Naujausios
APKLAUSA
Ar pritariate peršamam įvaizdžiui, kad Šiauliai – verksnių miestas?
Netyla „verksmai“ dėl Šiaulių Prisikėlimo aikštėje pastatyto „Verksmo“ – verkiančios paauksuotos mergaitės galvos. Meno, mokslo ir architektūros atstovai praėjusią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje „paaiškino“ jos reikšmę. Filosofas profesorius Gintautas Mažeikis kalbėjo, kad verkianti mergaitė yra „veidrodinis Šiaulių paveikslas“, „tipinis šiauliečio veidas“.
Ar tokį miesto įvaizdį formuoja Šiaulių valdžia, pirkdama būtent „Verksmą“ ir užleisdama jam centrinę aikštę? Ar šiauliečiai pritaria peršamam įvaizdžiui?
„Ne tragedija“
Domas GRIŠKEVIČIUS, Šiaulių miesto vicemeras:
– Ne tik šiauliečio, apskritai lietuvio kraujyje įaugę daug skųstis ir verkti, mėgstame paverkšlenti, saviplaka – įprastas dalykas. Ar tai blogai? Ne tragedija.
Kiekvienas miestas turi įvaizdžio strategiją, bet popkultūra labiausiai formuoja įvaizdį. Pavyzdžiui, Saulėnas – kažkoks asmuo, gyvenantis Vilniuje, sugalvojo personažą, kuris prilipo.
Dažnai matau prie skulptūros „Verksmas“ besifotografuojančius žmones, jie interpretuoja įvairiai. Jei meno kūrinys nekelia jokių emocijų – negerai.
Kalbėdami apie „Verksmo“ skulptūrą paliečiame šiauliečio identiteto, miesto įvaizdžio klausimą – tuo požiūriu ji pasiekė net daugiau, negu norėjo.
Netikri įvaizdžiai
Kazimieras Romualdas ŽUPERKA, profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, kalbininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis:
– Kaip tik vakar skulptūrą apžiūrėjau. Man ji panaši į nykštukus prie Kaštonų alėjos ar „Senelį su anūkais“. Skulptūra įdomi, bet šioje aikštėje netinka – reikėtų kuklesnės vietos.
Keistokas man ir Šiaulių, kaip Saulės miesto, įvaizdis. Skelbiamės Šiaurės Lietuvos sostine, o čia – Saulė, nors jos nėra daugiau nei kitur. Dabar jau pripratau prie to prilipusio mito.
Visoje Lietuvoje daugelis bliauna dėl visko, mūsų natūra tokia. Kita priežastis – daug neteisybės dabarties Lietuvoje, jos nemažėja.
„Pseudoįvaizdžio simbolis“
Simonas STRELCOVAS, Šiaulių universiteto Humanitarinių tyrimų centro vadovas, Istorijos katedros docentas daktaras:
– Nepritariu, kad Šiauliai – verksnių miestas. Skulptūra, netikėtai tapusi galimo pseudoįvaizdžio simboliu, yra išpūstas burbulas. Nemanau, kad viena skulptūra gali nulemti miesto įvaizdžio pasikeitimą. Jei įvaizdį lemtų vienas statinys, būtų sumenkinta pati įvaizdžio samprata.
Kažkam kažką padarius atsiranda kritikų, kas yra sveikintina, bet pasigendu kritikos, sietinos su kontrapasiūlymu. Politiniame, feisbukiniame lygmenyje tiesiog mėgaujamasi šnekomis.
Žvelgiant istoriškai, miesto įvaizdis nėra vienadienis reiškinys. Neretai jis kuriamas ilgiau, nei apima viena karta. Jei šiandien pasižiūrėtumėme į Kauną, jo, kaip laikinosios sostinės, lietuvybės epicentro įvaizdis gajus ir šiandien.
Kadangi profesionalioje veikloje daugiausiai susiduriu su vadinamąja Pirmąja Respublika (1918–1940 m.), Šiauliai buvo antrasis Lietuvos miestas, turintis įdomią savivaldos istoriją. Įvaizdžio prasme daugiausia tai buvo darbininkiškas miestas. Nėra blogai, nes žmonės turėjo darbą, vadinasi, miestas augo.
O gal bepročių miestas?
Jurgis ČEPULIS, verslininkas, bendrovės „Metalo prekyba“ prezidentas:
– Kai pirmą kartą pamačiau skulptūrą, pagalvojau, kad Šiauliai – bepročių miestas. Kuo čia dėti verksniai? Net sunku suvokti, kaip filosofas, meno žmonės gali kalbėti tokias nesąmones. „Verksmas“ ne meno kūrinys, o parodija, padaryta žmonių pajuokai.
Gal ji kažkur tinka – kiekvieną nesąmonę galima kur nors pritaikyti, vietų yra. Centrinėje aikštėje pastatyta tokia skulptūra parodo, kad Šiauliuose nėra meno, menininkai nieko nebesugeba, tai verkšlena.
Labai nepatiko mero Artūro Visocko pasisakymas, kad viską atiduoda menininkams, nesikiša. Ar ne Taryba turėtų spręsti, ką ir kur statyti, kiek pinigų mokėti, ar tai – menas?
Stebiuosi, kaip tos galvytės ant mieto iki šiol dar nenugriovė. Manau, kažkas nugriaus, kai kantrybė trūks. Tyčiojasi iš šiauliečių. Sako, nesupranta to kūrinio, nesupranta meno. Gal ir taip. Pažiūrėkime į modernistinį paveikslą, kai beždžionė mėto teptuką į drobę. Nesupranti, bet turi atsistoti, išpūsti akis, giliai žiūrėti ir suprasti.
Manau, reikėtų verkiančią mergaitę su „Aušros“ skulptūra, stovinčia šalia parko, apkeisti vietomis. Ji ten labiau tiktų. Reikštų: „Verkiu, į parką bijau eiti, mane gali vilkai sugauti“.
Neatspindi nei miesto kultūros, nei istorijos
Arūnas UOGINTAS, dailininkas, Šiaulių universiteto Menų fakulteto docentas:
– Menotyrininkas ar filosofas gali labai lengvai, įtaigiai pakreipti bet kokio reiškinio įvaizdį bet kokia linkme, palyginti su pasaulio istorija. Objektyvią nuomonę nustato laikas.
Keista, kad į diskusiją apie skulptūrą niekas nepakvietė profesionalų iš Dailininkų sąjungos.
Skulptūra sugadino bet kokią diskusiją – nebėra pozicijos ir opozicijos. Nėra net kitos nuomonės – taip negalima, gi ne Vladimiro Putino diktatūra.
Skulptorius Gintautas Lukošaitis yra politikas, Tarybos narys – jam svarbu, kad apie jį šnekėtų.
„Verksmas“ – ne Šiaulių miesto įvaizdis, skulptūra neatspindi nei Šiaulių kultūros, nei istorijos. Skulptūra – tam tikra kultūrinė diversija.
Ciniškai nekreipti dėmesio į žmonių nuomonę negalima. Menininkas kūrinius pirmiausia kuria žmonėms, ypač tuos, kurie yra viešojoje erdvėje. Nuo neatmenamų laikų – valstietis pats svarbiausias užsakovas.
Kadangi Šiauliuose labai mažai meno, bet koks atsiradęs statinys sukelia daugybę diskusijų.
Kalbino Simona SIMONAVIČĖ, Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
