
Naujausios
Lietuviai ir latviai brolystę jaučia širdimi
Kai kas latvius prisimena tik per „Euroviziją“, kai nori kaimynų balso už mus. Baltų centro vadovė, latvių kalbą Šiaulių universitete dėstanti docentė daktarė Regina Kvašytė sako, jog broliškos šalys viena kitą jaučia širdimi. Palaikymas ne visuomet susijęs su žinojimu.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Latvija – gimtinė
– Kokie jūsų asmeniniai ryšiai su Latvija, kuo ji jums brangi?
– Latvija – mano gimtinė. Nors joje negyvenu daugiau kaip 25-erius metus, bet išlikusi vaikystės nostalgija jai, sieja prisiminimai. Ten lankiau mokyklą, studijavau universitete latvių kalba. Kai kurie nustebę klausia, iš kur taip gerai moku latvių kalbą. Kaip galiu nemokėti kalbos, kurią nuo vaikystės girdėjau!
Mano abu tėveliai lietuviai. Tėvas grįžo iš lagerio Intoje, bet jam, kaip ir daugeliui, nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje. Iš tremties grįžęs jo brolis, dar keli pažįstami jau gyveno Rygoje, todėl tėtis apsigyveno ten. Tėvai susituokė Latvijoje.
Ilgą laiką nebuvo galimybės iš Latvijos pajudėti, o pasikeitus politinėms sąlygoms pakeisti gyvenamą vietą nebuvo finansinių galimybių. Be to, pradėjau mokytis. Tėvai aukojosi, nors visada norėjo sugrįžti į savo tėvynę.
Universitete pasirinkau specialybę, kuri tais laikais atrodė perspektyvi – rusų kalbą. Galvojau, kad net grįžus į Lietuvą rusų kalba visada pravers. Viskas susiklostė šiek tiek kitaip... Jei būčiau numaniusi, kad ateityje reikės latvių kalbos, būčiau galėjusi ją studijuoti.
Gyvenome vienkiemyje prie Rygos, pamiškėje. Mano artimiausia draugė buvo latvė, teko su ja bendrauti latviškai. Lankydamasi Latvijoje ir dabar būnu netoli savo vaikystės vietų, bet į jas nesugrįžtu. Kurį laiką grįždavau aplankyti draugų, bendraudavome su žmonėmis, nusipirkusiais mūsų sodybą. Ilgainiui ryšiai nutrūko.
– Kaip jūsų gyvenimas Lietuvoje tapo susietas su latvių kalba?
– Latvijoje dirbau mokslinį darbą Latvijos mokslų akademijoje. Jį tęsiau ir po to, kai jau gyvenome Šiauliuose – sugrįždavau iš Rygos dažniausiai savaitgaliais. Tuo metu darbo čia neieškojau. Kartą mama pamatė skelbimą, kad Šiaulių universitete skelbiamas konkursas pareigoms Rusų kalbos katedroje. Nutariau paskambinti, pasiteirauti. Paaiškėjo, kad laisvos vietos nėra, bet man pasiūlė kreiptis į Lietuvių kalbos katedrą, kur reikėjo latvių kalbos dėstytojo. Sutikau.
– Kaip įkurtas Baltų centras, kuriam vadovaujate nuo pat pradžių?
– Baltų centras atsirado ne mano iniciatyva. Sumanymas įkurti centrą, kuris plėtotų ryšius su Latvija, kilo 2002 metais, ruošiantis Šiaulių dienoms. Norėta jas sieti su Baltų vienybės diena. Man pasiūlė centrui vadovauti.
Oficialiai esame registruoti 2002 metų lapkričio 20 dieną. Juokauju, kad beveik prisiderinome prie Latvijos nepriklausomybės dienos, kuri minima lapkričio 18-ąją.
Baltų centras yra asociacija, jungianti mokslininkus, dėstytojus, kultūros veikėjus bei kitus specialistus, visus, kurie nori plėsti ryšius ir vykdyti bendrus projektus su latviais, tyrinėti ir geriau pažinti baltų kultūrą. Vienas pagrindinių ir nekintančių mūsų tikslų, kad lietuviai pažintų latvius, latviai – lietuvius.
„Zirga galva“ latviai nesupranta
– Kokius stereotipus lietuviai turi apie latvius ir atvirkščiai? Kiek juokeliai apie „zirga galva“ tikslūs?
