Naujausios
REPORTAŽAI IŠ SICILIJOS (2)
Pabėgėliai nesvarsto, kas blogiau – skurdas ar karas?
„Mama Africa“ – išdėliota ryškiaspalvė mozaika ant sienos San Berillo kvartale, Sicilijos regiono Katanijos miesto dalyje, senamiestyje. Apšiurę pastatai. Pasukus į siauras rajono gatveles neapleidžia jausmas, kad atsidūrei ne savo teritorijoje. Prostitučių ir migrantų kvaratale įsikūręs italas tiki – sienų pasaulyje nereikia.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Verslas prastos reputacijos kvartale
„Drąsiau drąsiau, nebijokite, eikite pirmyn“, – paragina ant kėdės sėdinti apsinuoginusi moteris, pamačiusi sumišimą.
Su Davide de Rose, migrantų ir raudonųjų žibintų kvartale įsikūriusios dviračių parduotuvėlės-baro savininku, susipažįstame jo užklausę, ar čia saugu vaikščioti. Vyras šypteli į ūsą: „Viskas gerai.“ Pabendrauti su vietiniais greičiausiai nepavyks – mes jiems svetimi.
Nepabūgęs prastos reputacijos rajono, Davide atidarė parduotuvę-barą beveik prieš penkerius metus. Čia pardavinėja naujus ir naudotus dviračius, jų dalis, aksesuarus, remontuoja. Dviračių detalėmis dekoruotas baro interjeras: ant lubų ir sienų kabo dviračių rėmai, ratai, sėdynės.
Verslininkas džiaugiasi, jog pamažu vietinių Katanijos gyventojų požiūris į kvartalą keičiasi, jie drąsiau čia užsuka. Siekdami pakeisti žmonių nusistatymą, aktyviai prisideda įvairias socialines akcijas vykdantys savanoriai, nevyriausybininkai.
Klesti prostitucija
Italas pasakoja įdomią San Berillo kvartalo istoriją. XX a. visi gyventojai iš jo buvo iškeldinti dėl planų nugriauti senus pastatus ir vietoje jų pastatyti naujus. Ilgą laiką teritoja buvo visiškai apleista.
Nuo 1958 iki 2000 metų San Berillo buvo žinomas kaip didžiulis raudonųjų žibintų kvartalas. Maždaug prieš 15-20 metų pastatuose ėmė apsigyventi migrantai iš Senegalo, jie yra didžioji dalis rajono gyventojų. Gyventojų skaičius rajone beveik nesikeičia.
„Prostitucija šiame kvartale klesti ir dabar – tai aišku kaip dieną. Akivaizdžiai gali pamatyti už kiekvieno kampo. Nemanau, kad pagrindinė problema – prostitucija. Problema – įstatymai, kurie tai draudžia. Kuo labiau tai draudžiama, tuo daugiau slepiama, bet klesti“, – mano Davide.
Prostitutėmis kvartale dirba ne tik moterys, bet transseksualai, transvestitai. Daugiausia iš Pietų Amerikos atvykusios migrantės dirba prostitutėmis už kvartalo ribų.
Nepasakoja apie ankstesnį gyvenimą
„Neturiu jokių problemų su migrantais ar kitokiais žmonėmis“, – pažymi vyras. Jo teigimu, senegaliečių bendruomenė draugiška, nekonfliktiška ir atsipalaidavusi.
„Kur kas daugiau problemų turime su žemesnės klasės vietiniais italais, jei juos taip galima apibūdinti. Jie dažniau įsivelia į konfliktus“, – pažymi Davide.
Senegaliečiai dažniausiai dirba tipiškus migrantų darbus – gatvės turguose pardavinėja batus, prabangesnių prekių ženklų padirbinių rankines. „Jie socialiai integruoti atsižvelgiant į tai, kad turi daug vietinių draugų, tačiau dėl ekonominių ir socialinių sąlygų realios integracijos nėra“, – sako Davide.
