Kapinių dekoracijos užgožė maldą ir tradicijas

Kapinių dekoracijos užgožė maldą ir tradicijas

„Kaip jautiesi naujame gyvenime?“ – taip Šiaulių katedros klebonas Egidijus Venckus siūlo paklausti mintimis savo artimojo, Vėlinių dieną uždegus žvakę ant jo kapo. Dvasininkai kapinėse ragina ne lieti graudžias ašaras, o mintimis pasikalbėti su mirusiaisiais. Etnologai pasakoja, jog senovės lietuviai mirus žmogui net žaisdavo žaidimus, gėlių nenešdavo nei į laidotuves, nei į kapines.

Natalija KONDROTIENĖ

natalija@skrastas.lt

Pamirštieji veržiasi į sapnus

Šiaulių katedros klebonas E. Venckus pasakodamas apie Visų šventųjų dieną ir Vėlines akcentavo, jog svarbiausia atskirti šias dvi dienas. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje lapkričio pirmąją dieną yra minimi Visi šventieji, kurie kada nors buvo Bažnyčios įšventinti.

Šventieji, į kuriuos meldžiamasi, pasak klebono, duoda gerą tonusą lapkričio antrajai dienai – Mirusiųjų minėjimo dienai.

Klebonas siūlo ateiti į kapines ne paašaroti, uždegti žvakutę, bet pagalvoti, kokia dabar yra palaidoto artimojo būklė. Gal jis buvo pamirštas? Gal jam sunku?

„Dažnas pasapnavęs mirusįjį atbėga užpirkti mišių. Kodėl mirusieji veržiasi į sapnus? Todėl, kad mes juos pamirštame, nebesimeldžiame už juos. Maldai nėra atstumų, nereikia melstis būtinai kapinėse. Gal jiems reikalinga mūsų malda, kaip užtarimas, gal jie dėl kažko neatsiprašė, gal mirė su nuodėme? – svarstė E. Venckus. – Apaštalas Paulius yra pasakęs, kad po mirties vyksta gyvenimo teismas. Mirusiuosius paliekame vienus tame teisme. Prie kapo reikia galvoti, ne koks jis buvo gyvenime, o kaip jis jaučiasi dabar?“

E. Venckaus žodžiais, Dievas žmogų sukūrė gyvenimui, o ne mirčiai, todėl kiekvienas žmogus jaučia baimę ir protestą jai. Dažniausiai tai pasireiškia neigimu, nenoru suprasti, stengimusi pasijuokti iš mirties.

Vardija, jog kūrėjų Gėtės, Dantės, Pranciškaus kūriniuose mirtis aprašoma, kaip sesuo, draugė, kuriai reikia ruoštis: rūpintis savo vidine būsena, o ne jos bijoti ir neigti.

„Žmogaus gyvenimas – laisvė, kuria yra apdovanotas. Po mirties tos laisvės nebėra. Kaip gyvenai, kaip naudojaisi šia dovana, taip po mirties atsiskaitysi. Todėl reikia neužmiršti apie laukiančią ateitį“, – sakė E. Venckus.

Maldos pratęsimas žvakėje

Žvakė, pasak klebono, kuri degama ant kapo, turi savo prasmę – pašventinta žvakė yra lyg maldos tąsa. Dega mirusiųjų garbei, už jų sielą.

„Jei uždegi žvakę ir plepi prie kapo su artimaisiais, ji neturi tokios galios, kai dega kartu su malda už mirusįjį“, – sakė E. Venckus.

Bažnyčios mokymas neprieštarauja palaikų kremavimui, pelenų laidojimui, tačiau nepritaria pelenų išbarstymui. Vadina tai noru pamiršti mirusįjį, kai nebėra net vietos, prie kurios atėjus galima pasimelsti už jį.

„Kapas – atminties, pagarbos ir maldos vieta. Ateinama, kai sunku širdyje, kai norima pasikalbėti mintimis su savo mirusiu artimuoju“, – pabrėžė dvasininkas.

