Kaimą išsaugojo meilė tėvų žemei

Kai­mą iš­sau­go­jo mei­lė tė­vų že­mei

Pakruojo rajono Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­jo­je yra Mei­lio­nių kai­mas. Išs­kir­ti­nis tuo, kad me­lo­din­gas jo pa­va­di­ni­mas – vie­nin­te­lis toks to­po­ni­mas Lie­tu­vo­je. Šian­dien kai­mą nuo iš­ny­ki­mo sau­go vie­na so­dy­ba. Ją nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kė­lė ūki­nin­kė Gra­ži­na Vo­ro­na­vi­čiū­tė-Pet­ro­nie­nė.

Ge­nė JUO­DY­TĖ,

So­dy­ba ėjo iš ran­kų į ran­kas

Kaž­kaip neįp­ras­tai mū­sų au­siai skam­ba: kai­mas su vie­na so­dy­ba. Anks­čiau so­dy­bų Mei­lio­niuo­se bu­vo kur kas dau­giau, bet tik Vla­do Vo­ro­ni­čo pa­si­sta­ty­to­ji at­lai­kė lai­ko ir is­to­ri­jos vėt­ras.

De­ja, gy­ve­ni­mu nau­juo­se na­muo­se jam neil­gai te­ko džiaug­tis. Po­ka­ry­je bu­vo nu­teis­tas il­giems me­tams ka­lė­ji­mo so­vie­tų la­ge­ry­je. Mi­rė grį­žęs į Lie­tu­vą 1957-ai­siais.

Ne­te­ku­si sa­vi­nin­ko, Vla­do Vo­ro­ni­čo so­dy­ba ėjo iš ran­kų į ran­kas. llgai jos ne­no­rė­ta ati­duo­ti ir tei­sė­tiems pa­vel­dė­to­jams. Tik 1997 me­tais čia ap­si­gy­ve­no Vla­do duk­te­rė­čia Gra­ži­na Vo­ro­na­vi­čiū­tė-Pet­ro­nie­nė.

Gra­ži­nai Pet­ro­nie­nei Mei­lio­niai – gim­ti­nė. Čia ji ir au­go. Bai­gu­si Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, daug me­tų dir­bo Ko­mu­na­li­nio ūkio pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­to Šiau­lių fi­lia­le. Mei­lio­niuo­se gy­ve­no ne tik tė­vai, bet ir ne­ma­žai gi­mi­nai­čių. Šis kai­mas – jos tė­vo Juo­zo Vo­ro­ni­čo gi­mi­nės liz­das.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, Gra­ži­na Pet­ro­nie­nė vis daž­niau su­si­mąs­ty­da­vo apie grį­ži­mą ten, kur gi­mi­nės šak­nys. 1991-ai­siais, priė­mus įsta­ty­mą „Dėl pi­lie­čių nuo­sa­vy­bės tei­sių į iš­li­ku­sį ne­kil­no­ja­mą tur­tą at­sta­ty­mo tvar­kos ir są­ly­gų“ su­pra­to, kad tas lai­kas atė­jo.

Stip­ry­bė – iš gim­ti­nės ir tė­vo

Erš­kė­čiuo­tas bu­vo su­grį­ži­mo į gim­ti­nę ke­lias. Neuž­te­ko at­gau­ti že­mę ir pra­dė­ti ją dirb­ti. Rei­kė­jo įsi­kur­ti, ras­ti vie­tą, kur ap­si­gy­ven­ti (tė­vų na­mų ne­be­bu­vo). O erš­kė­čiais ke­lią bars­tė ir val­džios žmo­nės, ku­rian­tys ne­to­bu­lus įsta­ty­mus, ir vie­tos že­mės ūkio bend­ro­vės va­do­vai, ne­no­rė­ję pri­pa­žin­ti tei­sė­tų že­mės sa­vi­nin­kų.

Bu­vo lai­kas, kai Gra­ži­na pa­žiū­rė­ti, kaip tė­viš­kė­je ve­ši pa­sė­liai, at­vyk­da­vo iš Šiau­lių, kur tuo me­tu gy­ve­no. Au­to­bu­su pa­siek­da­vo Bi­nė­nus, o li­ku­sius du ki­lo­met­rus iki Mei­lio­nių – pės­čio­mis. O juk dar rei­kė­da­vo grįž­ti at­gal. Tai tru­ko tre­jus me­tus, kol su­si­ra­do lai­ki­ną gy­ve­na­mą­ją vie­tą Drau­de­liuo­se.