– Lietuviai tokius juokelius laido, bet latviai nesupras, apie ką kalbama.
Viena iš versijų, iš kur kilęs toks pasakymas, kad taip latviai vadindavo lietuvius. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuviai važiuodavo dirbti į Latviją pas ūkininkus. Žodis „zirgs“ latviškai reiškia arklį, tad latviai lietuvius laikė darbo jėga, taip juos pravardžiuodavo. Lietuviai posakį perėmė, bet pirminės reikšmės nelabai įsivaizduoja.
Latviai kartais lietuvius vadina leišiais (latviškai „leiši"). Nors toks pavadinimas buvo, o kartais ir tebėra paplitęs, pavyzdžiui, kai kurie garsūs kalbininkai lietuvių kalbą vadina „leišu valoda“.
Latvijoje gyvenantys lietuviai jį suvokia kaip pašiepiantį, menkinantį. Nemėgstu jo ir aš.
– Ar Šiauliuose yra kur mokytis latvių kalbos?
– Pirmiausia norėčiau priminti, kad lietuvių ir latvių kalbos giminingos. Kai kalbame apie baltus, turime omenyje kalbinį panašumą – abi tautos kalba vienintelėmis iki šiol gyvomis indoeuropiečių šeimos baltų kalbų šakos kalbomis. Kitos baltų kalbos yra mirusios.
Šiaulių universitete latvių kalbos mokosi tie, kurių specialybė – lietuvių kalba, taip pat latvių kalbą vieną semestrą gali pasirinkti visi universiteto studentai. Džiaugiausi, kad toks poreikis keletą metų buvo, bet pastaraisiais metais grupės nebesusidarė.
Neturiu žinių, kad Šiauliuose kur nors mokytų latvių kalbos. Kartais to prašo manęs, bet dar nesu nusiteikusi papildomai įsipareigoti, turiu kitų veiklų.
Dažnai į mane kreipiasi dėl įvairių dokumentų, projektų, laiškų, aprašų vertimų, poreikis yra. Gaunu pasiūlymų ir iš kitų miestų. Šiauliuose, manau, ir be manęs yra žmonių, kurie moka kalbą.
– Ar Šiauliai galėtų būti tiltu tarp Lietuvos ir Latvijos?
– Abejočiau, ar galima apibrėžti vieną tašką, iš kurio bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Latvijos galėtų sklisti.
Geografiškai mes esame patogioje vietoje, netoli sostinės Rygos, tačiau taip pat arti Klaipėdos yra Liepoja, arti Zarasų – Daugpilis.
Šiauliai ir Jelgava yra susigiminiavę miestai, bendradarbiauja mokyklos, muziejai, galerijos ir kitos institucijos. Ryšių su daugeliu Latvijos universitetų ir aukštųjų mokyklų turi Šiaulių universitetas. Latvius kviečia festivaliai „Ant rubežiaus“, „Saulės žiedas“, kurio vienas organizatorių – Baltų centras.
Tačiau fizine prasme tiltas nugriautas. Paradoksalu: traukinio iš Šiaulių į Rygą seniai nebėra, dabar nebeliko ir tiesioginio autobuso. Taip atsiribojame nuo visos Latvijos – pasiekti kitus Latvijos miestus neturint nuosavo transporto neįmanoma.
Nepaisant to, lietuviai vis dažniau keliauja į Rygą, Ventspilį, Jūrmalą. Pastebiu, kad latviai gana daug informacijos verčia į lietuvių kalbą, norėdami būti patrauklūs mūsų turistams. Leidžia įvairius lankstinukus, bukletus, tvarko interneto svetaines. Darome tai ir mes, bet reikėtų daugiau ir sparčiau. To galėtume pasimokyti iš latvių.
Latviai taip pat keliauja į Lietuvą – populiarūs Druskininkai, dabar dėl lajų tako – Anykščiai, Palanga, Nida. Šiaulius gelbsti Kryžių kalnas, bet pats miestas galėtų sulaukti daugiau atvykstančiųjų iš Latvijos.
Pastangos – iš abiejų pusių
– Jei gatvėje atsitiktinio praeivio paklaustume, ką žino iš latviškos kultūros, tai tikriausiai būtų tik Laima Vaikulė, „Brainstorm“ ar Lauris Reinikis. Atrodo, daugiau žinome apie tolimesnių šalių kultūrą nei artimiausių kaimynų?
