Naujausios
Socialinis modelis: prispaus vidutinę klasę, išlaisvins darbdavį?
Seimui pateikti Darbo kodekso pakeitimai ir naujas socialinis modelis parlamentarų pirmojo pritarimo jau sulaukė – jie priėmė svarstyti. Bus liberalizuoti darbo santykiai: lengva bus atleisti darbuotoją, mažės darbdaviui jo atleidimo našta. Tikinama, jog dėl to daugės darbo vietų, plūstelės investicijos ir didės atlyginimai. Ar tai realu? Nuomonėmis su „Šiaulių kraštu“ dalijasi darbdavių ir darbuotojų atstovai, ekonomikos ekspertė.
Rūta JANKUVIENĖ
„Šimtu procentų bus daugiau darbo vietų“
Rimgaudas MICKUS, UAB „Nirlita“ vadovas, Šiaulių pramonininkų asociacijos tarybos narys:
– Būtina keisti socialinį modelį ir Darbo kodeksą – darbo santykiai yra visiškai pasenę. Pagal jų suvaržymus, apribojimus esame 130 vietoje pasaulyje. Todėl investicijų ir nėra – investuotojai eina į Latviją, Estiją.
Darbuotojo priėmimas į darbą ir atleidimas yra problema. Žinai, kad turėsi užsakymą mėnesiui ar dviem, bet negali daugiau darbuotojų priimti, nes problema bus juos atleisti, kai darbo nebus.
Ir kaip mokėti atlyginimą, jeigu darbo nėra?
Net jeigu darbuotojas nekokybiškai dirba, negali atleisti, nes atleidimas labai brangiai kainuoja. Įspėjimo terminai yra ilgi, jeigu augina mažus vaikus – dar ilgesni, didelės išeitinės.
Visokių suvaržymų nė neišvardysi. Bet svarbiausi – darbo valandų, darbo grafiko nustatymo ribojimai, nelanksčios darbo sutartys.
Ir darbuotojui, ir darbdaviui tai yra blogai. Darbą juk pasirenki laisva valia, o visi darbdaviai nori, kad žmogus dirbtų gerai ir neštų pelną. Neuždirbdamas pelno verslas negali egzistuoti.
Kai išeitines kompensacijas reikia mokėti už 6 mėnesius, tai iš kokių pinigų jas gali mokėti ir dar kalbėti, jog kelkime atlyginimus?
Bus tos išeitinės, bet ne tokios apimties, kaip dabar. Verslas moka mokesčius, iš tų pačių mokesčių reikia kaupti ilgalaikių išeitinių fondą. Ar vienas darbdavys turi jį išlaikyti? Kiek galima verslą apkrauti mokesčiais? Galima apkrauti, bet jis žlugs.
Naujas modelis naudingas ne tik darbdaviams. Jis kuriamas ir darbdaviams, ir darbuotojams. Yra dar ir trečioji pusė – valstybė, kuriai mokame mokesčius.
Iš kur mokami atlyginimai ir mokesčiai? Iš to, ką uždirbi.
Šimtu procentų bus daugiau darbo vietų. Darbdaviai nebijos priimti darbuotoją, jeigu žinos, kad nesant poreikio galės jį atleisti. Ir žmogus žinos: darbas, sezonas baigsis, eis kitur ir lengvai įsidarbins. Bet tai nereiškia, kad visiems taip bus. Tik keliems procentams darbuotojų.
Visas pasaulis taip dirba, o mes nuo sovietmečio užsilikę archajiškuose santykiuose.
Užsienio investuotojai pirmiausia žiūri, kokie pas mus mokesčiai ir koks darbo santykių reglamentavimas. Tai ir vietos verslo konkurencingumo klausimas – dėl to negalime dirbti konkurencingiau.
Jeigu Seimas nepriims Darbo kodekso pakeitimų ir naujo socialinio modelio, kaip valstybė – žlugsime. Dabar esame silpni, valstybė prastai valdoma.
