Kai stebėtojai minta kitų nelaimėmis

Kai ste­bė­to­jai min­ta ki­tų ne­lai­mė­mis

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ,

žur­na­lis­tė

Mes vi­si esa­me gy­ve­ni­mo ste­bė­to­jai. Nuo ma­žens vai­kai ste­bi suau­gu­siuo­sius, mo­ko­si ir kar­to­ja jų žings­nius bei veiks­mus. Ty­ri­nė­to­jai ste­bi au­ga­lus, gy­vū­nus, po to ra­šo moks­li­nius dar­bus, poe­tai ir ra­šy­to­jai ste­bė­ji­mus pa­ver­čia me­ta­fo­ro­mis, gra­žiais teks­tais, ne­re­tai už­ka­bin­da­mi jaut­rias te­mas.

Bet kar­tais ste­bė­ti gy­ve­ni­mą ga­li bū­ti be­ga­li­nė niū­ru­ma.

Toks jaus­mas jun­gi­nė­jant pul­te­lio myg­tu­kus ir ne­ti­kė­tai at­si­du­riant įvai­rio­se te­le­vi­zi­jos pa­gal­bo­se, be­si­mai­ti­nan­čio­se jų eksp­loa­tuo­ja­mų žmo­nių ne­lai­mė­mis. Lai­dos ve­dė­ja – vi­sa­da šyp­so­si, nes ga­li pa­dė­ti, ne ma­žiau dai­lius dan­tis ro­do sim­pa­tiš­kas psi­cho­lo­gas ir dai­ni­nin­kė.

Iš po­nios ko­men­ta­rų at­ro­do, kad ji at­sto­vau­ja kon­ser­va­ty­viai lie­tu­vio są­mo­nei, ku­ri va­do­vau­ja­si ne įsta­ty­mais, tei­sės ak­tais, bet pa­pro­ti­ne tei­se. Kar­tais, tie­sa, ji sa­vi­mi pa­si­džiau­gia, kad kaž­ką gra­žaus pa­sa­kė ir lai­da „pra­žys­ta“ šyp­se­nų žie­dais. Juk rei­kia kaip nors de­ko­ruo­ti sun­kius kaip ne­pa­ke­lia­ma bū­tis po­kal­bius su lai­dos he­ro­jais.

Vie­na mo­te­ris, aki­vaiz­džiai dre­bė­da­ma, pa­sa­ko­ja apie pa­tir­tas vai­kys­tės skriau­das, ki­ta – apie prie­var­tą, ki­ti atė­ję ban­do, ku­ris dau­giau į kai­rę ir de­ši­nę pa­da­lins keiks­ma­žo­džių, ap­rėks, iš­va­dins gi­mi­nes, kai­my­nus, bu­vu­sius drau­gus pa­leis­tu­viais, va­gi­mis, me­la­giais.

Kaž­kas skų­sis ne­ga­vęs ma­mos mei­lės, o mo­ti­na bus ver­čia­ma vie­šai tą mei­lės da­lį grą­žin­ti, kaž­kas pik­tin­sis bu­vęs ap­žmeiž­tas, bet atė­ju­si ki­ta pu­sė ta­ria­mo ar tik­ro šmeiž­to ban­gą dar la­biau pa­di­dins.

Nie­kas neį­ro­dy­ta, kar­tais net liu­di­nin­kų nė­ra, tik tos dvi pu­sės – žo­dis prieš žo­dį. Bet bū­tent to­kia ko­va kai­ti­na ste­bin­čių­jų aist­ras. Ky­la ad­re­na­li­nas. Žmo­gus prie te­le­vi­zo­riaus ek­ra­no už­si­ma­no at­si­pjau­ti deš­ros, sū­rio, už­si­tep­ti svies­to ant duo­nos. Kuo jaus­mai karš­tes­ni, tuo smar­kiau ma­la dan­tys.

Kai ku­rie ste­bė­to­jai ne­tgi vyks­ta tie­siai į stu­di­ją (iš­vy­kos or­ga­ni­zuo­ja­mos), kur ga­li pa­bū­ti tei­sian­čia ar­ba iš­tei­si­nan­čia, ži­no­ma, mo­ra­liai, ne rea­lio­mis baus­mė­mis, jė­ga. Gal­būt jie sau pa­na­šūs į pri­sie­ku­siuo­sius teis­muo­se, apie ku­riuos skai­tė ro­ma­nuo­se ar ma­tė fil­muo­se.

Už plo­ji­mus, ka­da rei­kia, bend­rą juo­ką, pa­lai­ky­mo šūks­nius ar švil­pi­mus, jie pa­vai­ši­na­mi ka­va ir su­muš­ti­niais.

Vi­si iš­si­skirs­to pa­ten­kin­ti. Iš­džiaus­čiu­sie­ji sa­vo skal­bi­nius gau­na pa­ra­mą – ga­li­my­bę už­si­ko­duo­ti nuo al­ko­ho­liz­mo, šal­dy­tu­vą ar lo­ve­lę ma­žiems vai­kams, gu­lin­tiems ant čiu­ži­nių, tam tik­rą su­mą sko­loms pa­deng­ti.

Ki­ti – pa­si­vai­ši­nę mais­tu ir įspū­džiais, lyg iš gy­vo se­ria­lo.

Žmo­nių skaus­mas, ne­sėk­mės, vie­šas pa­že­mi­ni­mas tam­pa pra­mo­ga. Ir tie, kas at­si­du­ria vie­šo ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­to vie­to­je, tur­būt ma­žiau jau­čia gė­dą ar pa­že­mi­ni­mą nei tai bū­tų bu­vę kaž­ka­da. Kad ir prieš dvi­de­šimt me­tų. At­si­dū­ręs ete­ry­je žmo­gus gi lai­ko­mas „žvaigž­de“. Te­gul su pa­šai­pa, ta­čiau be­si­šai­pan­tie­ji ne­re­tai pa­tys no­rė­tų TV dė­žu­tė­je pa­si­vai­den­ti. Toks įvy­kis su­tei­kia žmo­ge­liui ta­ria­mą pri­dė­ti­nę ver­tę.

Taip ir gy­ve­na­me krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je. Užuot tie­siai priė­ję ir pa­sa­kę žmo­gui, ką gal­vo­ja­me ar pa­dė­ję tie­sio­giai, be ka­me­rų. O ne­duok­die, jei kaž­kur liks ne­pa­mi­nė­tas vie­nas pa­dė­jęs... At­ro­do, jo ge­ras dar­bas dan­gu­je bus ne­pat­vir­tin­tas.

Bet ar­gi at­jau­ta pri­va­lo bū­ti vie­ša? Ar ga­li­ma ja pre­kiau­ti? Ma­nau, ji bent jau ne­tu­rė­tų bū­ti už­gau­li ir be­si­gro­žin­ti pa­ti sa­vi­mi.