Žmonių perdėtą liūdesį dėl mirusiojo, jis vadina mirusiojo sielos sukaustymu, kai ji neišleidžiama, nesirūpinama jos būkle. Išgyvenamas tik asmeninis skausmas.

Urnos su pelenais laikymą namuose E. Venckus vadina sielos privatizavimu, kankinimu. „Mirusįjį reikia išleisti į kitokį gyvenimą. Laidoti, kur priklauso. Priimti realybę, kad tas žmogus gyvenime buvo kaip dovana, džiaugtis tuo“, – sakė klebonas.

Kokia pozicija dėl laidojimo ne kapinėse, o kitose vietose, kaip režisierės Galinos Dauguvietytės atveju – po ąžuolu, rašytojo A. Vienuolio – savo sode? Klebonas mano, kad tai asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kuriam Bažnyčia neprieštarauja.

„Ar nusprendusieji būti palaidoti ne kapinėse padarė gerai, mes nežinome. Nežinome, kas yra teisinga, o kas ne“, – sakė E. Venckus.

Senosios tradicijos – iš pasąmonės

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė kapų lankymą, degamas ant jų žvakes vadino sena lietuvių tradicija.

„Svarbiausia būdavo ugnis – žvakės. Dzūkai prie kapinių sukurdavo net laužus, kuriuose sudegindavo sulūžusius kryžius. Buvo manoma, jog per ugnį nuo Vėlinių iki Užgavėnių vėlės yra arčiau artimųjų, namų. Joms ugnimi reikia pašviesti kelią, reikia pajusti širdimi, kad jos yra kažkur šalia“, – pasakojo D. Martinaitienė.

Sureikšminta ugnis ir vanduo turėjo savo prasmę – taip galima apsivalyti. Buvo tikima erdvės išgryninimu, išvalymu nuo negerų dalykų. Prieš visas šventes būdavo prausiamasi, maudomasi, uždegamos žvakės ar laužai.

„Kažin, ar paklausus prie kapų susirinkusių žmonių, kodėl jie uždega žvakutes, jie atsakytų? Nežinodami tikslios uždegamos žvakės prasmės, turi jausmą, kad taip reikia daryti. Tai ateina iš pasąmonės“, – sakė etnologė.

Ar senųjų lietuvių kapai buvo puošiami gėlėmis? Etnologė abejoja, ar tai buvo daroma, nes tokiu metų laiku gėlės būdavo nužydėjusios, o šiltnamių ar prekybos centrų nebūdavo: „Kapų puošyba gėlėmis Lietuvoje – vėlyva tradicija, pokariu tokios nebuvo“.

Vienoje iš etnologinių ekspedicijų, kurioje užrašinėjo senųjų lietuvių atsiminimus apie laidotuves, sužinojo, kad gėlių ir laidotuvėse nebūdavo. Gėlės žiedą nešdavosi nebent tie, kuriuos trikdydavo blogas kvapas, kad turėtų ką pauostyti prie karsto. Tos gėlės nebūdavo dedamos prie mirusiojo.

Šventė Ilges

Lietuvių tradicijoje Vėlinės buvo švenčiamos apie mėnesį – spalį-lapkritį, tas laikotarpis buvo vadinamas Ilgėmis. Buvo tikima, kad vėlės yra prisidėjusios prie rudenį užderėjusio derliaus, tad reikėjo joms atsidėkoti.

„Reikėjo gerų santykių su vėlėmis, kitaip žmogus bus nepajėgus užsiauginti maisto. Tikėta, kad vėlės gyvena po žeme, o jų dievas – Velnias, senovės baltų dievas, globojo požemio pasaulį. Tai nebuvo laikoma blogiu – iš ten išauga sėkla, derlius, o vėlės jį padėdavo užauginti“, – pasakojo etnologė.

