DE FACTO DE JURE

DE FACTO  DE JURE

DE FACTO  DE JURE

Apie biu­rok­ra­ti­nį strip­ti­zą

Nesidžiaugiu eiliniu provincijos lygmens skandalu, tapusiu savivaldybės savitumu. Re­giu, kaip ka­bi­ne­ti­nis di­le­tan­tiz­mas su kom­pe­ten­ci­ja šįkart už­ka­bi­no įta­kin­gą ir raš­tin­gą ko­le­gų ar­chi­tek­tų bend­ri­ją. Šeš­ta­die­nio „Šiau­lių kraš­to“ nu­me­ry­je skai­tė­me apie Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę („Au­to­riai stu­mia­mi iš Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės"). Pri­ta­riu ka­bi­ne­ti­nėms aist­roms, nes to­kias au­to­rys­tes pa­vie­šin­ti ki­toms kar­toms – ma­no, kaip kraš­to­ty­ri­nin­ko, pa­rei­ga.

Ta pro­ga – apie prie­šis­to­rę...

Prieš tris­de­šimt me­tų. Ruoš­da­mie­si mies­to 750 me­tų ju­bi­lie­jui, il­gai svars­tė­me, ko­kiais kū­ri­niais su­tik­ti šią neei­li­nę mies­tui ir Lie­tu­vai da­tą, o 1986 ru­de­nį rea­li­za­vo­me ke­lias me­ni­nes pro­gra­mas: „Sau­lės“ ki­no teat­ro vit­ra­žą „Sau­lės mū­šis“, Vil­niaus g. pės­čių­jų gat­vės at­kar­pą tarp Va­sa­rio 16-osios ir Drau­gys­tės pro­spek­to. Pas­ta­ro­sios ta­po mies­to sa­vas­ti­mi ir te­be­gy­ve­na iki šių die­nų. O per 50-ies nau­jai per­da­žy­tų mies­to fa­sa­dų spal­vin­gu­mą bei griau­dė­ju­sį šven­ti­nių kon­cer­tų ala­są, is­to­ri­jos vėt­ros nu­si­ne­šė su sa­vi­mi.

Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės su­ma­ny­mas gi­mė 1981-ai­siais, o ga­lu­ti­nai rea­li­zuo­tas bu­vo tik po pen­ke­rių me­tų. Tai, kad res­pub­li­ki­nė Me­no ta­ry­ba lei­do da­ry­ti to­kį pro­jek­tą pro­vin­ci­jo­je, o ne sos­ti­nė­je, ir kad ar­chi­tek­tū­ri­nis pro­jek­tas bu­vo įver­tin­tas pa­čiu aukš­čiau­siu TSRS lyg­me­niu, pa­si­ro­do... bu­vo tik iliu­zi­ja. O vi­si iki šiol vaikš­čio­jo­me už­ries­to­mis no­si­mis.

Abe­jo­ti­ni au­to­riai? Pla­nuo­ja­ma da­bar­ti­nė Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja stai­ga at­vė­rė akis ir bur­nas nu­se­nu­siems ar­chi­tek­tams. Pa­si­ro­do, Alius, Al­gis ir Re­my­ga – jo­kie au­to­riai. Negana to, jie – dip­lo­muo­ti ap­ga­vi­kai ir ap­si­šau­kė­liai. Tą ko­lo­ną, ant ku­rios bliz­ga „Šau­liu­kas“, tie ti­pai anuo­met pro­jek­ta­vo „de fac­to“, to­dėl ir ga­vo „į kak­tą“, nes jiems rei­kė­jo dirb­ti gal­va, o ne „...ūra“, kad bū­tų „de ju­re“.

Be­je, su lai­ku Aliaus, Al­gio ir Re­my­gos teks pa­klaus­ti, ar jie tu­ri su­rin­kę vi­sus su­de­ri­ni­mus ant tuo­me­ti­nio Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės ar­chi­tek­tū­ri­nio pro­jek­to? Ne­tu­ri? Tuo­met tei­sy­bė tu­rės trium­fuo­ti, o ne apie au­to­rys­tes sva­jo­ti!

Brež­ne­vas kal­tas. Atsk­lei­siu, kad „Šau­liu­ko“ pro­jek­to su­de­ri­ni­mą, apei­nant įsta­ty­mus, san­kcio­na­vo tuo­me­ti­nis TSRS va­do­vo Leo­ni­do Ili­ji­čiaus Brež­ne­vo au­to­ri­te­tas. Tą vi­si tu­ri ži­no­ti, jei jūs – už to­kias tei­sy­bes!

Pa­sa­ko­ja­ma, kad jie ar ki­ti nu­ve­žė ko­lo­nos pro­jek­tą de­rin­ti į Vil­nių ar Mask­vą, o ten ne­de­ri­na: „Per aukš­tas!“ Mo­nu­men­tai res­pub­li­ko­se bu­vo reg­la­men­tuo­ja­mi, aukš­tis ne­ga­lė­jo siek­ti dau­giau kaip pust­re­čio met­ro. Išė­jo iš ka­bi­ne­to, o ko­ri­do­riu­je ka­bo šū­kis su L. I. Brež­ne­vo žo­džiais „Kas dirb­ti ne­no­ri – ieš­ko pa­si­tei­si­ni­mų, kas no­ri – ga­li­my­bių“. Taip jie ir pa­da­rė. Brė­ži­ny­je ko­lo­ną nu­pie­šė guls­čią, ga­vo su­de­ri­ni­mus, ir na­mo. Čia be­li­ko pro­jek­tą „at­ko­re­guo­ti“, t. y. stul­pą pa­sta­ty­ti ver­ti­ka­liai. Fe, ap­ga­vi­kai! Tai­gi, to­ji ko­lo­na, va­di­na­ma moks­li­niu „Sau­lės laik­ro­džio gno­mo­no“ var­du, yra ke­le­rio­pai ne­le­ga­li.

O da­bar su­rim­tė­ki­me.

Ban­dy­siu nuo­bo­džiai pa­pa­moks­lau­ti ne apie ar­chi­tek­tū­rą, o kad ...

kad ge­ra ini­cia­ty­va, vyk­do­ma ra­ga­nos šluo­ta, vi­suo­met tam­pa pa­juo­kos ob­jek­tu;

kad už ad­mi­nist­ra­ci­nių spren­di­nių bro­ką vi­sa­da ver­ta pa­gar­sin­ti au­to­rius. Tai dėl jų Lie­tu­vo­je ne­jau­ku ta­po gy­ven­ti. Juk ad­mi­nist­ra­ci­nis sa­vava­lia­vi­mas pū­do mū­sų vals­ty­bės pa­ma­tus;

kad mes, tos vals­ty­bės kū­rė­jai, Bal­ti­jos ke­lią or­ga­ni­za­vę, grio­vę so­viet­me­tį, kū­rę pir­muo­sius Nep­rik­lau­so­my­bės žings­nius, ne­sa­me ak­li. Iš šo­no la­bai ge­rai ma­to­me ir pro­fe­si­nį di­le­tan­tiz­mą, ir pi­lie­ti­nės bran­dos sto­ką, daž­niau­siai dangs­to­mą šū­kiais ar žo­di­niais barš­ka­lais, po ku­rių dau­ge­liui gims­ta no­rai iš­ke­liau­ti į Am­ži­ny­bę ar bent į Ai­ri­ją;

kad ju­ris­tai – ge­riau­si ar­chi­tek­tų drau­gai.

Vilius PURONAS