
Naujausios
Kuo pas subjektą daugiau oro, tuo jis oresnis. Tuo jis labiau išsipūtęs, tuo panašesnis į balioną, tuo lengviau prakiūra nuo menkos vinutės. Pasmirsta aplinkui. Puola reikalauti jam orumą grąžinti: t.y. ir smarvę, ir garbę surinkti. O toji smarvė – tai tas išleistas oras. Ar galima nuo oro nuplėšti orumą?
BEKIAUŠĖMS PARTIJOMS: „ DU KIAUŠINIUS IR VARPĄ!“
Kuo silpnesnė makaulė, tuo gerklingesnė jos kakarinė. Ir dabar, ir tada, antraisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Lietuvos ekonominės blokados metu kelios tokios kakarinės, pasivadinusios skambiais naujagimių partijų pavadinimais, nutarė parodyti, kad jos Lietuvą myli labiau už kitus.
Viešas devynių politinių grupuočių pareiškimas (žr. „Šiaulių naujienos“, 1992 03 24), kurį pasirašė jų galvos, ne tik pagarsino, kad 1992 metų kovo 11 dieną Šiauliai buvo skurdžiai papuošti, bet paminėjo ir mano, anuometinio miesto vyr. dailininko, šventą pavardę.
Čiupau už telefono. Kelis kartus perskambinau kiekvienos tos politinės grupuotės vadovui, reikalaudamas susitikimo asmeniškai ar su jų partiečiais. Visi vienbalsiai atsisakė ir išsisukinėjo, motyvuodami, kad jų partiečiai – tai tik kelios ligotos bobelės. Pajutau pareigą gydyti reikliąsias organizacijas darbais, juokais ir viešumu. Ir antausiu plepiams.
Per spaudą ("Šiaulių kraštas“, 1992 04 01), per vietos televiziją ir radiją viešai pakviečiau tuos mylėtojus šv. Velykoms papuošti Vilniaus gatvę. Kiekvienai partijai paskyriau po trosą, ant kurio pasiūliau pakabinti po du kiaušinius ir varpą. Tegul visiems būna akivaizdu:
Ta partija Lietuvą myli labiau,
kurios kiaušiniai yra gražesni!
Kadangi Biblijoje pasakyta, kad „netikrus pranašus pažinsi iš darbų“, suteikiau kakarinėms sąlygas realizuoti tai, ką jos skelbė. Apnuoginau impotentus – pilką vidutinybę, baisiai norinčią valdžios. Kakarinės spruko į krūmus, nes miestą puošti sunkiau, nei loti. Parodžiau lojikių politinį dėslumą.
Natūralu, kad joms beregint prilipo bekiaušių (nesvarbu, kaip tą žodį kirčiuosite) partijų pavadinimas...
Miesto Tarybos deputatų Etikos komisija reikliai ir atsakingai svarstė mano poelgį. Mat toms kakarinėms orumas buvo reikalingas kaip oras, kadangi artėjo rinkimai. Aš irgi neturėjau, kur tą orą laikyti, todėl garsiai jį išleidau. Pakartotinai pacitavau ("Šiaulių naujienos“, 1992 05 22, 2 psl.) tuos penkis sakinius, jų orumui pakenkusius, juos atšaukdamas. Tuo labiau, kad to juk ir reikalavo anoji deputatų Etikos komisija.
Atėję rinkimai parodė, kad neklydau: jų orumas tebuvo šnipštas.
Kaip ir tos bekiaušės partijos.
.....................................................................................
Ak, tai buvo šaunūs laikai! Ir dangus buvo mėlynesnis, ir jaunimas doresnis, nors uošvienės buvo tokios pat. Anuometiniai komentatoriai-kritikuotojai pasirašinėdavo savo pavardėmis, todėl nesunku būdavo juos imti už kiaušinių.
Šiuolaikinės technologijos sudarė visas galimybes anonimams tarpti, urgzti, loti ir taip save realizuoti. Tarpusavyje vienas kitą pjūdyti, atsakomybės išvengti. Perskaitai kelis tulžingus komentarus – vien riboti proteliai be orumo. Nei humoro, nei intelektinio užtaiso.
Gavėnios proga su tąja smulkme nesiriesiu, bet ateis laikas – pagarsinsiu, kodėl Moters dieną apkaltinau tolerancijos stoka, o Kovo 11-ąją – trispalviais kiaušiniais.
Melagių dieną visą tiesą paviešinsiu!
Vilius PURONAS