Prieš Velykas turime iš naujo pradėti gyvenimą

Prieš Ve­ly­kas tu­ri­me iš nau­jo pra­dė­ti gy­ve­ni­mą

Kuo ypa­tin­gos Ve­ly­kos – Kris­taus pri­si­kė­li­mo iš mi­ru­sių­jų die­na, ku­rią sek­ma­die­nį, ko­vo 27-ąją, švęs krikš­čio­niš­ka­sis pa­sau­lis? Kaip joms rei­kia pa­si­ruoš­ti ir ko­kius ri­tua­lus at­lik­ti? Kas at­sto­jo Ve­ly­kas se­no­vės bal­tams? Apie tai – nau­jie­nų agen­tū­ros EL­TA in­ter­viu su se­nų­jų pa­pro­čių ži­no­ve bei puo­se­lė­to­ja Ma­ri­ja Liu­gie­ne.

– Ar­tė­ja Ve­ly­kos – di­džio­ji pa­va­sa­rio šven­tė. Šven­čių sam­pra­ta ir pa­ts šven­ti­mas per de­šimt­me­čius kei­čia­si. Jau­ni žmo­nės pa­val­gys Ve­ly­kų pus­ry­čius su šei­ma, o va­ka­re gal­būt eis į nak­ti­nį klu­bą.

– Ve­ly­kas rei­kia leis­ti šei­mos ap­lin­ko­je, bū­ti su sa­viš­kiais. Joks nak­ti­nis klu­bas šei­mos neats­tos. Bet vi­sų pir­ma tai šven­tei rei­kia pa­si­ruoš­ti. Kuo di­des­nė šven­tė, tuo il­ges­nis pa­si­ruo­ši­mas jai.

Ruo­ši­ma­sis Ve­ly­koms pra­si­de­da sep­ty­nias sa­vai­tes iki jų trun­kan­čiu pa­snin­ku ir ge­rais dar­bais. Tu­ri­me at­leis­ti skriau­das, ati­duo­ti sko­las. Su­sit­var­ky­ti na­mus, sa­vo vi­dų ir tar­si iš nau­jo pra­dė­ti gy­ve­ni­mą. Tai yra la­bai svar­bu. Tam kvie­tė ir se­na­sis bal­tų ti­kė­ji­mas, tam kvie­čia ir krikš­čio­ny­bė.

Se­no­vės lie­tu­viams bu­vo svar­bus gam­tos ir vi­so, kas gy­va, at­bu­di­mas, pri­si­kė­li­mas. Krikš­čio­ny­bė­je Ve­ly­kų smai­ga­lys nu­kreip­tas į dva­si­nį žmo­gaus pra­bu­di­mą ir pri­si­kė­li­mą. Bet tai ne­prieš­ta­rau­ja vie­nas ki­tam. Kad žmo­gaus sie­lo­je įvyk­tų šven­tė, rei­kia pa­snin­ka­vi­mo, iš­si­va­ly­mo, At­gai­los sak­ra­men­to priė­mi­mo ir nuo­dė­mių at­lei­di­mo. Sep­ty­nias sa­vai­tes prieš Ve­ly­kas ne­val­go­ma mė­sos, pie­no pro­duk­tų, tik­tai au­ga­li­nis mais­tas.

– Ve­ly­kos – Kris­taus pri­si­kė­li­mo iš nu­mi­ru­sių­jų šven­tė. Kuo ypa­tin­gas krikš­čio­niš­kas jų šven­ti­mas? Kas at­sto­da­vo Ve­ly­kas se­no­vės bal­tams?