„Ne garvežiu pervažiuoti, o tartis“
Rasa JASMONTIENĖ, Šiaulių profesinių sąjungų susivienijimo vadovė:
– Socialinį modelį ir Darbo kodeksą reikia keisti, nuo pat pradžių sakėme, kad tam pritariame.
Parengtame projekte yra gerų dalykų. Profsąjungų vaidmuo turėtų didėti. Bet svertai, kaip turėtų didėti, straipsnių pakeitimuose neatsispindi.
Pakeitimus reikia daryti tariantis, o ne garvežiu per viską pervažiuoti.
Kol kas nėra aišku, kaip pakeitimai bus įgyvendinti, kokie bus poįstatyminiai aktai. Yra tik plikas straipsnių sudėliojimas.
Pavyzdžiui, kolektyvinės sutartys. Aiškina, jog dėl daugybės nuostatų galima bus susitarti per šakines, kolektyvines sutartis. Bet nėra pasakyta, kad jos privalomos sudaryti – viskas paliekama savieigai.
Ir dabar per kolektyvines sutartis daug ką galima reguliuoti. Mūsų klausia, kodėl nesėdate su darbdaviais ir nesiderate? Bet juk darbdaviai nesėda. Vienas darbdavys mums yra pasakęs, jog kolektyvinė sutartis – tai „paskutinis dalykas, kurį turėčiau vykdyti“.
Kaip pakeitimai bus įgyvendinti, kaip pati valstybė prižiūrės darbo santykius – tai yra problema. Ypač žinant, koks menkas yra mūsų visuomenės juridinis išprusimas.
Ekspertai aiškina, jog ir dabar darbuotojai savo noru išeina iš darbo. Išeina, nes patiria didelį psichologinį spaudimą. Kai norima, kad išeitų, keliami nerealūs reikalavimai. Bet dėl to žmonės nedrįsta į nieką kreiptis – į jokias profsąjungas.
Aš nebegaliu rasti profsąjungos grupių koordinatorių, nes visi bijo. Į profsąjungos narius žiūrima kaip į atskalūnus. Darbuotojų teisių gynimas pas mus laikomas nelojalumu darbdaviui.
Išimtys yra darbdavai, kurie supranta profsąjungų vertę – tarimosi vertę.
Žmonės laukia, kad būtų surašytos griežtos normos, kurių valstybiniu lygiu darbdavys privalėtų laikytis ir į kurias darbdaviui bent pirštu galėtų pabaksnoti. Pagarbos darbuotojui nėra.
Tiesą sakant, per dvidešimt metų, kai dirbu profsąjungose, nesu mačiusi ir labiau paniekinamo požiūrio į profsąjungas, kaip dabar.
Socialdemokratai prieš rinkimus su profsąjungomis pasirašo susitarimus, o kai švietimiečiai dėl savo reikalų vaikščiojo per visas Seimo frakcijas, tai į vienintelę – Socialdemokratų – frakciją nepateko.
Socialinis dialogas labai svarbus – darbo santykiai ir yra socialinis dialogas.
Aišku, kad darbdavių naudai krypsta svarstyklės. Darbuotojams pakeitimai bus naudingi tik dėl „išorės“. Jeigu darbdaviai lengvai atleidinės darbuotojus, tai darbo vietų daugiau atsilaisvins nei dabar.
„Tai joks modelis“
Aušra MALDEIKIENĖ, ekonomistė:
– Esu labai neigiamos nuomonės apie teikiamą socialinį modelį.
Mūsų socialinis modelis ir taip yra išbalansuotas. Samdomiems darbuotojams yra permesta valstybės išlaikymo našta, nes verslas moka labai mažus mokesčius. Turto mokesčiai maži arba jų nėra.
Todėl darbuotojai tempia visą valstybę ir praktiškai jėgų nebeturi. Su pajamomis daugiau kaip 800 eurų laikomi tokie turtingi, kad jiems nebetaikomas neapmokestinamų pajamų dydis.
