Pranašauti nepavojinga

IŠ PO SKRYBĖLĖS

Vilius PURONAS

Pra­na­šau­ti ne­pa­vo­jin­ga

Pra­na­šu bū­ti ne­ri­zi­kin­ga.

Daž­nai – juo­kin­ga ir, kiek ži­nau, vi­sai ne­pa­vo­jin­ga. Tuo la­biau, kad laik­raš­tis – vie­na­die­nio snie­go at­mai­na. Kiek­vie­ną ry­tą – ki­tos nau­jie­nos, va­ka­rykš­tes nu­stu­mian­čios į ne­bū­tį. Na, ne­bent vie­na ki­ta šun­vo­tė, iš­dy­gu­si kaž­kie­no kū­no kaž­ku­rio­je vie­te­lė­je. Tai­gi, to­kios to­ke­lės...

Pe­rei­tą sa­vai­tę bu­vo pa­si­ra­šy­tas is­to­ri­nis Šiau­lių mies­to cent­ri­nės aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos do­ku­men­tas. Ple­pa­las apie „vie­šas erd­ves“, vai­ni­ka­vęs ir ar­chi­tek­tū­ri­nę, ir ad­mi­nist­ra­ci­nę, ir kū­ry­bi­nę ne­sėk­mę, taps rea­ly­be. Ne­kom­pe­ten­ci­ja, pa­sko­lin­tais Eu­ro­pos pi­ni­gais pra­dė­jo mums sta­ty­ti pa­mink­lą, ku­riuo ne­si­di­džiuo­si­me. Ir sve­čiams ne­tu­rė­si­me ką ro­dy­ti – vien „vie­šą erd­vę“, dar pro­jek­te „įver­tin­tą tre­je­tu­ku“. Ne ket­ver­tu­ku, ne pen­ke­tu­ku pa­gal pen­kia­ba­lę sis­te­mą. Man, ket­vir­to­jo Lie­tu­vos mies­to pa­trio­tui, gė­da ir gai­la. Šiau­lių ir pi­ni­gų. Nes ar­chi­tek­tū­ra – tai sta­ty­bi­nė di­zai­no at­mai­na.

Aki­vaiz­du, tai – BRO­KAS!

Trum­pa aikš­tės is­to­ri­ja.

Keb­lu bū­tų šne­kė­ti apie is­to­ri­nes re­konst­ruk­ci­jas. Aikš­tė kis­da­vo pri­klau­so­mai nuo epo­chų. Na­tū­ra­liai su­si­klos­čiu­sį tur­gaus plo­tą XVI a. vi­du­ry­je, Va­la­kų re­for­mos lai­kais, ka­ra­liš­ka­sis ma­ti­nin­kas Mo­tie­jus Maš­kovs­kis su­pro­jek­ta­vo sta­čia­kam­pio pa­vi­da­lo, pa­gal re­ne­san­si­nį ur­ba­nis­ti­nį mo­du­lį – 2:3. Tai – mū­siš­kis skve­re­lis prie­šais sa­vi­val­dy­bę. An­ta­no Ty­zen­hau­zo re­for­ma (arch. J. Sak­ko) apie 1770-uo­sius nu­grio­vė pu­sę Šiau­lių se­na­mies­čio, sie­kiant tur­gaus aikš­tę iš­plės­ti iki plo­to, ap­ri­bo­to da­bar­ti­nė­mis Vil­niaus, Var­po, Auš­ros al. ir Va­sa­rio 16-osios gat­vė­mis. Se­no­vi­nia­me 1800 me­tų pla­ne aikš­tė kiek su­ma­žė­jo, prie da­bar­ti­nių ga­ba­ri­tų priar­tė­jo. Vė­les­nia­me, 1842 me­tų, pla­ne ma­to­si dvi jos zo­nos: rep­re­zen­ta­ci­nė „Pa­ra­dų aikš­tė“ (skve­re­lis prie­šais sa­vi­val­dy­bę), o li­kęs plo­tas – pre­ky­bi­nė „Rin­kos aikš­tė“. 1858 me­tais nu­ties­tas tran­zi­ti­nis Til­žės plen­tas, aikš­tę pa­da­li­no į dvi da­lis, ją da­li­na iki šiol. Bu­vu­sią „Pa­ra­dų aikš­tę“ 1869–1936 me­tais da­bi­no pra­vos­la­vų Pet­ro ir Po­vi­lo cerk­vė. Iš­kė­lus tur­gų į Kur­šėn­ke­lį, nuo 1937 me­tų aikš­tė tu­rė­jo tap­ti „mies­to so­du“, ką su­truk­dė so­vie­tai ir ka­ras, 1944 m. su­bom­bar­da­vęs na­mus ir prie šven­to­riaus pa­lai­do­jęs ka­rius-iš­va­duo­to­jus. Pen­kias­de­šim­tai­siais aikš­tė bu­vo „soc. aka­de­miz­mo“ sti­liaus pen­kiaaukš­čiais už­sta­ty­ta (arch. A. Rat­ni­kas, ki­ti). Ar­chi­tek­tū­ri­nio už­ma­ny­mo tiks­las – bū­ti „pa­ra­dų aikš­te“ su sta­cio­na­ria tri­bū­na prie gra­ni­ti­nio po­sta­men­to A. Pen­ko­vo „Per­ga­lės pa­mink­lui“ (arch. J. Kum­pis), nu­vers­tam 1991-ai­siais. Te­ri­to­ri­jos iš­pla­na­vi­mą apie 1956-uo­sius už­bai­gė B. Se­maš­ka, ku­rį vė­liau pa­re­da­ga­vo arch. J. Čiu­tos pro­jek­tas, 1977 me­tais aikš­tę per­klo­jęs be­to­no ply­to­mis.