Iš pa­žiū­ros ne­di­du­kė ir tra­pi mo­te­ris, kad įsi­tvir­tin­tų sa­va­me so­džiu­je įvei­kė daug sun­ku­mų. Jos iš­tver­mė, drą­sa, at­kak­lu­mas – ver­ti at­ski­ros kny­gos. Iš kur vi­sa tai? Iš kai­mo žmo­gaus pri­gim­ties ne­de­juo­ti, ne­verkš­len­ti, o dar­bu nu­ga­lė­ti sun­ku­mus? O gal mo­te­rį už­grū­di­no Si­bi­ras, į ku­rį su ma­ma ir bro­liais bei se­se­ri­mi po­ka­rio me­tais bu­vo iš­trem­ti?

Ta­čiau Gra­ži­nai tik­ro­ji stip­ry­bės vers­mė bu­vo ir yra gim­ti­nė. Jos oras, jos lau­kai, jos me­džiai. Kai vi­sa tai tu­ri, ro­dos, kal­nus nu­vers­tum.

„Ir iš tė­ve­lio, – šyp­so­si vie­nin­te­lė Mei­lio­nių kai­mo gy­ven­to­ja, – Jis bu­vo tvir­tas žmo­gus“.

Neat­pa­žįs­ta­mi šian­dien Mei­lio­niai: kur bu­vo so­dy­bos – ply­ti lau­kai. O Gra­ži­nos ūkio so­dy­bo­je, ša­lia se­nų so­do me­džių į vir­šų stie­bia­si jau­nos obe­lai­tės, prie jų glau­džia­si spal­vin­gi avi­liai. Mo­te­riai ge­ra, kad čia, o ne kur ki­tur, sa­vo pa­sku­ti­nią­sias gy­ve­ni­mo die­nas pra­lei­do jos ma­ma. Džiu­gi­na ir tai, kad jau ku­ris lai­kas kar­tu ūki­nin­kau­ja Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis sū­nus Min­dau­gas. Jam pa­ti­kė­ta ir vi­sa tu­ri­ma ūkio tech­ni­ka.

Daž­ni Mei­lio­nių sve­čiai duk­ra Dia­na su vy­ru Ar­vy­du, Gra­ži­nos se­suo Ni­jo­lė bei bro­liai Kle­tas, Juo­zas ir Jo­nas. Kiek­vie­nas jų – tvir­ta at­ra­ma.

Vy­res­nė­lis G. Pet­ro­nie­nės bro­lis Juo­zas rū­pi­na­si jau ne­be­vei­kian­čiais Mei­lio­nių kai­mo ka­pe­liais. Kar­tu su žen­tu Ar­vy­du Gar­la juos ap­tvė­rė tvo­re­le. O da­bar vi­si su ne­kant­ru­mu lau­kia šil­tes­nių die­nų, kuo­met bu­vu­sio­je tė­vų so­dy­bos vie­to­je so­dins miš­ką. Te­gul gy­vi me­džiai pri­mins išė­ju­sius.

Kny­go­je – gi­mi­nės ir kai­mo is­to­ri­ja

Jau­niau­sias Gra­ži­nos bro­lis Jo­nas Vo­ro­na­vi­čius – tech­no­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ras, bu­vęs dip­lo­ma­tas – pa­ra­šė ir praė­ju­siais me­tais iš­lei­do kny­gą „Tas vyš­nių sko­nis“.

Pa­si­nau­do­da­mas is­to­ri­niais šal­ti­niais, ar­ti­mų­jų at­si­mi­ni­mais, J. Vo­ro­na­vi­čius pa­pa­sa­ko­jo apie ge­nea­lo­gi­nio me­džio Vo­ro­ni­čų ša­ką, pra­si­de­dan­čią 1770-ai­siais, pa­ban­dė išaiš­kin­ti, kaip su­si­for­ma­vo ir iš kur ki­lo Vo­ro­ni­čų (Vo­ro­na­vi­čių) pa­var­dė. Pa­teik­da­mas ne vie­ną fak­tą iš Mei­lio­nių praei­ties, žmo­nių gy­ve­ni­mų, au­to­rius iš už­marš­ties pri­kė­lė ir kai­mo is­to­ri­ją.