Nepaisant to, jog atėję į barą atsipalaiduoti klientai paprastai būna šnekesni, barmenu taip pat dirbantis vyras sako, jog migrantai nelinkę spontaniškai išlieti širdies, pasakoti apie ankstesnį savo gyvenimą gimtojoje šalyje. „Galbūt jiems per sunku?“ – svarsto. Daugelis kvartalo gyventojų čia gyvena 10-20 metų, migrantų vaikai jau gimė Italijoje.
„Nežinau, ar jie čia laimingesni negu savo šalyje... Nedrįsčiau atsakyti. Aš pats niekada neemigruočiau! Nors mano ekonominės sąlygos nėra pačios geriausios, bet rinkčiausi savo šalį: man patinka miestas, saulė, socialiniai ryšiai. Man geriau čia“, – patikina vyras.
„Jokių sienų pasaulyje, – savo poziciją išsako Davide. – Dažnai žmonės įsitikinę, kad atvėrus duris visi žmonės iš Afrikos suvažiuos, pavyzdžiui, į Lietuvą. Tai – nesąmonė! Man niekas netrukdo važiuoti į Vokietiją, bet aš niekada nevažiuočiau. Esu įsitikinęs, kad namus palikti yra labai sunku, beprotiška manyti, kad visi išvažiuos vien dėl galimybės tai daryti.“
Bėga iš nevilties
Katanijoje veikianti nevyriausybinė organizacija LILA, vienijanti daugelio Italijos regionų asociacijas, pirmiausia rūpinasi ŽIV/AIDS problemomis, užsiima švietimu, prevencija, tačiau pastaruoju metu vykdo projektus padėti pabėgėliams ir migrantams.
„Praėjusią savaitę 30-iai migrantų buvo pasakyta išvykti iš šalies be jokio paaiškinimo. Bendradarbiaudami su kita organizacija mes padėjome jiems rasti vietą apsistoti, pavalgyti. Svarbiausia, suteikėme nemokamų teisininkų kontaktus, kurie padėtų jiems teisiškai apsiginti prieš biurokratinę sistemą“, – pasakoja vienas organizacijos narių Nino de Cristofaro.
LILA nariai taip pat dirba su migrantais, kurie užsiima prostitucija arba yra verčiami tai daryti. Bandoma padėti jiems ištrūkti iš užburto rato, pakeisti žalingą aplinką. Teikiama informacija apie teisę gauti medicininę pagalbą.
N. de Cristofaro pažymi, jog Italijoje, kaip ir kitose šalyse, visuomenės požiūris į migrantus nėra vien teigiamas. Dažnai žmonės nežino, kiek migrantų gyvena Italijoje: nors migrantai užima 9 procentus populiacijos, jie įsitikinę, kad skaičius siekia 40 ar 50 procentų.
„Gyventojų manymu, migrantai tiesiogiai gauna pinigus iš vyriausybės. Iš tiesų šie pinigai skiriami įvairioms institucijoms, kurios juos priima kaip prieglobsčio prašytojus. Iš esmės patys italai uždirba iš migrantų, nes institucijoms vadovauja italai“, – vardija N. de Cristofaro.
Imigrantai išnaudojami kaip pigi darbo jėga – jiems mokama mažiau negu italams, ypač žemės ūkyje. Imigrantai dažnai dirba žemesnės kvalifikacijos darbus, kurių patys italai dirbti nenori.
„Pabėgėlio statusas negarantuojamas ekonominiams migrantams. Tačiau padėdami jiems mes neskirstome migrantų į ekonominius ir bėgančius nuo karo. Žmogus visuomet bėga iš desperacijos. Kaip nuspręsti, kuri situacija blogesnė – skurdas ar karas? Absurdiška, kad produktai, daiktai gali keliauti po pasaulį be trukdžių, o žmonės – ne“, – įsitikinęs N. de Cristofaro.