– Bal­tiš­kie­ji pa­pro­čiai pri­me­na, kad Ve­ly­kos žem­dir­biui – me­tų pra­džia. Pra­si­de­da nau­jas – pa­va­sa­rio – dar­bų cik­las, nuo ku­rio pri­klau­so bū­si­ma­sis der­lius. Tai – la­bai at­sa­kin­gas mo­men­tas, ban­do­ma jį už­si­tik­rin­ti įvai­riais ma­giš­kais veiks­mais ypa­tin­gu lai­ku – per pa­va­sa­rio šven­tes. To lai­ko­tar­pio apei­goms pri­ski­ria­mas dai­na­vi­mas, jau­ni­mo pa­pro­tys su­ptis, pils­ty­tis van­de­niu ir ki­ti ma­giš­ką po­vei­kį tu­rin­tys veiks­mai. Spė­ja­ma, kad se­no­vės bal­tų Ve­ly­kos ga­lė­jo bū­ti pa­va­sa­rio ly­gia­die­nis.

Krikš­čio­niš­ka­sis Ve­ly­kų pra­das su­si­jęs su Kris­taus pri­si­kė­li­mu. Dar anks­čiau – try­li­ka am­žių prieš Kris­tų – žy­dai išė­jo iš Egip­to ne­lais­vės ir pra­dė­jo švęs­ti Pas­chą. Ši šven­tė – tai žy­dų iš­si­va­da­vi­mo iš Egip­to ne­lais­vės pa­mi­nė­ji­mas. Kris­taus lai­kais žy­dai Pas­chą jau šven­tė. Daug vė­liau per Pas­chą įvy­ko Kris­taus pri­si­kė­li­mas.

Kris­tus – gy­vy­bės, švie­sos ne­šė­jas. Ir jis pri­si­ke­lia, ir gam­ta pri­si­ke­lia. Šios abi ži­nios la­bai de­ra tar­pu­sa­vy­je.

Ver­bų sek­ma­die­niu prieš Ve­ly­kas pra­si­de­da Di­džio­ji sa­vai­tė. Svar­biau­sios jos die­nos – Di­dy­sis ket­vir­ta­die­nis, Di­dy­sis penk­ta­die­nis, Di­dy­sis šeš­ta­die­nis ir sek­ma­die­nis – Ve­ly­kos.

– Kas vy­ko ir ką rei­kia da­ry­ti Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį?

– Ket­vir­ta­die­nį Kris­tus su sa­vo mo­ki­niais šven­čia pa­sku­ti­nę va­ka­rie­nę. Kvie­čia: da­ly­ki­tės duo­na – tai yra ma­no kū­nas, ger­ki­te vy­no – tai yra ma­no krau­jas – įstei­gia šven­čiau­siuo­sius Sak­ra­men­tus.

O liau­dy­je, kaip ir prieš kiek­vie­ną di­džią­ją ka­len­do­ri­nę šven­tę, vyks­ta ap­si­va­ly­mas.

Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį rei­kia su­si­tvar­ky­ti na­mus – iš­plau­ti grin­dis, nu­va­ly­ti dul­kes, pa­keis­ti pa­ta­ly­nę, taip pat iš­šluo­ti kie­mą, iš­grėbs­ty­ti so­dą.

Anks­čiau Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį va­di­no ža­liuo­ju ket­vir­ta­die­niu. Tai die­na, kai per­so­di­na­mos kam­ba­ri­nės gė­lės. Ta­da bū­na pil­na­tis, o tai, kas pa­so­din­ta per pil­na­tį, la­bai ge­rai au­ga.

– Kuo ypa­tin­gas Di­dy­sis penk­ta­die­nis?

– Tą die­ną jau ma­žiau dir­ba­ma. Lai­ko­ma­si ty­los, ra­my­bės, su­si­kau­pi­mo, nes tai – die­na, kai žmo­gus už­mu­šė Die­vą. Di­dy­sis penk­ta­die­nis su­si­jęs su at­gai­la. Ma­no tė­vų na­muo­se Dzū­ki­jo­je Di­dį­jį penk­ta­die­nį ra­di­jas bū­da­vo iš­jun­gia­mas, o apie ko­kias nors links­my­bes ne­bū­da­vo nė kal­bos.

