
Naujausios
Žemė – maitintoja ir karo kurstytoja
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nagrinėjau vienos ūkininkės problemas dėl žemės. Moteris išleido krūvas pinigų advokatams, rašė skundus į įvairiausias institucijas, tačiau teisybės nerado.
Bandžiau įsijausti į nuskriaustos ūkininkės kailį ir padariau išvadą, jog aš asmeniškai dėl pusės hektaro žemės nebūčiau tiek vargusi.
Būčiau nusispjovusi per petį ir už advokatams išleistus pinigus nusipirkusi visą hektarą žemės.
Tačiau puikiai suprantu ir ūkininkę, kuri perėjusi visas valdiškas institucijas jau pasiryžo kovoti teisme. Jai jau nebesvarbu pinigai.
Svarbiausia rasti teisybę. Nes dėl patiriamos neteisybės Lietuvos žmonėms labiausiai skauda.
Kodėl Lietuvoje taip atsitiko, kad žemė, visuomet laikyta maitintoja, staiga tapo tarsi karo kurstytoja?
Kas nepasidalija atgautos senelių nuosavybės. Kas pešasi dėl iš valstybės už investicinius čekius pirktų arimų.
Žemė – iš tiesų didelė vertybė. Sumaniai ją naudojant ir iš nedidelio ploto galima išmaitinti šeimą, netgi išsukti verslą. Pasaulio turtuoliai atokiose vietose perka žemės sklypus, kad tarnai jiems ten užaugintų ekologiškų daržovių.
Lietuvoje kiek kitaip. Atkūrus Nepriklausomybę, visi kaimo gyventojai galėjo iš valstybės nusipirkti po tris hektarus žemės. Jeigu visi tuos tris hektarus būtų tikslingai išnaudoję, ir jeigu valstybė būtų pamokiusi, kaip su ta žeme elgtis, gaminusi ir žmonėms pardavusi smulkios technikos, šiandien kaimo žmonėms nereikėtų mokėti pašalpų. O miestiečiai valgytų Lietuvos kaime išaugintas daržoves.
Deja, pavilioti pašalpų, kurias gauna nieko nedirbdami, kai kurie kaimo gudruoliai žemę pusvelčiui pardavė dar gudresniems.
O dalis trihektarininkų, norėdami ūkininkauti, iš tėvų ar senelių nepaveldėję nei hektarų, nei ūkininko statuso, dėl žemės gabalėlio priversti kautis iki šiol. Nes žemėtvarkoje įsitaisę žemės matuotojai ir dalintojai nebuvo nei šventi, nei teisingi, nei labai sumanūs, jog padalintų valstybės hektarus taip, kad visi būtų patenkinti.
Vienos seniūnijos žemės ūkio specialistė vos neprarado vieno savo žemės sklypo. Jį buvo išsipirkusi iš valstybės. Ir jau apsėjusi. O žemėtvarkininkai jį dar kartą pamatavo kitam ūkininkui. „Gerai, kad tas ūkininkas buvo mano kaimynas ir kad gerai su juo sutarėme. Jis pasakė žemėtvarkininkams, kad šitas sklypas jau užimtas. O jeigu būtų koks piktybiškas žmogus? Būtų pasiglemžęs mano žemę – ir turėčiau įrodinėti savo teisybę teisme.“
O ar daug žemėtvarkininkų atsakė už savo klaidas? Sąmoningas ir netyčines?
Vos atkūrus nepriklausomybę žemę pradėjo draskyti trihektarininkams. Paskui atkūrė įpėdinių teises į senelių ir tėvų valdytą žemę. Sklypai pradėti kilnoti iš Žemaitijos į Dzūkiją, iš Suvalkijos į Žemaitiją, iš Dzūkijos į Aukštaitiją...
Kai kas nuosavybės teises sugebėjo atkurti ir didžiuosiuose miestuose. Beje, miestuose sklypus davė ir kovose už Nepriklausomybę nusipelniusiems veikėjams.
O tikriesiems žemės paveldėtojams parodyta špyga. Daugeliui net nuosavybės teise priklausančios žemės nebeliko. Pasiūlyta simbolinė kompensacija, kurios nėra ko net lyginti su tikrąja sklypo verte.
Tai ar nesukurstė karo tarp lietuvaičių lietuviška žemė? O kodėl sukurstė? Todėl, kad ją skirstant ir draskant nebuvo tvarkos. Vienadieniais įstatymais valdžia žmonėms muilino akis. Ir žmonės ašarojo. Kai kurie tebeašaroja iki šiol.
Kai visa žemė jau buvo išdalyta, surengta staigi ir netikėta žemėtvarkininkų rotacija. O kam reikėjo rotacijos? Gal kad nereikėtų žiūrėti apgautiems žmonėms į akis? Švenčionyse ar Šilutėje rečiau sutiksi kelmiškį negu Kelmėje. Ir atvirkščiai.
Be to, svetimoje vietoje nebus taip ryškiai matomi žemėtvarkininkų turtai. Juk daugelis prisipirko žemės sklypų ir miškų. Pusvelčiui. Pasinaudodami kokios naivios senutės patiklumu. Įtikindami, kad mišką jai bus sunku prižiūrėti, gąsdindami, jog reikės atsodinti.
O dar sakoma, kad nuosavybė yra šventas dalykas. Kieno šventas, kieno apėjęs velniava, drumstais, dumblinais reikalais.
Valdžia užsimojo tikrinti visus, kurie sąskaitose turi penkis tūkstančius ar daugiau eurų.
Ne tuos, kurie turto ir santaupų turi už milijonus. Ne tos saujelės, kuri, „Sodros“ duomenimis, gavo po 250 tūkstančių eurų atlyginimo (įdomu už kokius čia darbus?)
Ar ne juokinga? Koks nors pensininkas laidotuvėms susitaupęs penkis tūkstančius, kad jam mirus vaikams nereikėtų bristi į skolas, turės įrodinėti, iš kur gavo tuos pinigus.
Ar koks inteligentas, taupantis naujesniam automobiliui, santaupas jau turės kišti į kojinę? Ar tėvai, kuriems vaikai iš užsienio atsiunčia kokią šimtinę eurų užsiplombuoti dančiui ar atsiginti nuo bado turės laikyti juos medinėje skrynelėje? O paskui ateis kokie sukčiai ir pavogs.
Nes mokesčių rinkėjai, pamatę, jog sąskaita ne visai tuščia, nuspręs, kad žmogelis dar per gerai gyvena.
Gal geriau mokesčių inspekcija patikrintų praturtėjusius žemėtvarkininkus? Kokie aitvarai jiems ir jų giminaičiams sunešė tuos žemės hektarus ir miškų plotus, tvenkinius ir paežeres.
Vienas į Kelmę atvykęs ministras pareiškė, jog žemė, vandenys ir miškai, nepaisant, kokiame registre įregistruoti ir kam priklauso, yra valstybės. Tuomet nenuostabu, kad žemės, vandenų ir miškų daugiau turi tie, kurie labiausiai susitapatina su valstybe.
Norvegijoje sakoma, jog ir vaikai priklauso ne tėvams, o valstybei. Kitaip tariant, su valstybe susitapatinančiai „Barnewernet“ ir globėjams.
Na, o mes, besipešantys dėl žemės pėdos, taip pat esame kasmet vis labiau nykstantis ir mažėjantis valstybės turtas. Ir mūsų kapai – paskutinis gyvenime atkovotas žemės gabalas – deja, priklauso valstybei.