J. Vo­ro­na­vi­čius ra­šo, jog pa­gal Paš­vi­ti­nio baž­ny­čios 1872 me­tų pa­ra­pi­jie­čių są­ra­šą Mei­lio­niuo­se bu­vo 71 gy­ven­to­jas. Tuo me­tu ten gy­ve­no ir ke­tu­rio­li­ka Vo­ro­ni­čų gi­mi­nės žmo­nių: My­ko­lo, Pro­ta­zo, Vin­cen­to Vo­ro­ni­čų ir se­sers Ju­ze­fos Tom­ke­vi­čie­nės šei­mos.

Kny­gos au­to­rius tei­gia, kad iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro už so­dy­bų ap­tva­rų į pie­tus bu­vo krū­my­nai, tar­miš­kai va­din­ti ku­ly­nais. Pra­dė­jus kel­tis į vien­sė­di­jas, krū­mus im­ta kirs­ti, jų vie­to­je sė­ti li­nus. Tuo me­tu že­mė dar bu­vo su­skirs­ty­ta rė­žiais, va­din­tais sė­di­mais, pa­kri­ži­niais, siau­ru­kais, pa­sie­niais, sto­kais. Mei­lio­niuo­se ge­riau­siai li­nus užau­gin­ti ir su­tvar­ky­ti sek­da­vo­si Ra­gu­liui.

Anot J.Vo­ro­na­vi­čiaus per rė­žius ėjo Laz­dyn­ba­la (laz­dy­nais apau­gu­si že­ma vie­to­vė). Ry­tais kil­da­vęs toks rū­kas, kad nė per žings­nį ne­si­ma­ty­da­vę. „O tų va­sa­ros rū­kų šil­tu­mas! Ko­kios kris­da­vo ra­sos...“

Kai­mo ga­nyk­los Mei­lio­niuo­se bu­vo bend­ros. „Įš­ven­tin­da­mi“ nau­ją pie­me­nį, api­pil­da­vo van­de­niu. Ti­kė­da­vo, kad augs veš­li žo­lė, kar­vės duos daug pie­no. Pa­va­sa­rį, kai vy­rai per kai­mą jo­da­vo ar­ti, juos taip pat api­pil­da­vo van­de­niu. Sa­vo­tiš­kos van­dens šven­tės vyk­da­vo per Už­ga­vė­nes. Va­ka­rais at­vy­kė­lius iš gre­ti­mų kai­mų „pa­vai­šin­da­vo ki­bi­rais van­dens“.

Vals­tie­čių ūkiai au­go

Lai­min­giau­si Mei­lio­nių is­to­ri­jo­je bu­vo tar­pu­ka­rio me­tai. Lais­vo­je Lie­tu­vo­je žmo­nės pra­dė­jo gy­ven­ti ge­riau. Pir­ko že­mes, sta­tė­si na­mus. XX a. pra­džio­je Mei­lio­nių kai­me bu­vo ne vie­nas ūkis, tu­rė­jęs po ke­lias de­šim­tis hek­ta­rų že­mės.

Mei­lio­nie­čiai Ra­gu­lis ir Sa­ka­laus­kas že­mės nuo­mo­jo­si iš apy­lin­kių dva­ri­nin­ko Kos­to Ko­ma­ro. Ki­tas stam­bes­nis Mei­lio­nių ūkis pri­klau­sė Gab­rie­liui Vo­ro­ni­čui. Jo val­do­se bu­vo 40 hek­ta­rų. My­ko­las ir Vin­cas Vo­ro­ni­čai tu­rė­jo po 25 hek­ta­rus že­mės. So­die­čiai Ro­zo­nas ir Mar­ci­jo­nas Ur­mo­nas, o vė­liau ir pa­sta­ro­jo sū­nus Vla­das, že­mes nuo­mo­jo­si iš vie­no stam­biau­sių Me­lio­niuo­se žem­val­džio Vir­gi­li­jaus La­pins­ko.

Dirb­da­mi dau­giau že­mės, mei­lio­nie­čiai įsi­gi­jo to me­to mo­der­nios že­mės ūkio tech­ni­kos. 1922 me­tais Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je ku­lia­mą­sias tu­rė­jo ūki­nin­kai Ig­nas Sa­bas iš Dau­ga­lo­nių, Ro­za­li­ja Ta­mu­lie­nė iš Tu­bi­nių ir Jo­nas Kal­ni­nis iš Vai­niū­nų dva­ro.