Se­nų­jų lai­kų žmo­nės už vi­sus įvy­kius pri­siim­da­vo as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę ir kiek­vie­ną šven­tę iš­gy­ven­da­vo taip, tar­si vis­kas vyk­tų čia ir da­bar – vis­ką su­da­bar­tin­da­vo.

Di­dį­jį penk­ta­die­nį baž­ny­čio­se įren­gia­mas Kris­taus ka­pas, kur pa­gul­do­mas jo kū­nas. XX a. pra­džio­je vyk­da­vo la­bai įdo­mios apei­gos – Ju­do (liau­dy­je va­di­na­mo ju­do­šiu­mi), iš­da­vu­sio Kris­tų, iš­va­ry­mas iš baž­ny­čios po va­ka­ri­nių mi­šių. Kai ku­ni­gas už­ge­sin­da­vo pa­sku­ti­nę žva­kę, vi­si at­si­gręž­da­vo į du­ris ir, mo­suo­da­mi at­si­neš­to­mis laz­do­mis, vy­da­vo du­rų link ne­ma­to­mą ju­do­šių. Da­bar taip ne­bū­na. Už­tat per va­ka­ri­nes mi­šias gie­da­mos la­bai gra­žios, liau­dies su­kur­tos gies­mės.

Nei ket­vir­ta­die­nį, nei penk­ta­die­nį baž­ny­čio­se ne­skam­ba var­pai – jie pra­by­la tik šeš­ta­die­nio va­ka­rą.

– Ką rei­kia da­ry­ti Di­dį­jį šeš­ta­die­nį? Ar tik ve­ly­ki­nius val­gius ga­min­ti?

– La­bai gra­ži Di­džio­jo šeš­ta­die­nio apei­ga – šven­tin­tos ug­nies ir šven­tin­to van­dens ne­ši­mas iš baž­ny­čios na­mo. Baž­ny­čio­je tą die­ną šven­ti­na­mas van­duo, o šven­to­riu­je už­de­ga­mas lau­žas ir šven­ti­na­ma ug­nis. Suk­rau­da­vo di­de­lį lau­žą, į jį su­dė­da­vo ir se­nus me­di­nius kry­žius. Ta­da įdeg­da­vo ber­ži­nę pin­tį.

Se­niau bū­da­vo la­bai įdo­mu – tą įdeg­tą ber­žo pin­tį, su­kda­mi ra­tus ap­link gal­vą, kad ug­nis neuž­ges­tų, žmo­nės ne­šda­vo na­mo. Iš ma­no gim­to­jo Mar­da­sa­vo kai­mo į baž­ny­čią Mar­cin­ko­ny­se (Va­rė­nos r.) – 10 ki­lo­met­rų, tad į na­mus par­neš­ti ug­nį bū­da­vo ne­leng­va. Tai bu­vo jau­nų vy­rų dar­bas – jie ir ark­liu par­jo­da­vo, ir bėg­te par­bėg­da­vo su ta pin­ti­mi.

Kros­nis jau bū­da­vo iš­šluo­ta, jo­je su­krau­tas lau­že­lis nau­jai ug­niai įžieb­ti. Se­niau ją sau­go­da­vo vi­sus me­tus, vė­liau – iki Sek­mi­nių. Da­bar sau­go iki Ve­ly­kų pir­mo­sios die­nos. Sko­lin­tis ug­nies jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma – bu­vo bai­mi­na­ma­si Per­kū­no rūs­ty­bės. Šven­tin­tos ug­nies da­bar ne­par­si­ne­ši, to­dėl baž­ny­čio­je šven­ti­na­mi deg­tu­kai.

Par­neš­tą šven­tin­tą van­de­nį pe­rim­da­vo tė­vas – ap­šlaks­ty­da­vo juo šei­mą, apei­da­vo na­mus, ke­lis la­še­lius įkra­pin­da­vo į šu­li­nį, nuei­da­vo ne­tgi į tvar­tus. Tro­bo­je tas van­duo bū­da­vo lai­ko­mas prie šven­tų pa­veiks­lų. Ar gims­ta, ar mirš­ta, ar vai­kui iš­gąs­tis – šven­tin­tas van­duo bū­da­vo nau­do­ja­mas vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais.