– Nors latviai artimesni, bet visi kiti yra didesni. Galbūt daugelis galvoja, kad kalbos artimos, mes giminiški, nėra labai didelių skirtumų, kas čia gali būti įdomaus? Prancūzai ar anglai atrodo egzotiškesni, svetimesni. Tikriausiai kiekvienas galėtų atrasti savo priežastį, kodėl taip yra.
Trūkumas, kad nematome kaimyninės Latvijos televizijos, reportažų iš Latvijos mūsų televizijose mažai, latvių filmų komerciniuose kanaluose nėra. Kartais parodo kokį latvių filmą, bet dažniausiai tai daro Lietuvos televizija.
Prieš keletą metų Kaune veikianti asociacija „Lietuvos ir Latvijos forumas“, kurios pirmininkas Vytauto didžiojo universiteto profesorius Alvydas Butkus, buvo iškėlusi mintį, kad reikėtų televizinių mainų. Buvome nuvykę net į Seimą kalbėtis su tarpparlamentinės grupės ryšiams su Latvija nariais, bet niekas nepasikeitė, nors iš esmės daug kas pritaria, kad to reikia.
Idealus variantas būtų, kad Lietuvos žinias transliuotų Latvijoje ir atvirkščiai. Tai nereiškia, kad ištisai visą dieną, bet kad bent kokį pusvalandį, su subtitrais arba pačių parengtas žinias savo šalies kalba. Akivaizdu, kad trūksta noro ir pastangų iš abiejų pusių.
– Lietuviai ir latviai vieni kitus pavadina „braliukais“, bet brolis brolio nelabai pažįsta?
– Galbūt kaip šeimoje – sieja broliški jausmai, tiesiog jauti, kada reikia palaikyti vieniems kitus. Ne visuomet palaikymas paremtas žinojimu.
Manau, tie lietuviai, kurie nori, Latviją atranda. Tikiuosi, atras vis naujų lietuvius ir latvius siejančių dalykų.
Norėtųsi, kad susidomėjimas Latvija ir latviais stiprėtų, plėstųsi ir Šiauliuose. Nesakau, kad to nėra, bet visada galima norėti dar daugiau. Pavyzdžiui, „Facebook“ yra puslapis „Atrask Latviją“, kuriame lietuviškai skelbiamos įvairios Latvijos gyvenimo naujienos. Kiek tai žmonėms įdomu? Tai sunku įvertinti.
Baltų centras organizuoja susitikimus, renginius, populiarinančius Latviją. Malonu, kai sumanymas pavyksta. Tačiau dažnai prieš renginį kyla abejonių, ar ateis žiūrovų, ar kam nors bus įdomu... Tada svarstau, ar verta kviesti svečią, jeigu gali nebūti publikos.
Plėtojami moksliniai ryšiai. Kai universitetas organizuoja konferencijas, platiname informaciją apie tai latvių mokslininkams. Pavyzdžiui, šiemet kovo pabaigoje penktą kartą vyks tradicinė mokslinė konferencija „Regionas: istorija, kultūra, kalba“. Beveik pusę pranešimų skaitys svečiai iš Latvijos mokslo ir mokymo įstaigų.
Palaikome vieni kitus ne vien per „Euroviziją“. Turbūt ne tik aš džiaugiuosi įvairiais latvių pasiekimais, pavyzdžiui, Berlyno kino festivalyje buvo puikiai įvertintas latvių filmas, prestižinį muzikos apdovanojimą „Grammy“ laimėjo latvių dirigentas Andris Nelsonas. Žinau, kad latviai džiaugiasi ir didžiuojasi lietuvių pasiekimais įvairiose srityse.
Galbūt kiekvieną dieną negalvojame apie latvius, neišreiškiame jausmų, bet jie mums brangūs.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LATVIJA: Baltų centro vadovė, latvių kalbą Šiaulių universitete dėstanti docentė daktarė Regina Kvašytė svarsto, jog apie artimiausią kaimyninę šalį žinome mažai, nes daugelis galvoja, kad nėra labai didelių skirtumų, joje nėra nieko egzotiško.
BROLIAI: Reginos Kvažytės manymu, lietuvius ir latvius kaip šeimoje sieja broliški jausmai – jie jaučia, kada reikia palaikyti vieniems kitus.