Naujas modelis – joks modelis. Modelis yra tada, kai apima visą žmogaus išgyvenimo struktūrą. Dabar mūsų išgyvenimo struktūra yra beviltiška.
Koks yra gyvenimas žmogaus, kurio pajamos yra vidutinės ir kuris turi vaikų?
Tokiai šeimai, jeigu yra sugedę vaikų ar pačių tėvelių dantys, jų gydymas yra nepasiekiama prabanga. Nors mokesčius tas žmogus moka didelius.
Su tuo socialiniu modeliu Socialdemokratų partija pademonstravo, jog yra normali dešinioji partija, netgi agresyvi dešinioji partija. Jeigu kai kurie jos nariai kažką „pasapalioja“ apie darbuotojų teises, tai tik gražūs žodžiai. Būtų padorūs, tai seniai būtų susirinkę daiktus ir palikę tokią partiją.
Juokingiausia yra frazė, kad lengviau atleidžiant „atsiras daug naujų darbo vietų“.
Profesionaliai tai skambėtų taip: atsiras didesnė darbo vietų apykaita – vieną atleidžia, kitą priima.
Realiai tai reiškia, kad mažės atlyginimai. Nes žmogaus baimė būti atleistam didės, o profsąjungoms pas mus nėra vietos. Žmonės ir dabar yra persidirbę ir visko bijo.
Vidutinė klasė klaikiai daug dirba, kad išlaikytų save ir savo šeimas, o dabar jiems užmetama dar viena našta.
Ką reiškia lengvas atleidimas iš darbo mūsų sąlygomis? Atlyginimai nedideli, jauna šeima turi būsto paskolą, o žmogų atleidžia – iš ko jis išlaikys šeimą ir mokės tą paskolą, kol gaus naują darbą – iš tų dviejų mėnesių išeitinių?
Ūkininkas arkliuką ir žiemą šeria – lapkritį jo neišveja į laukus ir nesako – ateik balandį, kai reikės sėti. Tie darbdaviams laikinai nereikalingi žmonės turi kažkur pasidėti.
Jeigu darbdaviai nori lengvai darbuotoją atleisti, turi mokėti mokesčius į nedarbo draudimo fondus.
Ir kas kurs tas naujas darbo vietas?
Kuriama tik daug projektų. Buvo projektas „Lietuva 2030“, dabar – socialinis modelis. Kiekviena partija stengiasi kokią nesąmonę sugalvoti vietoj to, kad žiūrėtų į visumą.
Teigia, jog Lietuvos konkurencingumą didins – nesąmonė.
Lietuvos konkurencingumą daugybę metų tempia viešasis sektorius. Mes turime gerą švietimo sistemą, bet ar ją išlaikome? Jau nebeišlaikome. Docento alga yra mažesnė už vidutinę. Jaunas mokslų daktaras gauna 400 eurų – todėl mes jų nebeturime – baigia išvažiuoti.
Tad apie šalį pradėkime galvoti.
Leonido VOROBJOVO pieš.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: Rimgaudas Mickus, bendrovės „Nirlita“ vadovas, Šiaulių pramonininkų asociacijos tarybos narys, tikina, jog pasenę darbo santykiai ne tik varžo verslą, bet ir darbuotojams nėra naudingi.
POZICIJA: Rasa Jasmontienė, Šiaulių profesinių sajungų susivienijimo lyderė, tikina: „Pokyčių reikia, bet jie turi būti daromi tariantis. Pagarbos darbuotojui trūksta, o jo teisių gynimas laikomas nelojalumu.“
Jono TAMULIO nuotr.
VERTINIMAS: Ekonomistė Aušra Maldeikienė teigia, jog darbuotojams yra permesta valstybės išlaikymo našta, o su tokiu „modeliu“ jie dar labiau bus prispausti.