Šeš­ta­die­nį mo­te­rys ga­mi­na ve­ly­ki­nius val­gius, juos ne­ša į baž­ny­čią pa­šven­tin­ti. Juk Ve­ly­kų die­nos val­gy­mą rei­kės pra­dė­ti nuo šven­tin­to mais­to. Šeš­ta­die­nio pa­va­ka­re vi­si iš­si­mau­dy­da­vo pir­ty­je.

Di­džio­ji sa­vai­tė bai­gia­si šeš­ta­die­nio vi­dur­nak­tį. Ti­kin­tie­ji svei­ki­na vie­nas ki­tą, džiu­giai sa­ky­da­mi „Kris­tus pri­si­kė­lė!“ ir skelb­da­mi, kad pra­si­dė­jo svar­biau­sia krikš­čio­nių šven­tė – Ve­ly­kos.

– Ar tik­rai Ve­ly­kų ry­tą į baž­ny­čią rei­kia ei­ti kuo anks­čiau?

– Ve­ly­kų ry­tą baž­ny­čio­se gau­džia var­pai, skam­ba gar­sio­ji gies­mė „Links­ma die­na mums nu­švi­to, vi­si lau­kiam džiaugs­mo ši­to“. Tai – tie­siog ne­pa­kar­to­ja­mas mo­men­tas, neap­sa­ko­mas džiaugs­mas. Kaip to bu­vo lau­kia­ma – ir tai iš­si­pil­dė. Ve­ly­kų ry­tą baž­ny­čio­je taip pat šven­ti­na­mi val­giai ir van­duo.

Į baž­ny­čią rei­kia ei­ti lai­ku, bet grįž­ti kuo anks­čiau. Po mi­šių vi­si gal­vot­rūk­čiais sku­bė­da­vo na­mo. Bu­vo ti­ki­ma, kad ku­ris pir­mas at­si­sės prie Ve­ly­kų sta­lo, tas anks­čiau­siai dar­bus nu­dirbs, bus svei­kas, jam sek­sis vi­sus me­tus, jis vi­sur pir­maus. Už­tat vi­si na­mo lėk­da­vo strim­gal­viais – įvyk­da­vo net ava­ri­jų, ap­si­vers­da­vo ve­ži­mai, žmo­nės su­si­ža­lo­da­vo per tą sku­bė­ji­mą. At­si­me­nu, kaip mes, vai­kai, po mi­šių pul­da­vom lauk iš baž­ny­čios ir skuos­da­vom na­mo kuo grei­čiau, kad pir­mi at­si­sės­tu­me prie Ve­ly­kų sta­lo.

– Koks tu­rė­tų bū­ti Ve­ly­kų sta­las?

– Jis ki­toks ne­gu Ka­lė­dų. Ka­lė­dų stal­tie­sė tu­ri bū­ti bal­ta, o Ve­ly­kų – gels­va, mels­va, žals­va. Sta­las bū­ti­nai pa­puo­šia­mas kuo nors ža­liuo­jan­čiu – bruk­nie­no­jais, pa­tai­sais, „ka­čiu­kais“, dai­gin­tais kvie­čiais ar ži­buok­lė­mis.

Pus­ry­čius rei­kia pra­dė­ti nuo šven­tin­to mais­to. Pag­rin­di­nis Ve­ly­kų val­gis, sim­bo­lis – mar­gin­ti kiau­ši­niai. Pap­ras­tai tė­vas iš­ren­ka gra­žiau­sią mar­gu­tį, jį nu­lu­pa, o mo­ti­na su­pjaus­to į tiek da­lių, kiek prie sta­lo yra žmo­nių. Vi­si jį pa­si­da­li­ja lyg Ko­mu­ni­ją. Tai reiš­kia, kad mes esa­me vi­su­ma – šei­ma.

