Šiauliai – tai stipri bendruomenė

Šiau­liai – tai stip­ri bend­ruo­me­nė

„Jei Šiau­liuo­se sa­vo lai­ku bū­tų priim­ti lo­giš­ki val­džios spren­di­mai, šian­dien mies­tas bū­tų tarp stip­riau­sių­jų eko­no­miš­kai“, – įsi­ti­ki­nęs Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, vi­suo­me­ni­nin­kas, ren­gi­nių ir ini­cia­ty­vų rė­mė­jas, il­ga­me­tis bend­ro­vės „Šiau­lių plen­tas“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius, o da­bar „Šiau­lių plen­to gru­pės“ va­do­vas Al­fon­sas AR­MA­LAS. Pri­si­pa­žįs­ta, kad dėl Šiau­lių jam kar­tais skau­da šir­dį.

Po­kal­bis – apie vers­lo sėk­mę, val­džios spren­di­mus ir mei­lę Šiau­liams.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

– Jū­sų, kaip ke­li­nin­ko, kar­je­ra pra­si­dė­jo ne Šiau­liuo­se, o Rad­vi­liš­ky­je. Kas jums Rad­vi­liš­kis?

– Rad­vi­liš­kis man ar­ti­mas. 1972 me­tais bu­vau per­kel­tas iš Kė­dai­nių ir pa­skir­tas dirb­ti Rad­vi­liš­kio au­to­ke­lių val­dy­bos vir­ši­nin­ku. Tar­ny­bos pra­džia ne­bu­vo leng­va. Su­si­dū­riau su įvai­riais iš­šū­kiais, pro­ble­mo­mis. Vos pra­dė­jęs tar­ny­bą su­lau­kiau ašt­rių pa­sta­bų iš tuo­me­ti­nio Au­to­mo­bi­lių trans­por­to ir plen­tų mi­nist­ro Vla­dis­lo­vo Mar­ti­nai­čio. Pa­me­nu, kaip Šau­ko­to mies­te­ly­je bu­vo sta­to­mas gal­vi­jų komp­lek­sas. Pa­va­sa­rį bū­da­vo neį­ma­no­ma pra­va­žiuo­ti, nes tuo me­tu ke­lio ne­bu­vo, ta­čiau po­rei­kis jam at­si­ras­ti bu­vo aki­vaiz­dus. Tai­gi at­va­žiuo­ja V. Mar­ti­nai­tis ir sa­ko: „Prie ko tas ke­lias į Šau­ko­tą?“ Pa­sa­ko­ju jam apie komp­lek­są. Pa­mąs­tė mi­nist­ras ir iš­ta­rė: „Ak taip, ta­da grįž­tam“.

Vi­si tuo­met pei­kė ma­ne už „sa­vi­veik­lą“, o jis tik pa­bur­no­jo: „Ra­šai jam pa­pei­ki­mus, ra­šai, bet vis tiek nie­kas ne­vei­kia“. Taip bu­vo skir­ta lė­šų Šau­ko­to ke­lio sta­ty­bai, o V. Mar­ti­nai­tis pa­pei­ki­mo man taip ir ne­pa­ra­šė.

Po dve­jų me­tų, 1974-ai­siais, bu­vau pa­skir­tas Šiau­lių ke­lių sta­ty­bos val­dy­bos Nr. 4 vir­ši­nin­ku. Tuo me­tu mū­sų fi­nan­si­nė si­tua­ci­ja bu­vo pa­lan­ki, to­dėl, be tie­sio­gi­nės sa­vo veik­los vyk­dy­mo, sky­rė­me dė­me­sio ir ki­toms sri­tims: įkū­rė­me krep­ši­nio klu­bą „Ke­li­nin­kas“, val­dy­bos te­ri­to­ri­jo­je pa­sta­tė­me krep­ši­nio sa­lę. Da­bar jo­je tre­ni­ruo­ja­si „Sau­lės“ krep­ši­nio aka­de­mi­jos vai­kai.

Aš Rad­vi­liš­kį ger­biu. Nuo to lai­ko, kai šia­me mies­te dir­bau, jis pa­si­kei­tė į ge­rą pu­sę.

– Sa­ko­te Rad­vi­liš­kis pa­si­kei­tė į ge­ra. O Šiau­liai?

