Naujausios
DE FACTO DE JURE
Apie biurokratinį striptizą
Nesidžiaugiu eiliniu provincijos lygmens skandalu, tapusiu savivaldybės savitumu. Regiu, kaip kabinetinis diletantizmas su kompetencija šįkart užkabino įtakingą ir raštingą kolegų architektų bendriją. Šeštadienio „Šiaulių krašto“ numeryje skaitėme apie Saulės laikrodžio aikštę („Autoriai stumiami iš Saulės laikrodžio aikštės"). Pritariu kabinetinėms aistroms, nes tokias autorystes paviešinti kitoms kartoms – mano, kaip kraštotyrininko, pareiga.
Ta proga – apie priešistorę...
Prieš trisdešimt metų. Ruošdamiesi miesto 750 metų jubiliejui, ilgai svarstėme, kokiais kūriniais sutikti šią neeilinę miestui ir Lietuvai datą, o 1986 rudenį realizavome kelias menines programas: „Saulės“ kino teatro vitražą „Saulės mūšis“, Vilniaus g. pėsčiųjų gatvės atkarpą tarp Vasario 16-osios ir Draugystės prospekto. Pastarosios tapo miesto savastimi ir tebegyvena iki šių dienų. O per 50-ies naujai perdažytų miesto fasadų spalvingumą bei griaudėjusį šventinių koncertų alasą, istorijos vėtros nusinešė su savimi.
Saulės laikrodžio aikštės sumanymas gimė 1981-aisiais, o galutinai realizuotas buvo tik po penkerių metų. Tai, kad respublikinė Meno taryba leido daryti tokį projektą provincijoje, o ne sostinėje, ir kad architektūrinis projektas buvo įvertintas pačiu aukščiausiu TSRS lygmeniu, pasirodo... buvo tik iliuzija. O visi iki šiol vaikščiojome užriestomis nosimis.
Abejotini autoriai? Planuojama dabartinė Saulės laikrodžio aikštės rekonstrukcija staiga atvėrė akis ir burnas nusenusiems architektams. Pasirodo, Alius, Algis ir Remyga – jokie autoriai. Negana to, jie – diplomuoti apgavikai ir apsišaukėliai. Tą koloną, ant kurios blizga „Šauliukas“, tie tipai anuomet projektavo „de facto“, todėl ir gavo „į kaktą“, nes jiems reikėjo dirbti galva, o ne „...ūra“, kad būtų „de jure“.
Beje, su laiku Aliaus, Algio ir Remygos teks paklausti, ar jie turi surinkę visus suderinimus ant tuometinio Saulės laikrodžio aikštės architektūrinio projekto? Neturi? Tuomet teisybė turės triumfuoti, o ne apie autorystes svajoti!
Brežnevas kaltas. Atskleisiu, kad „Šauliuko“ projekto suderinimą, apeinant įstatymus, sankcionavo tuometinis TSRS vadovo Leonido Ilijičiaus Brežnevo autoritetas. Tą visi turi žinoti, jei jūs – už tokias teisybes!
Pasakojama, kad jie ar kiti nuvežė kolonos projektą derinti į Vilnių ar Maskvą, o ten nederina: „Per aukštas!“ Monumentai respublikose buvo reglamentuojami, aukštis negalėjo siekti daugiau kaip pustrečio metro. Išėjo iš kabineto, o koridoriuje kabo šūkis su L. I. Brežnevo žodžiais „Kas dirbti nenori – ieško pasiteisinimų, kas nori – galimybių“. Taip jie ir padarė. Brėžinyje koloną nupiešė gulsčią, gavo suderinimus, ir namo. Čia beliko projektą „atkoreguoti“, t. y. stulpą pastatyti vertikaliai. Fe, apgavikai! Taigi, toji kolona, vadinama moksliniu „Saulės laikrodžio gnomono“ vardu, yra keleriopai nelegali.
O dabar surimtėkime.
Bandysiu nuobodžiai papamokslauti ne apie architektūrą, o kad ...
kad gera iniciatyva, vykdoma raganos šluota, visuomet tampa pajuokos objektu;
kad už administracinių sprendinių broką visada verta pagarsinti autorius. Tai dėl jų Lietuvoje nejauku tapo gyventi. Juk administracinis savavaliavimas pūdo mūsų valstybės pamatus;
kad mes, tos valstybės kūrėjai, Baltijos kelią organizavę, griovę sovietmetį, kūrę pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius, nesame akli. Iš šono labai gerai matome ir profesinį diletantizmą, ir pilietinės brandos stoką, dažniausiai dangstomą šūkiais ar žodiniais barškalais, po kurių daugeliui gimsta norai iškeliauti į Amžinybę ar bent į Airiją;
kad juristai – geriausi architektų draugai.
Vilius PURONAS
