Ar norėtumėte sugrįžti atgal į mokyklą?

APK­LAU­SA

Ar no­rė­tu­mė­te su­grįž­ti at­gal į mo­kyk­lą?

And­rius ZIN­KUS, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas:

– Į mo­kyk­lą grįž­ti ne­no­rė­čiau, ne­bent į ko­le­gi­ją. Ne­tu­riu su ja su­si­ju­sių blo­gų pri­si­mi­ni­mų, bet jau praė­jo pen­ke­ri me­tai, pa­si­kei­tė drau­gai, apie mo­kyk­lą net ne­gal­vo­ju. Per mo­kyk­los iš­leis­tu­ves ver­kiau – tuo me­tu at­ro­dė, kad ten ge­riau­si pra­leis­ti me­tai. Pas­kui su­pran­ti ir pa­ma­tai, kad yra dar ge­res­ni lai­kai.

An­ta­nas RI­MEI­KA, bu­vęs me­ta­lis­tas stak­lių ga­myk­lo­je, bal­di­nin­kas:

– Jei grįž­čiau, tai tik į sa­vo lai­kų mo­kyk­lą. Žiū­rė­ki­me į fak­tus. Tu­riu so­dą link Rė­ky­vos, į tą pu­sę ma­no am­žiaus ir vy­res­ni žmo­nės va­žiuo­ja. Pa­va­ka­ry pri­li­pa pil­nas au­to­bu­sas jau­nuo­lių, jie sė­di, žai­džia mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, vy­res­nių­jų neuž­lei­džia. Kaip tame anek­do­te – au­to­bu­sas bu­vo tiek per­pil­dy­tas, kad net kai ku­rie jau­nuo­liai sto­vė­jo. Mes au­go­me ki­taip. Ei­ni pro kry­žių – ke­pu­rę nu­ke­li, liep­da­vo pa­gy­ve­nu­siam žmo­gui ran­ką bu­čiuo­ti, tie­sa, tas man ne­priim­ti­na. Vai­kai bu­vo mo­ko­mi man­da­gu­mo, kul­tū­rin­go el­ge­sio. Da­bar vai­kai ne­be­tu­ri pa­rei­gų, vien tik tei­ses. Kur mes ei­na­me?

Li­na ŠIŠ­LAI­TĖ, in­for­ma­ti­kos stu­den­tė:

– Mo­kyk­lą bai­giau se­niai, maž­daug prieš 15 me­tų. Džiau­giuo­si, ne­be­no­rė­čiau su­grįž­ti. Da­bar po­žiū­ris į moks­lą vi­sai ki­toks, nei bu­vo vai­kys­tė­je, kai da­rei tai, ką rei­kia da­ry­ti. Da­bar pa­si­ren­ki moks­lą, to­dėl, kad no­ri mo­ky­tis. Mie­liau su­grįž­čiau į prieš­mo­kyk­li­nius lai­kus, kai ne­bu­vo tiek daug pa­rei­gų.

Ro­ma, auk­lė:

– Ne­ži­nau, ar su­grįž­ti no­rė­čiau... Tik­riau­siai grįž­čiau ne­bent į sa­vo mo­kyk­lą. Anks­čiau bu­vo tvar­kin­giau, rim­čiau, griež­čiau. Mū­sų kar­ta užau­go la­biau ger­bian­ti vie­nas ki­tą. Man la­bai ne­pa­tin­ka šiuo­lai­ki­nių vai­kų el­ge­sys su mo­ky­to­jais, ne­pa­gar­ba. Jie sau lei­džia per daug. Aš, nors ir vy­res­nė, net į už sa­ve jau­nes­nį, ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų krei­piuo­si „jūs“. Gal­būt vai­kus kom­piu­te­riai su­ga­di­no? Tik­riau­siai ma­ne pa­vei­kė ta­ry­bi­nė mo­kyk­la ir so­viet­me­tis – pa­si­li­ko griež­tu­mas, ir sa­vo vai­kus taip auk­lė­jau.

Rū­ta STAN­KU­VIE­NĖ, Šiau­lių tu­riz­mo ir in­for­ma­ci­jos cent­ro di­rek­to­rė:

– No­rė­čiau su­grįž­ti, nes tai bu­vo la­bai gra­žus ir pra­smin­gas lai­kas, ge­riau­si drau­gai, ku­rie iš­li­ko iki da­bar. Šie­met bus 30 me­tų, kai bai­gė­me mo­kyk­lą. Kla­sė­je tu­ri­me tra­di­ci­ją kas 5 me­tus su­si­tik­ti ko­vo 11-ąją. Kiek­vie­nas lai­kas, ku­rį iš­gy­ve­no­me, bran­gus ir ver­tin­gas. Mo­kyk­li­nis lai­ko­tar­pis – tai bran­da, as­me­ny­bės for­ma­vi­mo­si pa­grin­dai. Paaug­lys­tės drau­gų ap­sup­tis la­bai svar­bi – nuo tų lai­kų tu­riu drau­gus, su ku­riais ei­nu per gy­ve­ni­mą.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS