Gyvybę sugrąžino XIX amžiaus žiemgalių tautosakos žodžiams

Gyvybę sugrąžino XIX amžiaus žiemgalių tautosakos žodžiams

Gy­vy­bę su­grą­ži­no XIX am­žiaus žiem­ga­lių tau­to­sa­kos žo­džiams

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je penk­ta­die­nį pri­sta­ty­tas uni­ka­lus žo­dy­nas „Ma­to Slan­čiaus­ko ir jo pa­gal­bi­nin­kų pa­sa­ko­ja­mo­sios tau­to­sa­kos rin­ki­nių lek­si­ka“. Jo su­da­ry­to­ja Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to Geo­ling­vis­ti­kos cent­ro vy­res­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja, do­cen­tė, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rė Ja­ni­na Švam­ba­ry­tė-Va­lu­žie­nė su ko­le­gė­mis gy­vy­bę su­grą­ži­no XIX am­žiaus vi­du­rio žiem­ga­lių lek­si­kai.

Pra­dė­tas – Šiau­liuo­se, o gi­mė Vil­niu­je

„Žo­dy­nai ne­gims­ta per ke­le­tą mė­ne­sių ar per me­tus. Jo ren­gi­mas yra di­džiu­lio kruopš­tu­mo, ati­dos, įvai­ria­pu­sio kal­bi­nio pa­si­ren­gi­mo, pa­ga­liau mei­lės, pa­gar­bos žo­džiui rei­ka­lau­jan­tis dar­bas“ – sa­kė do­cen­tas, kal­bi­nin­kas, Šiau­lių vi­ce­me­ras, „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos pre­zi­den­tas Sta­sys Tu­mė­nas.

Žo­dy­no pra­džia – Šiau­lių uni­ver­si­te­te, Dia­lek­to­lo­gi­jos cent­re, kuriame 1996-2009 me­tais J. Švam­ba­ry­tė-Va­lu­žie­nė dir­bo cent­ro va­do­ve su dr. Auš­ra Kai­ka­ry­te, dr. Ne­ri­ja Jo­de­lie­ne, Li­na Kaz­laus­kai­te, Ra­sa Dum­čiū­te. Čia bu­vo kau­pia­ma, rū­šiuo­ja­ma dau­gy­bė kor­te­lių su žo­džiais, at­ke­lia­vu­siais iš Ma­to Slan­čiaus­ko Šiau­rės Lie­tu­vo­je XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je už­ra­šy­tų sak­mių, pa­sa­kų, anek­do­tų.

„Gai­la, kad Šiau­lių uni­ver­si­te­tas bu­vo ne­kant­rus, su­grio­vė tuo­me­ti­nį Dia­lek­to­lo­gi­jos cent­rą, o jo darbš­tuo­lių dar­buo­to­jų dar­bo vai­sius da­bar jau pri­sta­to ne Šiau­liai, o Vil­nius – Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas, kur da­bar dir­ba žo­dy­no su­da­ry­to­ja“, – žo­dy­no pri­sta­ty­me kal­bė­jo S. Tu­mė­nas.

Jo tei­gi­mu, Šiau­rės Lie­tu­vai šis žo­dy­nas svar­bus to­dėl, kad ja­me su­kaup­ta „gy­vo­ji is­to­ri­ja": žo­džiai at­ke­lia­vo iš XIX am­žiaus vi­du­rio, už­fik­suo­ta pa­ri­bio lek­si­ka, spe­ci­fi­niai tar­miš­ki va­ka­rų aukš­tai­čių šiau­liš­kių žo­džiai, sko­li­niai, ku­rie pa­ten­ka ne į kiek­vie­ną žo­dy­ną.

„Ap­ra­šo­muo­ju lai­ku ne­bu­vo nė Lie­tu­vos vals­ty­bės – gy­ve­no­me ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je, o iki spau­dos drau­di­mo pa­bai­gos dar bu­vo to­li, to­dėl to me­to lek­si­ko­je knibž­dė­jo sko­li­nių, ku­riuos da­bar daž­nai var­to­to­jai ne­tei­sin­gai va­di­na tar­my­bė­mis“, – žo­dy­no reikš­mę api­bū­di­no S. Tu­mė­nas.

Spal­vin­ga­sis Ma­tas Slan­čiaus­kas

Ma­tas Slan­čiaus­kas (1850–1924) – vie­na spal­vin­giau­sių XIX am­žiaus ant­ro­sios pu­sės – XX am­žiaus pra­džios Žiem­ga­los kraš­to as­me­ny­bių.

M. Slan­čiaus­kas gi­mė Gruz­džių vals­čiu­je be­že­mio ama­ti­nin­ko šei­mo­je, pa­lai­do­tas Ru­diš­kių ka­pi­nė­se.

Jau pen­ke­rių me­tu­kų Ma­tą tė­vas pra­dė­jo mo­ky­ti iš len­kiš­ko ele­men­to­riaus, vė­liau M. Slan­čiaus­kas mo­kė­si Ru­diš­kių špi­to­lė­je pas var­go­ni­nin­ką. Čia pra­mo­ko ne tik var­go­nuo­ti, pa­žin­ti gai­das, bet ir lie­tu­viš­kai skai­ty­ti. 1857 me­tais įsto­jo į Jo­niš­kio pa­ra­pi­nę mo­kyk­lą, ku­rio­je bu­vo mo­ko­ma lie­tu­viš­kai.

Su­lau­kęs 16 me­tų, pra­mo­ko siu­vė­jo ama­to. Bū­da­mas siu­vė­ju, ap­lan­ky­da­vo ne­ma­žai žmo­nių, kar­tu ir jų vai­kus pa­mo­ky­da­vo lie­tu­viš­ko raš­to. Nuo 1866 me­tų pra­dė­jo už­ra­ši­nė­ti iš­girs­tus pa­sa­ko­ji­mus, nu­ti­ki­mus.

M. Slan­čiaus­kas bu­vo knyg­ne­šys, bend­ra­vęs su gar­siuo­ju J. Bie­li­niu, kur­šė­niš­kiu knyg­ne­šiu S. Rup­šiu, auš­ri­nin­kas, pla­ti­nęs „Auš­rą“, tau­to­sa­kos rin­kė­jas ir pa­ts kū­ręs teks­tus. M Slan­čiaus­ką ga­li­ma įvar­dy­ti kaip vie­ną iš pir­mo­jo kraš­to laik­raš­tė­lio „Dai­nų ne­šė­jas“ su­ma­ny­to­ją ir lei­dė­ją. Laik­raš­tė­lis 200 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu bu­vo iš­leis­tas Ža­ga­rės, Ša­ky­nos, Jo­niš­kio apy­lin­kių jau­ni­mui.

M. Slan­čiaus­kas įkū­rė gar­sią­ją „At­ga­jos“ drau­gi­ją. Bend­ra­vo su J. Jab­lons­kiu, J. Šliū­pu, J. Tu­mu-Vaiž­gan­tu, J. Mi­liaus­ku-Mig­lo­va­ra. M. Slan­čiaus­kas ir pa­ts iš­ma­nė žo­dy­no ren­gi­mo rei­ka­lus, nes iš­li­ko rank­raš­ti­nis jo reng­tas žo­dy­nė­lis im­po­zan­tiš­ku pa­va­di­ni­mu „Liu­be­risz­ka ar­ba se­nų uba­gų kal­ba (1892 m.)“.

En­tu­zias­tin­ga ko­man­da

Žo­dy­no su­da­ry­to­jos J. Švam­ba­ry­tės-Va­lu­žie­nės ty­ri­nė­ji­mų lau­kas – kraš­to lek­si­ka, Jo­niš­kio šnek­tų links­nių ir prie­links­ni­nių konst­ruk­ci­jų raiš­ka ir se­man­ti­ka, Ga­tau­čių se­niū­ni­jos to­po­ni­mų da­ry­ba, tar­mių lek­si­kos ir fo­ne­ti­kos po­ky­čių fik­sa­vi­mas, pa­ri­bio lek­si­kos iš­sau­go­ji­mo pro­ble­mos.

J. Švam­ba­ry­tė-Va­lu­žie­nė yra „Za­na­vy­kų šnek­tos žo­dy­no“ I (2003 m.) ir II (2005 m.) to­mų bend­raau­to­rė, ren­gia­mi „Jo­niš­kio šnek­tų žo­dy­no“ to­mai.

Į šią veik­lą do­cen­tė įtrau­kė ir jau­ną­sias ko­le­ges, iš ku­rių dvi jau ap­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jas.

Ren­giant žo­dy­ną la­bai daug pri­si­dė­jo vie­na iš­ki­liau­sių Šiau­rės Lie­tu­vos kal­bi­nin­kių dr. Al­do­na Jo­nai­ty­tė (1928–2016), ku­ri daug me­tų po kruo­pe­ly­tę rin­ko me­džia­gą apie M. Slan­čiaus­ką, ana­li­za­vo jo teks­tus ir ren­gė juos spau­dai. Da­bar ta me­džia­ga pa­si­tar­na­vo ren­giant žo­dy­ną.

Vi­sa su­gru­puo­ta lek­si­ka yra per­kel­ta į kom­piu­te­ri­nę laik­me­ną, ku­ri bus nau­din­ga dia­lek­to­lo­gams, is­to­ri­kams, so­cio­ling­vis­tams, Žiem­ga­los kraš­to ty­ri­nė­to­jams.

Nau­jo­jo žo­dy­no pri­sta­ty­mą Šiau­liuo­se su­ren­gė Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas ir „Žiem­ga­los“ drau­gi­ja. Ren­gi­ny­je li­te­ra­tū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją at­li­ko Šiau­lių Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jos moks­lei­viai (va­do­vė mo­ky­to­ja Eg­lė Nai­ma­vi­čie­nė).

„Šiau­lių kraš­to“ inf.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SU­DA­RY­TO­JA: Žo­dy­no su­da­ry­to­ja do­cen­tė Ja­ni­na Švam­ba­ry­tė-Va­lu­žie­nė su jau­no­sio­mis ko­le­gė­mis gy­vy­bę su­grą­ži­no XIX am­žiaus vi­du­rio žiem­ga­lių lek­si­kai.

ŽO­DY­NAS: Į žo­dy­ną žo­džiai at­ke­lia­vo iš XIX am­žiaus vi­du­rio, čia už­fik­suo­ta pa­ri­bio lek­si­ka, spe­ci­fi­niai tar­miš­ki va­ka­rų aukš­tai­čių šiau­liš­kių žo­džiai, sko­li­niai, ku­rie pa­ten­ka ne į kiek­vie­ną žo­dy­ną.