Naujausios
Skubotos švietimo reformos sukuria chaosą
Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai, šiandien Šiauliuose, prie P. Višinskio ir Stoties gatvių sankryžos esančiame skverelyje, atidengiama skulptūra „Pirmoji diena“, skirta Jonui Murkai (1889–1945), žymiam šiauliečiui, pedagogui, vadovėlių autoriui, vienam iš suaugusiųjų švietimo Lietuvoje pradininkų, atminti.
Apie pedagogų svarbą Šiaulių ir Lietuvos gyvenime kalbėjomės su Šiaulių vicemeru, kalbininku, knygų leidėju dr. Stasiu TUMĖNU.
Pirmasis paminklas Mokytojui
– Šiandien Šiauliuose atidengiamas paminklas pedagogui J. Murkai įamžinti. Kokia jo prasmė šių dienų žmogui?
– Paminklo atidengimas – simbolinis žingsnis. Norime aktualizuoti Mokytojo profesijos svarbą miestui ir visai Lietuvai. Tai apskritai bene pirmasis paminklas Mokytojui. Gražu, kad labai brangų paminklą Šiauliams dovanoja mūsų kraštiečio palikuoniai – vaikaičiai ir provaikaičiai.
Su naujuoju paminklu reikia susigyventi ir nespėlioti, kam ką jis primena, juk gero meno savybė, kai jis vertintojams kelia ginčų. Skulptoriaus Džiugo Jurkūno kūrinys simbolizuoja žmogaus kelionę iš tamsos į šviesą, iš praeities į ateitį, kuri vainikuojama prasiveržusiu žinių spinduliavimu, švytėjimu.
Norime, kad atsigautų ir skverelis, kuris yra vienas iš gražiausių mieste, tik neleistinai pamirštas.
– Skaitydami J. Murkos artimųjų prisiminimus apie jį, matome, kad tai buvo veržlus, veiklus žmogus, pilnas sumanymų, mokantis suburti žmones, pedagogikos novatorius. Ar Šiauliuose šiandien yra tokių mokytojų kaip J. Murka?
– Jonas Murka – neeilinė asmenybė, stovėjusi 1918 metais prie tautinės mokyklos kūrimo ištakų, davusi pradžią suaugusiųjų švietimui, kuris dabar įvardijamas populiaria mokymosi visą gyvenimą definicija. Iš J. Murkos vadovėlių „Vaikų darbymečiui“ visa Lietuva mokėsi nuo 1918-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o jo „Metodikos etiudai“, pradėti rašyti Auksučiuose netoli Šiaulių, buvo metodikos, didaktikos mokslo Lietuvoje kertiniai akmenys.
Taigi noriu pasakyti, kad ne visi mokytojai gali būti tokie kaip J. Murka. O puikių savo darbo specialistų Šiauliuose ir regione surašyti neužtektų viso sąsiuvinio. Vartydami vadovėlius retai pasižiūrime, kas juos parašė, bet jeigu atkreiptumėte dėmesį, pamatytumėte, kad tarp jų – ne vienas šiaulietis.
Mokytojai „tebekankinami“ reformomis
– Esate Šiaulių miesto mero pavaduotojas, kuruojate švietimo klausimus. Su kokiomis problemomis susiduria švietimo sistema šiandien?
– Švietimo ir mokslo pasaulis yra mano savastis jau per 30 metų. Mano sesuo Erika, žinoma Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos matematikos mokytoja ekspertė, ne vienos mokymo priemonės mokiniams autorė, su kuria dažnai konsultuojuosi, neleidžia man atitrūkti nuo praktinių mokytojų problemų.
Šiaulių švietimo institucijų gyvenimas yra subalansuotas neblogai, tačiau akivaizdu, kad planuojant nebuvo žiūrima į ateitį, nesitikėta, kad tiek Šiauliuose sumažės gyventojų, todėl artėja metas, kai reikės galvoti, ar ne per daug mieste gimnazijų. Kodėl apie tai galvojo Panevėžys, o mes – ne?
Tai tik viena laukiančių problemų, bet dauguma kitų susijusios su bendra Lietuvos švietimo sistemos situacija. Pozityviai sprendžiami neformaliojo ugdymo klausimai, bet mokiniai labai apkraunami nuo ryto iki vakaro, sudėtingėja mokymo programos, reikalavimai mokytojams ir moksleiviams, bet tikrovė rodo, kad mokinių pasiekimų lygis nelabai kyla. Vadinasi, Lietuvos švietimo strategai privalo spręsti šias problemas.
– O su kokiomis problemomis susiduria mokytojai?
– Mokytojai „tebekankinami“ nesibaigiančiomis reformomis, kurių dalis jau pačioje pradžioje buvo pasmerktos žlugti, nes parvežtos iš įvairių užsienio šalių, išplėšiant jas iš tų kraštų konteksto, pavyzdžiui, tokia buvo profiliavimo idėja. Dabar tuo niekas nebesižavi.
Mokymo diferencijavimas ir individualizavimas irgi mūsų sąlygomis nelabai pasiteisina, kai klasėje dirba vienas mokytojas be padėjėjų, kuriuos turi mokytojai užsienyje.
