Naujausios
Baigiasi „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ žaidimas
Nauji Seimo rinkimai toli, bet ir labai arti, nes jau vyksta intensyvūs žaidimai po kilimais: kas su kuo eis obuoliauti. Kad ir su pačiu velniu – kad tik prie Lietuvos vairo.
Ar po Seimo rinkimų galima socialdemokratų ir konservatorių draugystė? Kas sieja nuskriaustųjų gynėją Darbo partiją ir liberalaus kapitalizmo Liberalų sąjūdį?
Apie tai pokalbis su Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku Remigijumi ŽEMAITAIČIU.
– Kitais metais, prieš pat Seimo rinkimus, šiek tiek padidės minimali alga ir jau viršys oficialią skurdo ribą. O gal dar sulauksime socialdemokratų seniai pažadėtų progresinių mokesčių, kurie didžiąją naštą turėtų užkrauti ant turtuolių pečių?
– Vietoj progresinių mes greičiau sulauksime automobilių mokesčio, kurio socialdemokratai siekia bet kokia kaina. Nauja mokesčių našta dar sykį bus išdalinta mažiesiems. Beje, progresiniai mokesčiai didžia dalimi irgi tektų ne turtuoliams, kurie paprastai dirba už minimalią algą, bet truputėlį geriau uždirbantiems specialistams, tokiems, kaip programuotojai, gydytojai, aukštos kvalifikacijos inžinieriai. O kur dar tokie nepopuliarūs žingsniai, kaip Darbo kodekso liberalizavimas? Didelių pyragų piliečiams už būsimus rinkimus neverta tikėtis.
– Išeitų, vieną populiaresnį sprendimą seks keli nepopuliarūs? O dar pabėgėlių problema, kuri Vyriausybei nepridės papildomų balų... Rinkimai dar taip toli, kad niekas negalvoja apie būsimą valdžią?
– Rinkimai visai netoli, jiems atkakliai rengiamasi. Tačiau didieji darbai vyksta partijų užkulisiuose, tai plika akimi nematyti. Pasakysiu dar daugiau: būsimoji valdžia jau dalijama. Tarp didžiųjų partijų prasidėjo Lietuvos dalybos.
– Kaip tai suprasti?
– Rengiamasi rinkimų reformai. Naujieji Seimo rinkimai jau bus ne tokie, kaip iki šiol. Reforma labiausiai palies vienmandates apygardas. Oficialus pretekstas – apygardos yra nevienodos, todėl rinkėjai nėra tolygiai atstovaujami. Vilniaus mieste apygardos didelės, rajonuose – mažos. Vilniuje rinktas kuris nors Seimo narys atstovauja 45 tūkstančiams rinkėjų, o štai aš – tik 30 tūkstančių. Vadinasi, Vilniuje rinkimų apygardų turėtų padaugėti, rajonuose – sumažėti. Tikslas teisingas, bet pasiekti jį galima keliais būdais.
Dar anoje kadencijoje siūliau Seimo narius rinkti apskrityse, kaip tai daroma Latvijoje. Mažesnė apskritis išrinktų mažiau Seimo narių, didesnė – daugiau. Tačiau konservatoriaus Stasio Šedbaro vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas pareiškė, kad mano projektas prieštarauja Konstitucijai, todėl Seime net nebuvo svarstytas. Dabar jis prisimintas, bet labai nedaug šansų, kad bus įgyvendintas. Pagal mano projektą turėtų mažėti Seimo narių, jų liktų 103. Tai netinka nei socialdemokratams, nei konservatoriams. Jie turi sugalvoję kitokią reformą.
– Kuo čia dėti konservatoriai? Argi jie – valdančiosios koalicijos partneriai?
– Oficialiai jie nėra socialdemokratų partneriai, bet tai netrukdo užkulisiuose veikti išvien. Pagal jų planą rinkimų apygardos bus visai kitaip permaišytos. Tarkime, mūsiškė Šilalės – Šilutės apygarda bus ne papildyta rinkėjais iš kokio kito rajono, bet visai panaikinta, o vietoje jos sukurta Žemaitijos apygarda, į kurią įeis Šilalės rajonas, Rietavo savivaldybė ir dalis Klaipėdos rajono. Taip būtų sukurtas visai kitas politinių jėgų balansas. Juk atkristų Šilutės rajonas, kur turiu stiprų palaikymą, o Rietavo savivaldybė ir Klaipėdos rajonas yra palankesni konservatoriams. Taigi būsimoji Žemaitijos apygarda užkulisiniu susitarimu atiduodama konservatoriams. Socialdemokratai čia turėtų kelti nestiprų kandidatą, tokį, kuris labai nekliudytų konservatoriui. O aš vienų ir kitų laikomas rakštimi, todėl turėčiau būti eliminuotas iš Seimo.