– O Šiau­liams rei­kė­tų pa­si­temp­ti. Kad ir kal­bant apie to­kį stra­te­gi­nį ob­jek­tą kaip oro uos­tas. Prie ta­ry­bų val­džios jį kū­rė­me, ta­kus tie­sė­me. Mū­sų įmo­nės mer­gai­čių ke­liais tie ta­kai iš­vaikš­čio­ti – tiek siū­les tai­sė, tiek bliz­gi­no! Pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis man kaž­ka­da yra pa­sa­kęs: „Jūs iš­lai­ky­ki­te sa­vo oro uos­tą, nes ki­to to­kio stra­te­gi­nio ob­jek­to Lie­tu­va ne­tu­ri“. Ir jis tei­sus. Ma­nau, kad bū­tų tiks­lin­ga geog­ra­fiš­kai itin pa­lan­kio­je vie­to­je esan­tį oro uos­tą iš­nau­do­ti kro­vi­nių trans­por­ta­vi­mui.

– Ap­lin­kui tik ir gir­dė­ti: tas Šiau­liuo­se blo­gai, anas. Ne­jau­gi vis­kas tik blo­gyn?

– Aš ma­nau taip: mū­sų mies­tas yra stra­te­gi­nė­je vie­to­je ir vien dėl šios prie­žas­ties Šiau­lių neį­ma­no­ma iš­trin­ti iš ša­lies kon­teks­to. Be to, svar­bu apie Šiau­lius kal­bė­ti ir kaip apie stip­rią bend­ruo­me­nę, ku­rio­je gy­ve­na, ku­ria, mo­ko­si bei dir­ba įvai­rūs žmo­nės, jau­nos šei­mos, spor­tiš­ki, me­niš­ki vai­kai. Šiau­liai yra Šiau­liai, ir tuo vis­kas pa­sa­ky­ta. Mies­tas tu­ri pui­kių vie­tų, lais­va­lai­kio zo­nų, pa­trauk­lių ir vie­tos gy­ven­to­jams, ir mies­to sve­čiams. Kad ir Kry­žių kal­nas, Sal­du­vės pi­lia­kal­nis, "Auk­si­nis ber­niu­kas", be­veik mies­to cent­re ty­vu­liuo­jan­tis Talk­šos eže­ras, mū­sų gra­žu­sis pės­čių­jų bul­va­ras.

Gai­la, kad pa­sta­rai­siais me­tais, dė­me­sio trau­kos cent­ru ta­pus di­die­siems pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­rams, jis ge­ro­kai ap­tuš­tė­jo. Vaikš­ti­nė­ji­mu be­si­mė­gau­jan­čių žmo­nių, vai­kų kle­ge­sio, ka­vi­nių ir par­duo­tu­vių gy­vy­bės bul­va­ras pri­si­pil­do tik gra­žio­mis pa­va­sa­rio ir va­sa­ros die­no­mis. Mies­to šir­dy­je – pės­čių­jų bul­va­re – tu­rė­tų bū­ti jud­ru nuo­lat.

Šiau­lius to­kius, ko­kiuo­se no­ri­me gy­ven­ti, ku­ria­me pa­tys, to­dėl prie mies­to au­gi­mo, gra­ži­ni­mo tu­ri­me pri­si­dė­ti kiek­vie­nas.

– Šiau­liai ka­dai­se gar­siai va­din­ti dvi­ra­čių mies­tu. Ar vis dar ver­ti šio var­do?

– Tu­ri­me dvi­ra­čių ga­myk­lą – di­džiau­sią dvi­ra­čių ga­min­to­ją Šiau­rės Eu­ro­pos re­gio­ne. Dėl tos ga­myk­los Šiau­liai ir bu­vo pa­skelb­ti dvi­ra­čių mies­tu. Ta­čiau ne tik. Pa­me­nu, kaip pro­jek­ta­vo­me ir nu­tie­sė­me dvi­ra­čių ta­ką į Bu­bių miš­ką, kaip daž­nai juo va­ži­nė­da­vo­si ma­no vai­kai. Kas­dien šiuo ta­ku pra­va­žiuo­ja daug dvi­ra­čių spor­to mė­gė­jų, net pro­fe­sio­na­lų, ar tie­siog ak­ty­viai lais­va­lai­kį lei­džian­čių mies­tie­čių. Ir tai yra pui­ku.

Vis­ dėlto įžvelg­čiau tam tik­rų pro­ble­mų: ar dvi­ra­čių mies­tu va­di­na­mus Šiau­lius ga­li­ma pra­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu? Pie­ti­nę mies­to da­lį – taip. Kol pri­va­žiuo­si via­du­ką. O nu­si­lei­dus nuo jo? Dvi­ra­čių mies­te tik­rai trūks­ta dvi­ra­čių ta­kų. Tie­sa, svar­bi šiuo klau­si­mu ne tik mies­to val­džios po­zi­ci­ja. Įdo­mu ir svar­bu bū­tų iš­girs­ti mies­tie­čių, dvi­ra­čiais nuo­lat va­ži­nė­jan­čių, nuo­mo­nę apie tai, kur Šiau­liuo­se la­biau­siai jun­ta­mas ta­kų dvi­ra­ti­nin­kams sty­gius, kur už­tek­tų tik pa­ge­rin­ti jų būk­lę. Gal­būt ak­tua­lu net pa­skelb­ti vie­šą dis­ku­si­ją dėl dvi­ra­čių ta­kų?

– Pa­kal­bė­ki­me apie rė­mi­mą, ku­ris jums tik­rai yra ne­sve­ti­mas.

– Nuo 1987 me­tų re­mia­me mies­to pa­si­di­džia­vi­mą vy­rų krep­ši­nio ko­man­dą. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad nuo­la­ti­nė fi­nan­si­nė pa­ra­ma ne vi­sa­da yra sklan­dus pro­ce­sas. Su­si­du­ria­me su pro­ble­mo­mis, lė­šų sty­giu­mi. Esa­me su­si­dū­rę su mo­men­tais, ka­da vy­ko svars­ty­mai dėl krep­ši­nio rė­mi­mo nu­trau­ki­mo. Ta­čiau kaip ga­lė­tu­me pa­leis­ti tą sa­vo kū­di­kį? (iki 1994 me­tų Šiau­lių krep­ši­nio ko­man­da va­di­no­si „Ke­li­nin­kas“, o nuo 1994 me­tų – „Šiau­liai"). Mies­tui svar­bu tu­rė­ti sa­vo ko­man­dą. Anks­čiau dve­jus me­tus sky­rė­me pa­ra­mą ir Šiau­lių fut­bo­li­nin­kams. De­ja, pa­si­kei­tus fi­nan­si­nei si­tua­ci­jai, ko­man­dos ne­be­li­ko. Jei taip ne­be­lik­tų ir krep­ši­nio...

– Kas jums as­me­niš­kai yra krep­ši­nis?

– Man, kaip ir ma­no šei­mai, kaip be­ne kiek­vie­nam lie­tu­viui, krep­ši­nis yra li­ga. Neiš­gy­do­ma li­ga. Ir dar už­kre­čia­ma (juo­kia­si). Mes su žmo­na Ire­na daug me­tų žai­dė­me krep­ši­nį, to­dėl jis mums toks ar­ti­mas, mėgs­ta­mas. Vie­ša pa­slap­tis, kad nuė­ję ste­bė­ti rung­ty­nių are­no­je su žmo­na sė­di­me at­ski­rai. Sun­ku iš­tver­ti jos emo­ci­jas. Jei mū­sų ko­man­dai ne­pa­si­se­ka, na­muo­se su­lau­kiu įsi­karš­čia­vu­sios žmo­nos ata­kos: „Ko­dėl nie­ko ne­da­rai, kad lai­mė­tų? Juk esi klu­bo val­dy­bos pir­mi­nin­kas!?“ Jau­čiu at­sa­ko­my­bę už pra­lai­mė­ji­mus ir vi­suo­met džiau­giuo­si per­ga­lė­mis, prie ku­rių ga­liu ma­žes­ne ar di­des­ne da­li­mi pri­si­dė­ti.

– Jū­sų kre­do „Pa­dėk vi­siems“.

– Tik­rai daž­nai su­si­du­riu su pa­gal­bos ir fi­nan­si­nės pa­ra­mos pra­šan­čiais žmo­nė­mis. Sten­giuo­si pa­tei­sin­ti jų lū­kes­čius pa­gal esa­mas ga­li­my­bes. Re­mia­me įvai­rius mies­to ren­gi­nius, or­ga­ni­za­ci­jas, ska­ti­na­me kū­ry­bi­nę veik­lą. Tai la­bai svar­bu mies­tui ir kiek­vie­nam žmo­gui. Ir į sa­vo dar­buo­to­jų pa­gal­bos pra­šy­mus at­si­lie­pia­me, jie yra mū­sų prio­ri­te­tas. Vis­gi ne vi­suo­met ir ne vi­sais at­ve­jais ga­li­me su­teik­ti pa­ra­mą.

– Sa­ko­ma, ko ne­ga­li di­de­li pi­ni­gai, ga­li la­bai di­de­li pi­ni­gai. Kiek jums svar­būs pi­ni­gai?

– Man šis po­sa­kis ne­tin­ka. Man vis­ko už­ten­ka. Esu lin­kęs da­lin­tis tuo, ko ki­tiems gal­būt stin­ga. Di­de­lę da­lį to, ką pa­vy­ko už­dirb­ti, aš iš­da­li­jau, ati­da­viau ki­tiems. Ma­nau, kad da­lin­tis yra svar­bu. Tai lai­min­gos, bran­džios vi­suo­me­nės pa­grin­das. Ati­duo­da­mas aš ne­tam­pu skur­des­niu žmo­gu­mi, prie­šin­gai – mo­ra­liai tam­pu pil­nes­nis, tur­tin­ges­nis. Jau­čiu dė­kin­gu­mą ir pa­gar­bą iš ap­lin­ki­nių, kas ma­ne ska­ti­na dar la­biau steng­tis ir sun­kiais mo­men­tais ne­nu­leis­ti ran­kų.

– Esa­te Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, ne kar­tą bu­vo­te ap­do­va­no­tas už pro­fe­si­nę ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Ką jums tai reiš­kia?

– Tai di­de­lė gar­bė, jau­čiuo­si įver­tin­tas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SĖK­MĖ: Vers­li­nin­kas Al­fon­sas Ar­ma­las, il­ga­me­tis bend­ro­vės „Šiau­lių plen­tas“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius, o da­bar „Šiau­lių plen­to gru­pės“ va­do­vas, įsi­ti­ki­nęs, kad vers­lo sėk­mė pir­miau­sia pri­klau­so nuo idė­jos, o pa­skui ir nuo ge­ros dar­buo­to­jų ko­man­dos.

AIST­RA: Spor­to aist­ruo­liai: „Šiau­lių“ krep­ši­nio klu­bo val­dy­bos pir­mi­nin­kas Al­fon­sas Ar­ma­las ir jo sū­nus (gre­ta), Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros pro­ku­ro­ras Er­nes­tas Ar­ma­las.

APIE TĖVĄ IR VADOVĄ

Al­gir­das AR­MA­LAS, A. Ar­ma­lo sū­nus, bend­ro­vės „Šiau­lių plen­to gru­pė“ ko­mer­ci­jos di­rek­to­rius:

– Kaip va­do­vas, tė­tis pa­kan­ka­mai griež­tas. Ypač dar­be. Bū­na, kad ir pa­si­gin­či­ja­me, ir pa­dis­ku­tuo­ja­me.

Jis vi­są gy­ve­ni­mą la­bai daug dir­bo. Ta­čiau da­bar gal­vo­ju, kad mums su bro­liu jo dė­me­sio lyg ir ne­trū­ko. Tė­čio vi­sur pil­na.

Aš pa­ts nuo 16 me­tų pra­dė­jau pas jį dirb­ti. Bu­vo lai­kas, kai jo vai­ruo­to­ju bu­vau.

Juo­zas ALEK­SA, UAB „Šiau­lių plen­tas“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius:

– Po­nas A. Ar­ma­las – žmo­gus, ku­rį ga­li­ma va­din­ti „Šiau­lių plen­to“ tė­vu ir įkū­rė­ju.

Ma­nau, kad pa­žįs­tan­tiems apie A. Ar­ma­lą ne­rei­kia pa­sa­ko­ti, nes kiek­vie­nas ži­no, kad tai veik­lus, cha­riz­ma­tiš­kas žmo­gus, la­bai daug da­vęs Šiau­lių mies­tui, ne­tgi kraš­tui.

Tai as­me­ny­bė, iš ku­rios iš­mo­ko­me da­ly­kų, ku­riuos kiek­vie­nas tė­vas sa­vo vai­kui pri­va­lo įdieg­ti: lai­ky­tis žo­džio ir bū­ti gar­bin­gam.

Sau­lius JAB­LONS­KAS, UAB „Šiau­lių plen­to gru­pė“ fi­nan­sų ir eko­no­mi­kos di­rek­to­rius:

– A. Ar­ma­las – pui­kus va­do­vas, tie­siog ser­gan­tis už sa­vo ko­lek­ty­vą. Žmo­gus, ku­riam ne vis vie­na. Jis la­bai azar­tiš­kas, krep­ši­ny­je – ypač.

Gal kar­tais per ge­ras – ome­ny­je tu­riu pa­ra­mos pra­šy­to­jus.