Dėkodami vėlėms lietuviai pirtyje padėdavo papildomą rankšluostį, dubenį praustis, prie vaišių stalo – lėkštę.

Su akmeniu lietuvių santykis taip pat buvo stiprus: senosios kapinės, alkakalniai – iš akmenų, jais apdėti kapai, iš akmenų suformuotose daubelėse, manoma, buvo užkasami sudegintų palaikų pelenai.

Ant kapų būdavo statomi mediniai koplytstulpiai – atmintis apie mirusį žmogų kelioms kartoms. Dabar toji atmintis paliekama ant akmens iškalus vardus ir datas.

„Tautosakoje labai aiškiai suformuluota, kad vėlių vieta nuo gyvųjų visuomet būdavo atskirta vandens telkinio: upės, ežero arba laidojama ant kalvos – kitokioje geografiškai vietoje. Kad būtų kelias, kurį reikia įveikti: bristi, plaukti, įkopti. Kiekvieną dieną į kapus neprivaikščiosi, dažnai niekas ir neidavo“, – sakė etnologė.

Per laidotuves žaisdavo

D. Martinaitienė pasakojo, kad mirtis ir laidotuvės neturėjo tokios didelės liūdesio reikšmės, kaip šiuo laikmečiu – mirus žmogui būdavo dainuojama, giedama, vykdavo laidotuvių žaidimai, kurių metu paaiškėdavo, kas mirs kitas.

„Dabar mirties ir to kas su ja susiję, visi bijome, jaučiamės nejaukiai. Senovėje mirtis buvo natūralus dalykas su savomis apeigomis. Jeigu žmogus mirdavo netikėtai, tai jo niekas nelaidodavo, kol nesuruošdavo vaišių: gamindavo alaus, skersdavo kiaulę. Tai labai svarbus momentas, nes turi pavaišinti ir vėles, kurios ateis išsivesti naujos vėlės. O mirusįjį ant lentos paguldydavo šaltoje patalpoje, žiemą – daržinėje“, – pasakojo D. Martinaitienė.

Etnologė pasakojo, jog senojoje lietuvių kultūroje buvo mirusiųjų deginimo tradicija, nes archeologiniai radiniai – iš akmenų suformuotose daubose atrandama pelenų. Manoma, kad tai galėjo būti kremacijos liekanos.

Kolumbariumo moduliai – jau po poros savaičių

Šiaulių savivaldybės Infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Andrius ANDROSOVAS papasakojo apie kapinių Šiauliuose būklę:

– Šiauliuose yra 19 kapinių. Ginkūnų kapinės – veikiančios, K. Donelaičio gatvėje – riboto laidojimo; Senosios miesto kapinės Ežero gatvėje – neveikiančios, objektas įrašytas į kultūros vertybių registrą. Kai kurios kapinės yra Valstybės saugomi objektai.

Ginkūnų kapinėse šiuo metu yra 200 laisvų laidojimo vietų. Kapinės atidarytos 1970 metų sausio mėnesį. Užlaidota apie 45000 žmonių palaikų.

Kapavietėms, kurios pripažintos neprižiūrimomis, pakartotinis laidojimas galimas jei yra praėję 25 metai po kapo ramybės laikotarpio.

Šiuo metu pradėtas vykdyti kolumbariumo modulių montavimas, visus darbus turi užbaigti iki 2015 m. lapkričio 15 dienos. Šiais metais bus įrengti 5 kolumbariumo moduliai, 120 nišų, vienoje nišoje tilps 4 urnos. Šiaulių miesto Ginkūnų kapinių kolumbariumo paslaugos kaina – 500 Eurų.

Kremuotų palaikų barstymo laukas Ginkūnų kapinėse nėra suformuotas. Pelenai artimųjų pageidavimu gali būti išbarstomi į esamas kapavietes. Pelenų barstymo laukas bus suformuotas naujose Daušiškių kaimo kapinėse.