Tėvų bendruomenė, išgirdusi apie individualizavimo idėjų privalumus (jų neneigiu), kelia neregėtus reikalavimus mokytojui. Ir nė vienam nė motais, kad be jų vaiko klasėje sėdi dar 20, kurių tėvai irgi reikalauja sustiprinto dėmesio savo vaikui. Krinta mokytojo autoritetas.
O kur dar specialaus mokymo ir elgesio koregavimo poreikių vaikai, kurių į bendrojo lavinimo klases kasmet ateina vis daugiau? Tai vėl kenkia ir mokytojo darbo kokybei, ir jo autoritetui, nes nebepatenkina tėvų poreikių. Nukenčia gabūs mokiniai. Jiems skirti dėmesio nebelieka nei laiko, nei jėgų.
Pervargęs mokytojas, negaudamas tėvų paramos, pats pasidaro abejingas savo darbo rezultatams, tuo sukeldamas dar didesnį tėvų nepasitenkinimą.
Universiteto reformos nepasiteisino
– Šiauliai kažkada buvo mokytojų kalvė. Pedagoginio instituto virsmas universitetu, įvairios reformos daug ką pakeitė. Šiandien universitete beveik neberengiami mokytojai. Interviu mūsų laikraščiui „Rektorius metė pirštinę. Ar pakels ją universiteto pedagogai?“, išspausdintame 2000-aisiais, sakydamas, kad aukštoji mokykla, išdraskydama Pedagogikos fakultetą, kerta šaką, ant kurios sėdi, rodos, pataikėte į dešimtuką.
– Mokytojų Lietuvai visada reikėjo ir reikės. Jų neparengs nei Anglija, nei Ispanija, nei Airija. Vis dažniau iš aukščiausių tribūnų skamba nerimo balsai, kad Lietuvoje jau trūksta kai kurių disciplinų mokytojų. Šiandien Šiaulių universitetas ritasi žemyn kaip sniego kamuolys, subyrėti jam kol kas neleidžia desperatiškos atskirų žmonių pastangos.
Gaila, kad universitetas tai padarė savo pačių rankomis, o tos griūties pradžios konstruktorius, buvęs rektorius V. Laurutis, savo nekompetentingais veiksmais pražudęs unikalių profesijų, tarp jų ir mokytojų, rengimą, susižavėjęs trumpalaikiu masiniu verslininkų rengimu. Dabar jis pats bėga iš skęstančio laivo, prieš tai užkodavęs situaciją, kad iš universiteto buvo priversti išeiti dešimtys puikių savo srities specialistų, kurių darbus vertina Kauno, Vilniaus universitetai ir mokslo institutai.
Dėl to man truputį ciniškai skamba Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų, kitų vertintojų patarimai Šiaulių universitetui, kad jis turi rasti savo nišą, rengti specialistus, kokių nerengia kitos aukštosios mokyklos. Bet juk Šiaulių aukštoji mokykla visada ir didžiavosi turinti savo nišą – pedagogų specialiųjų poreikių vaikams, pradinių klasių mokytojų rengimu. Neseniai apie tai interviu „Šiaulių kraštui“ kalbėjo ir Premjeras A. Butkevičius, pabrėžęs, kad „iki 2008 metų universitetas pasuko tuo keliu, kur jau buvo kitų aukštųjų mokyklų įdirbis. Priešingu atveju, ŠU vėl turės tapti kažkurio universiteto filialu“.
– Neretai pedagogai viešai kalba apie švietimo problemas ir ką reikėtų keisti. Tačiau jie tarsi lieka neišgirsti. Kodėl taip yra?
– Mokytojai dirba daug ir kantriai, turi didelę gyvenimo ir edukacinės veiklos patirtį, todėl juos privalu girdėti. Kas, jei ne jie, gali pasakyti, ar teisingu keliu einame. Tik visi kartu dirbdami, diskutuodami žengsime pirmyn, kad mūsų kraštas skambėtų pasaulyje, o gyventojų valstybėje nemažėtų ir jie iš savo tėvynės neišvažiuotų.
Mūsų mokytojai šaunuoliai – darbštūs, inovatyvūs, neatsiliekantys nuo laikmečio iššūkių. Mane maloniai stebina daugelio švietimo vadovų kompetencija – nuo gimnazijų iki pradinių mokyklų vadovų. Jie ne tik puikiai išmano savo darbą, bet yra tikri savo institucijų patriotai, mokantys pakovoti dėl savo mokytojų, mokinių.
Taigi sveikinu visus mūsų mokytojus Tarptautinės mokytojų dienos proga. Mes Jumis didžiuojamės, nes Jūs parengiate mokinius, kurie nepradingsta nei Lietuvos, nei pasaulio prestižiniuose universitetuose, o tai jau rodo gero parengimo lygį.
Kalbėjosi Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REFORMOS: Vicemeras, buvęs Šiaulių universiteto Pedagogikos fakulteto dekanas Stasys Tumėnas: „Apmaudu, kad Šiaulių pedagoginiam institutui tapus Šiaulių universitetu, rengti pedagogus tapo ne prestižas.“
ĮVERTINIMAS: „Mokytojo darbas nepakankamai vertinamas. Juk paprastai prestižiniu darbu dažniausiai įvardijami geriausiai apmokami darbai, o ne tie, kurie formuoja būsimą valstybės pilietį, kartu ir mūsų valstybės ateitį bent 20 metų į priekį“, – sako S. Tumėnas.
