karas niekada neugdo vidinio žmogaus pasaulio. Galbūt karas ir buvo progreso variklis, bet visuomet luošino žmones.
– Kokią matote Ukrainos ateitį?
– Per pusantrų metų ne kartą įsitikinau, kad Dievas su mumis, kad veda kančių keliu į pergalę, ir Ukraina bus savarankiška, nepriklausoma valstybė. Krymas vienareikšmiškai grįš Ukrainai.
– Ar galvojate kada nors grįžti namo?
– Negalvoju – aš žinau, kad grįšiu į Donecką, kai miestas bus išvaduotas nuo separatistų. Bet gyventi ten niekuomet nebegyvensiu. Nebegalėčiau gyventi su tais žmonėmis. Bet gyvensiu Ukrainoje.
Su žmona praradome viską. To, kas buvo, jau nebegrąžinsi. Ir kažkas turi už tai atsakyti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VILTIS: „Svarbiausia tikėti pergale, įdėti savo sielą, jėgas, ir viskas bus gerai“, – sako Aleksandras Gladkij.
NUOMONĖ: Aleksandras Gladkij kritiškai vertina Ukrainos valdžią, jo nuomone, ji prarado žmonių suteiktą kreditą.
Labiausiai kenčia civiliai gyventojai
Lietuvos nuolatinė misija Jungtinėse Tautose (JT), bendradarbiaudama su Kanados nuolatine misija ir JT Aukštojo žmogaus teisių komisaro biuru Niujorke, surengė JT Žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje ataskaitos pristatymą.
Lietuvos nuolatinė atstovė JT ambasadorė Raimonda Murmokaitė pažymėjo, kad JT Žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje yra vienas iš nedaugelio šaltinių, teikiančių išsamią ir patikimą informaciją apie žmogaus teisių padėtį neteisėtų ginkluotų grupuočių užimtoje rytinėje Ukrainoje, taip pat iš Rusijos okupuoto Krymo.
„JT žmogaus teisių stebėjimo misijos ataskaitos rodo, kad ginkluotų grupuočių užimtose zonose ir Kryme klesti nebaudžiamumas ir beteisiškumas, vykdomi įvairiausi žmogaus teisių pažeidimai ir nusikaltimai“, – priminė Lietuvos nuolatinė atstovė. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad didžiausia konflikto našta tenka civiliams gyventojams.
JT pasekretorius žmogaus teisių klausimais Ivanas Simonovičius pabrėžė, kad nuo 2014 metų balandžio vidurio žuvo beveik 8000 žmonių, per pastaruosius 3 mėnesius civilių gyventojų žūčių skaičius išaugo kone dvigubai.
ELTA, „Šiaulių krašto“ inf.