Ginkūnų kapinėse yra galimybė suformuoti papildomai apie 100 laidojimų vietų, esant poreikiui, yra galimybė suformuoti papildomas vietas K. Donelaičio gatvės kapinėse.

2016 metų pradžioje turėsime Daušiškių kaimo kapinių techninį projektą ir pradėsime organizuoti darbų pirkimą.

PRAVARTU ŽINOTI

* Draudžiama kremuoti žmogaus palaikus: kai asmuo yra pareiškęs nesutikimą dėl savo palaikų kremavimo; jeigu dėl žmogaus palaikų kremavimo tarp mirusiojo artimųjų giminaičių yra kilęs nesutarimas, ir apie tai kremavimo įmonė yra informuota raštu; kai žmogaus palaikai neatpažinti; kai žinoma ar įtariama, kad asmens mirties priežastis yra nusikalstama veika, ir dėl to vyksta ikiteisminis tyrimas.

* Draudžiama kremuoti žmogaus palaikus tą pačią dieną, kurią yra išduotas medicininis mirties liudijimas.

* Kremuoti palaikai yra laidojami (saugomi) dedant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume, o pelenai išbarstomi kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke ar kitaip Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintų kapinių tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka, tačiau tai turi būti atlikta nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešosios tvarkos.

* Kremuoti žmogaus palaikai urnoje gali būti laikinai saugomi namuose ar kitose saugojimui tinkamose vietose. Išbarstyti galima tik pelenų barstymo lauke – kapinėse esančiame plote, kuriame kremuoti žmogaus palaikai išbarstomi ant dirvos paviršiaus.

* Kapinėse kapavietės skiriamos neatlygintinai.

* Laidoti žmogaus palaikus galima ne anksčiau kaip po 24 valandų nuo to momento, kai buvo konstatuota mirtis, jeigu tokiu būdu neignoruojami mirusiojo ar jo artimųjų asmenų religiniai įsitikinimai.

Šaltinis: Žmonių palaikų laidojimo įstatymas

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

ŠVENTĖS: Šiaulių katedros klebonas Egidijus Venckus sako, kad Visų šventųjų diena bei Vėlinės neturi būti liūdnos šventės.

MALDA: „Prie kapo reikia ne tik uždegti žvakę, bet ir pasimelsti, pasidžiaugti, kad teko pažinti tokį žmogų, o ne liūdėti“, – sakė Šiaulių katedros klebonas Egidijus Venckus.

PADĖKA: Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė sakė, kad senovės lietuviai švęsdavo Ilges, kuomet buvo dėkojama vėlėms už gerą derlių.

Natalijos KONDROTIENĖS nuotr.

GĖLĖS: Gėlės į kapus senovės Lietuvoje nebuvo nešamos. Etnologai tai vadina vėlyva tradicija, atėjusia į šalį iš užsienio.

PARYŽIUS: Paryžiaus kapinėse kiekvienas kapas – tarsi meno kūrinys.

Simonos SIMONAVIČĖS nuotr.

ITALIJA: Vaikų kapinės Italijoje, Sicilijos regione.

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.

AFGANISTANAS: Afganistano tradicinės kapinės, kai kapas užpiltas žemėmis ir akmenimis, galvūgalyje įbesta lazda.

ESTIJA: Kihnu saloje Estijoje laidojama miške.

NORVEGIJA: Pakrantėje, kalnų pašonėje, įrengtos norvegiškos kapinaitės.

EPA-ELTA nuotr.

FILIPINAI: Kapinės Filipinuose artėjant Visų šventųjų dienai. Juv

AFGANISTANAS: Per Afganistano sostinės kapines ant mulo joja mergaitė.

LENKIJA: Šuo sėdi gyvūnų kapinėse Novi Konike, netoli Lenkijos sostinės Varšuvos. Šios kapinės buvo įrengtos 1991 metais.