– Jeigu socialdemokratai su konservatoriais jau dalijasi būsimąsias rinkimų apygardas ir susitarė labai netrukdyti vieni kitiems, tai visai netuščios yra vis garsiau girdimos kalbos apie būsimą socialdemokratų ir konservatorių koaliciją?
– Taip, tai jau labai menka paslaptis. Mačiau jų susitarimą. Socialdemokratai su konservatoriais jau pasidalijo beveik visas būsimos Vyriausybės ministerijas. Pagal jų susitarimą socialdemokratams turės atitekti Finansų, Užsienio reikalų, Teisingumo, Žemės ūkio, Švietimo ir Kultūros ministerijos. Konservatoriams – Vidaus reikalų, Ūkio, Aplinkos apsaugos, Energetikos. Kitos ministerijos dar nepasidalintos. Premjeras bus tų, kurie laimės daugiau Seimo mandatų. Kas turės premjerą, tiems klius viena ministerija mažiau.
Jau ir paprasti rinkėjai spėjo pamatyti, kad ši Vyriausybė dirba be opozicijos, valdžia vis labiau koncentruojasi keliose rankose. Opozicija atsiranda tik koalicijos viduje, o konservatoriai kritikuoja tik tas ministerijas, kurios pagal bendrą susitarimą atiteks jiems. Tų ministerijų perėmimas į kitas rankas po tokios kritikos atrodys logiškas, be to, tai kelia demokratijos iliuziją.
– Išeitų, „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ žaidimas baigtas, tariami oponentai pagaliau pasirodys visuomenei kaip bendražygiai?
– Daugelyje rajonų ir miestų tas žaidimas seniai pasibaigęs. Visuomenė pamažu rengiama tariamų oponentų vedyboms. Ne mažiau keistas bus Darbo partijos ir Liberalų sąjūdžio susijungimas. Juk už Darbo partiją paprastai balsuoja skurdžiausiai gyvenantys žmonės, kurie toli gražu nesiekia liberaliojo kapitalizmo.
– Toks keistas susijungimas tikrai įmanomas?
– Taip, po kitų Seimo rinkimų. Tai rodo kad ir Mazuronių ėjimai. Tėvas V. Mazuronis perėjo į Darbo partiją, jo sūnus A. Mazuronis – į Liberalų sąjūdį. O už ką Vilniaus miesto savivaldybės rinkimuose agitavo balsuoti V. Uspaskichas? Negi už Darbo partijos kandidatą J. Pinkų? Ne, V. Uspaskichas agitavo už liberalą R. Šimašių.
– Jeigu staiga paaiškės, kad tariamieji darbo gynėjai iš tiesų yra liberalai, o socialdemokratai – tai beveik konservatoriai, tai kaip ir iš ko mes rinksimės? Dar visai neseniai konservatoriai gąsdino Lietuvą, kad socialdemokratai mus parduos rusams, o socialdemokratai gąsdino žmones „Landsbergio diktatūra“. Dabar nebeliko ir tos tariamos priešpriešos. Ar gali būti rinkimai be ideologijos ir konfrontacijos?
– Socialdemokratai ir konservatoriai nepaliko be priešų. Dabar jie susirado bendrą priešą, ir tas priešas – už Lietuvos ribų. Bet jeigu dvi didžiosios partijos nebenori rodyti tariamų tarpusavio prieštaravimų, tai dar nereiškia, kad prieštaravimai išnyks ir gyvenime. Juk tai, apie ką mes kalbėjome, yra tik dviejų didžiųjų partijų planas, jų siekimas sunaikinti mažąsias partijas. Bet planai ne būtinai išsipildys. Mažosios partijos pradės vienytis. Ir ne tik „darbiečiai“ su liberalais. Dabar, kai Lietuvos valdžia susirado išorės priešą ir ėmėsi propaguoti rusafobiją, psichologinį spaudimą pajuto Lietuvoje gyvenantys rusai, ko anksčiau pas mus nebūdavo. Dabar jie jaučiasi labai panašiai, kaip ir lenkai. O spaudžiamos ar ignoruojamos mažumos verčiamos vienytis, ir tai neišvengiama. Anksčiau Lietuvos rusai noriai balsuodavo ir už socialdemokratus, ir už konservatorius, o praėję Savivaldybių rinkimai parodė, kad jie ima rinktis savo atstovus tautiniu pagrindu. „Rusų aljanso“ ir Lietuvos rusų sąjungos populiarumas išaugo. Jeigu jie susivienys su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tai bus labai stipri, trečia pagal dydį politinė jėga.
Kalbėjosi Petras DARGIS
DALYBOS: Remigijus Žemaitaitis, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, teigia, kad užkulisiuose jau dalijamasi valdžia po Seimo rinkimų.