Ta­da ga­li­ma dauž­tis kiau­ši­niu su šei­mos na­riais. Bū­ti­nai rei­kia iš­si­rink­ti kie­čiau­sią, kad lai­mė­tum, kad ne­bū­tum su­triuš­kin­tas pa­čiu pir­muo­ju smū­giu. O kiau­ši­nio tvir­tu­mą rei­kia pa­tik­rin­ti ka­le­nant jį į dan­tis. La­bai svar­bu pri­si­min­ti, su kuo pir­mu dau­žei­si mar­gu­čiais. Jei­gu per tuos me­tus pa­si­kly­si miš­ke, mies­te, sve­ti­mo­je ša­ly­je ar gy­ve­ni­miš­ko­je si­tua­ci­jo­je ir ne­ži­no­si, kaip pa­sielg­ti, tu­rė­si at­si­sės­ti, nu­rim­ti ir pri­si­min­ti, su kuo pir­mu dau­žei­si mar­gu­čiu per Ve­ly­kas. Ir ta­da vis­kas pa­si­da­rys aiš­ku – kur ei­ti, ką da­ry­ti, kaip elg­tis. „At­si­su­ka gal­va“, kaip dzū­kai sa­ko.

Po dau­ži­mo­si kiau­ši­niais – ki­ti šven­ti­niai val­giai, kle­vų bei ber­žų su­la. Pas­nin­ka­vę sep­ty­nias sa­vai­tes, vi­si džiaug­da­vo­si per Ve­ly­kas ga­vę mė­sos – ant sta­lo bū­da­vo ir kep­tos kiau­lie­nos, ir šal­tie­nos, net ir žą­sis. Bū­da­vo griež­tai su­skirs­ty­ta, ką val­gy­ti pir­mą­ją Ve­ly­kų die­ną, ką – ant­rą­ją ir ką tre­čią­ją bei ket­vir­tą­ją. Anks­čiau Ve­ly­kos bū­da­vo šven­čia­mos ke­tu­rias die­nas.

Po to il­go pa­snin­ko or­ga­niz­mą at­gai­vin­ti su­la – tie­siog pa­sa­ka. Su­los pri­leis­da­vo sta­ti­nes. Kle­vų su­la pir­miau­sia pra­de­da te­kė­ti. Jos ne­ga­li­ma rau­gin­ti – ją su­var­to­da­vo pir­mą­ją. O ber­žų su­la rau­gi­na­ma. Ją sta­ti­nė­je už­pil­da­vo avi­žo­mis, iš šių pa­si­da­ry­da­vo to­kia „plu­ta“ ir su­la ne­rūg­da­vo. Bū­da­vo, pra­krapš­tai tą „plu­tą“ ir pa­si­se­mi stik­li­nę.

Po Ve­ly­kų pus­ry­čių, ku­rie nu­si­tęs­da­vo iki pie­tų, vy­res­ni žmo­nės ei­da­vo il­sė­tis. Vai­kai, aiš­ku, ne­kant­rau­da­vo bėg­ti kiau­ši­niau­ti, bet tė­vai dar ne­leis­da­vo. Lan­ky­ti krikš­to mo­ti­ną, gi­mi­nes, kai­my­nus bu­vo priim­ta ant­rą ir ki­to­mis Ve­ly­kų die­no­mis.

Kal­bė­jo­si Lai­ma Že­mu­lie­nė

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

SKIR­TU­MAI: Se­niau prieš Ve­ly­kas žmo­nės iš baž­ny­čios ne­šda­vo­si šven­tin­tos ug­nies, na­mo lėk­te lėk­da­vo, kad ši neuž­ges­tų, o da­bar į baž­ny­čią ne­ša­si deg­tu­kų, kad ku­ni­gas juos pa­šven­tin­tų, sa­ko Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cent­ro vy­riau­sio­ji koor­di­na­to­rė Ma­ri­ja Liu­gie­nė.