Naujausios
Ar juodaodžiai Lietuvoje melš karves?
Simona SIMONAVIČĖ
„Neįsivaizduoju, kad Lietuvoje šalia manęs melžtų karvę juodaodis“, – sako viena pažįstama, diskutuodama apie pabėgėlius. Gausiai migrantų apgyvendinto Italijos Sicilijos regiono gyventojas, atsitiktinai pakalbintas gatvėje, skėsteli rankomis: „Aš ne rasistas, bet...“
„Maurų invazija!“ – neurotiškai šaukia politikas populistas ir rodo į dubenį su invaziniais vėžiais, kurie esą lietuviškus suėda. Lietuvoje iš pradžių „invazija“ buvo apie 300 pabėgėlių, dabar išsiplėtė iki 1105. Palyginti su Lietuvos gyventojų skaičiumi tai ašara, bet kiek aistrų sukelia. Atsirinkti, pakviesti, priimti, integruoti, bendrauti – viskas nauja.
Lietuviai planuoja migrantus „atsirūšiuoti": imti tik tikrai nuo karo bėgančius, ne kokius ekonominius migrantus, tik labai vargstančias šeimas, tik krikščionis, tik labai motyvuotus. Dar galėtų imti tik gražius, tik humoro jausmą turinčius, tik mokančius žaisti krepšinį. Kuo ne žmonių turgus!
Migrantams ir pabėgėliams ne vienerius metus padedantys Italijos nevyriausybinių organizacijų nariai, su kuriais teko bendrauti, patys neturi vieno atsakymo, kaip elgtis. Padeda remdamiesi humaniškumo principais, neskirsto migrantų į ekonominius ir bėgančius nuo karo. Klausia, kuri desperacija blogesnė – skurdas ar karas?
Ką iš viso reiškia imigrantus ir pabėgėlius integruoti? Jie išmoks lietuvių kalbos, ims dirbti ir pamėgs bulvinius blynus? Tačiau ar patys esame pasiruošę priimti kitą kultūrą?
Italas socialinis pedagogas neslepia – kai kurie pabėgėliai nemoka naudotis mums įprastu tualetu, valosi lapais.
Po turgaus Sicilijos regiono Katanijos mieste lieka kalnai šiukšlių, pūpso pavytusių kopūstų lapų krūvos, į gatvę išpilti krevečių ūsiukai iš žuvies parduotuvės. „O jei nufotografuotumėm ir parašytumėm antraštę: „Ar tikrai norite pabėgėlių Lietuvoje?“ – ironizuoja kolega žurnalistas.
Paaštrinome stereotipus, bet tiesos yra – jiems nesvetima mėtyti šiukšles kur papuola. Jų tikėjimas, požiūris į pasaulį kitoks. Bet ar prastesnis? Mes ir jie – visada priešprieša. Kultūriniai skirtumai baugina.
Italijoje gyvenantis siras pasakoja, kaip gerai integravosi į visuomenę – išmokęs kalbą, ja stengiasi bendrauti kuo daugiau. Tik šalia to skausmingai priduria, kad arabiškai kalbėti nebedrįsta, vaiką išmokyti gimtosios kalbos sudėtinga, o tėvai pasišaipo dėl atsiradusio akcento. Net jo vardą vietiniai adaptuoja į lengviau ištariamą: „Prarandu net prigimtinę jungtį su tėvyne“.
Migrantai nusikalstamoms struktūroms uždirba milijonus. Paviešintame telefoniniame pokalbyje vienas italų mafijos narys prisipažįsta, kad imigrantai dabar pelningesni už narkotikus. Valstybės užsitveria tvoromis – atsiranda geradarių, kurie už mokestį per sieną gabena. Nesutinki – pagrobia, reikalauja išpirkos. Prekybos žmonėmis verslas klesti.
Perpildytose stovyklose atsakymų dėl prieglobsčio laukiantys migrantai taip pat naudingti. Jiems aptarnauti sukurta didžiulė sistema, įkurtos darbo vietos, gaunamos lėšos iš Europos Sąjungos. Todėl skubintis dėl statuso suteikimo nėra ko – laukimas irgi naudingas. Stovyklose klesti prostitucija, juodoji rinka. Negalėdami legaliai dirbti, migrantai įsidarbina nelegaliai – už centus išnaudojami ūkiuose.
Buvo paskutinės valandos Sicilijoje, Katanijos mieste, centrinėje aikštėje prie dramblių fontano. Priėjo juodaodis vaikinas, vėliau paaiškėja, iš Gambijos. Siūlė pirkti selfių lazdą, apyrankių ar dvi medines antis. Užkalbintas papasakojo apie savo kelionę į Italiją, šeimą. „No no, neturiu žmonos. Gal čia rasiu? Aukšta, žema, stora, plona – nesvarbu. Širdis svarbiausia“, – sako.
Atsisveikinam pastaruoju metu Šiauliuose populiariu būdu – žaibu. Tik pamodernintu. Vyrukas patikslina, kad pabaigoje reikia pridėti ranką prie širdies.
Žurnalistų mokymai Sicilijoje apie etišką žurnalistiką, pabėgėlius ir migrantus simboliškai baigėsi viena keisčiausių nakvynių Romoje, stoties rajone, migrantų gatvėje.
Pastatas nė iš tolo nepriminė viešbučio. Kartu su bendrakeleive itale būtume neatradusios, bet klaidžiojant iš tamsos išniro savininkė kinė ir pakvietė sekti paskui.
Maisto kvapo prisigėręs, nutriušęs koridorius. Daug matęs, aprūdijęs, miniatiūrinis liftas, primenantis siaubo filmo dekoracijas. Kilo tratėdamas, lyg jam artėtų paskutinoji. Moteris ir itališkai, ir angliškai kalbėjo keistu akcentu, kurio beveik negalėjai suprasti. Pereinamas koridoriukas papuoštas plastikinėmis lelijomis. Kambaryje šalia karališko dydžio lovos padėti padėvėti rožiniai kroksai. Už sienos naktį girdėjosi kaimynų, kinų porelės plėšiama aistra.
Gal tikrai pasauliui, kaip dainuoja „Bitlai“, viskas, ko reikia – tai meilė?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