Mei­lio­nie­tis Juo­zas Vo­ro­ni­čas ku­lia­mą­ją įsi­gi­jo 1924 me­tais ir kū­lė iki pat 1940-ųjų. Per še­šio­li­ka me­tų kū­lė ne tik sa­va­me vals­čiu­je, bet ir už Žei­me­lio, Lin­ku­vos, Pak­ruo­jo. Ku­lia­mą­ją ma­ši­ną bu­vo nu­si­pir­kęs ir jo bro­lis Vla­das Vo­ro­ni­čas.

Ne tik ku­lia­mą­sias, bet ir trak­to­rius pir­ko so­die­čiai. 1938-ųjų Paš­vi­ti­nio vals­čiaus sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis „In­ter­ne­cio­nal“ ir „Ford­son" trak­to­rius bu­vo įsi­gi­ję mei­lio­nie­čiai Juo­zas ir Vla­das Vo­ro­ni­čai, An­ta­nas Bag­do­nas iš Vo­ro­nių, Po­vi­las Ka­niu­šas iš Mik­niū­nų ir Jo­nas Ši­vic­kas iš Vai­niū­nų dva­ro, Sta­sys Ma­li­naus­kas iš Ki­vy­lių.

Trak­to­riai bu­vo ne tik nau­jo­vė ano me­to kai­me, bet ir pa­spir­tis: trak­to­rius ne tik pa­ts ju­dė­jo, bet ir tem­pė ku­lia­mą­ją. Su to­kia tech­ni­ka ūki­nin­kai kul­ti va­žiuo­da­vo net iki Šiau­lių.

Tė­vas tu­rė­jo ma­lū­ną

Su vil­ti­mi žvelg­da­mas į atei­tį, sa­vo gy­ve­ni­mą kū­rė ir Gra­ži­nos tė­vas, bu­vęs Lie­tu­vos sa­va­no­ris bei šau­lys Juo­zas Vo­ro­ni­čas. Jis ma­lū­ną pa­si­sta­tė per du mė­ne­sius, ruoš­da­ma­sis ves­ti.

Jau­no ma­lū­no sa­vi­nin­ko iš­rink­to­ji Liu­ci­ja Gud­jur­gy­tė bu­vo ki­lu­si iš ap­si­švie­tu­sios La­bo­rų kai­mo ūki­nin­kų šei­mos. Jos mo­ti­nos bro­lis bu­vo ra­šy­to­jas Kons­tan­ti­nas Ja­siu­kai­tis, o Liu­ci­jos bro­lis Juo­zas Gud­jur­gis – žur­na­lis­tas, sa­vait­raš­čio „Mū­sų laik­raš­tis“ vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­jas. Nuo­ta­ka bu­vo bai­gu­si mer­gai­čių žie­mos že­mės ūkio mo­kyk­lą, pri­klau­sė „Pa­va­sa­ri­nin­kų“ or­ga­ni­za­ci­jos La­bo­rų kuo­pai.

Ir Juo­zo ne pra­stes­nio bū­ta. Gar­sė­jo ne tik kaip su­ma­nus ūki­nin­kas, bet ir kaip vie­nas iš tech­ni­nių nau­jo­vių pra­di­nin­kų Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je. Ne­pai­sy­da­mas, kad gre­ti­ma­me Star­ko­nių kai­me bu­vo vė­ji­nis ma­lū­nas, jis 1936-ųjų va­sa­rą pa­si­sta­tė mo­der­nes­nį – su­ka­mą vi­daus de­gi­mo va­rik­lio.

Ta­čiau Gra­ži­nos tė­ve­lio sta­ty­tas ma­lū­nas, kaip ir so­dy­ba, ne­beiš­li­ko. Mei­lio­nius ly­giais lau­kais pa­ver­tė 1977 me­tais per kai­mus ir vien­kie­mius ėju­si me­lio­ra­ci­ja.

Ja­ni­nos VAN­SAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

LAI­MĖ: Gra­ži­na Pet­ro­nie­nė jau­čia­si tvir­ta ir lai­min­ga grį­žu­si prie gi­mi­nės šak­nų.

SO­DY­BA: Be­veik dvi­de­šimt me­tų šis, da­bar Gra­ži­nai Pet­ro­nie­nei pri­klau­san­tis na­mas – vie­nin­te­lis Mei­lio­nių kai­me.