Pagrobėjai prašė išpirkos
Italijoje afganistanietis Naziras Osmani gyvena beveik septynerius metus. Šalyje jis turi pabėgėlio statusą, leidimą gyventi ir dirbti, yra išmokęs italų kalbą. Bėgti iš savo šalies jį privertė grėsmė gyvybei.
Afganistane vyras dirbo policininku su afganistaniečiais ir taiką šalyje palaikiusiais kanadiečiais. Apie tai sužinojus Talibanui, jo kolegos, su kuriais dirbo, buvo nužudyti, pavojus grėsė ir jam.
Kadangi negavo vizos, sienas teko kirsti nelegaliai. Keliaujantį be dokumentų Nazirą bet kada galėjo sulaikyti teisėsauga. Kol pasiekė Italiją, iš Afganistano jis keliavo per Pakistaną, Iraną, Turkiją, Graikiją. Beveik tris mėnesius trukusi kelionė į Europą buvo labai sudėtinga ir pavojinga.
Tarp Irano ir Turkijos vyras buvo sulaikytas migrantų transportavimu užsiimančių nusikaltėlių. Sužalota koja pagrobtasis 12 dienų buvo laikomas uždarytas pastate, drėgname kambaryje. Galiausiai paleistas artimiesiems sumokėjus išpirką.
Pasislėpęs po sunkvežimiu afganistanietis atsidūrė Italijos mieste Venecijoje. Kadangi buvo sulaikytas policijos, paimti jo pirštų atspaudai, teko pasilikti ir prieglobsčio prašyti čia.
„Nesiekiau atvykti konkrečiai į Italiją, tiesiog norėjau gyventi šalyje, kurioje taika, ramybė ir nėra karo“, – sakė Naziras.
Prasidėjo ilgas pabėgėlio statuso laukimas, trukęs beveik dvejus metus. Apgyvendintas pabėgėlių stovykloje netoli Milano jis praleido 8-9 mėnesius, vėliau stovyklą perkėlus netoli Mineo miestelio, joje gyveno dar beveik metus.
N. Osmani pasakoja, jog kartu su juo tąkart atvyko apie 250 žmonių. Po kiek laiko žmonių stovykloje daugėjo, ji tapo perpildyta.
Pradžioje komisija, kuri sprendžia, suteikti ar ne pabėgėlio statusą, afganistaniečiui davė neigiamą atsakymą – suteiktas leidimas gyventi tik šešis mėnesius.
„Moteris, kuri vadovavo komisijai, manęs nesiklausė. Proceso metu ji kalbėjo telefonu, rūkė cigaretes ir rūpinosi šalia buvusiu savo mažu šuniuku. Galvojo ne apie žmogų, bet tik apie šunį“, – prisiminė N. Osmani. Tada jis susirado advokatą, kuris padėjo gauti pabėgėlio statusą ir nuolatinį leidimą gyventi.
„Darbą susirasti sudėtinga, bet visa kita yra gerai. Man patinka gyventi Italijoje“, – sakė N. Osmani. Anksčiau dirbęs restorane, dabar jis kartu su kinais prekiauja drabužiais.
Simonos SIMONAVIČĖS nuotr.
VERSLAS: Neišsigandęs prastos reputacijos migrantų ir prostitučių rajono, italas Davide de Rose prieš penkerius metus jame atidarė dviračių parduotuvę-barą.
PROSTITUCIJA: Nors Italijoje nelegalu, tačiau Katanijos centre esančiame San Berillo kvartale klesti prostitucija.
MIGRANTAI: Kadaise nugriauti planuotame San Berillo kvartale daugiausia gyvena migranatai iš Senegalo.
PABĖGIMAS: Buvęs policijos pareigūnas, Italijoje gyvenantis afganistanietis Naziras Osmani iš savo šalies bėgo dėl grėsmės gyvybei.
DARBAS: Migrantai imasi įvairių būdų užsidirbti – pavyzdžiui, užsidegus raudonam šviesaforo signalui valo sustojusių automobilių stiklus.