Idė­ja – „iš Die­vo“ (lot. I–Deo).

Da­bar­ti­nė re­konst­ruk­ci­ja pra­tur­tin­tų vien aikš­tės is­to­ri­jos sta­tis­ti­ką, tuo la­biau kad ur­ba­nis­ti­niu po­žiū­riu Šiau­liai – mies­tas kong­lo­me­ra­tas, po aikš­tės grin­di­niu nuo XVIII ant­ro­sios pu­sės te­be­tu­rįs „po­mpė­ją – vi­du­ram­žių se­na­mies­čio, Šiau­lių eko­no­mi­jos „sos­ti­nės“ lie­ka­nas, ro­ži­nę ar­cheo­lo­gų sva­jo­nę. Ne iš pirš­to bu­vo lauž­ta po­že­mi­nio aukš­to idė­ja, ku­rią su džiaugs­mu iš­kas­tų ar­cheo­lo­gai: stu­den­tais, kas­tu­vais, pi­ni­gais ir bū­si­mais ti­tu­lais. Įreng­tuo­ju po­že­mi­niu aukš­tu Šiau­lių cent­ri­nė aikš­tė žmo­nė­mis ir veik­la knibž­dė­tų, rei­ka­lui esant, į pa­vir­šių iš­lįs­da­ma – per šven­tes ar uti­li­ta­ria pra­sme.

O aikš­tės plokš­tu­ma Šau­lio žvaigž­dy­nu te­ži­bu­riuo­tų, kas ne­tik­tų nei Pa­ne­vė­žiui, nei Lon­do­nui, nei Zim­bab­vei. Vi­sa ga­lak­ti­ka Šiau­liams pa­vy­dė­tų! Aikš­te gė­rė­tis Ka­ted­ra bokš­tan tu­ris­tus leis­tų, kar­tu pa­si­gar­si­nant, kad jos al­ta­ris­ta Ig­na­cas Šta­chas Ry­tų Eu­ro­po­je pir­ma­sis pra­dė­jo 1850-ai­siais blai­vy­bės žy­gį, ku­rį ve­dė vys­ku­pas Va­lan­čius bei ca­ri­nės Ru­si­jos Kau­no, Vil­niaus, Gar­di­no, vė­liau – ki­tos gu­ber­ni­jos... Štai am­ži­nai gy­vy­bin­ga blai­vy­bės te­ma, šven­ta ir ti­kin­tie­siems, ir ateis­tams! O ta­ry­bi­nių ka­rių ka­pi­nės...

Ne­be­sis­mul­kin­siu, che che!..

Ir šven­ti­nė, ir pre­ky­bi­nė, ir tu­ris­ti­nės, ir ki­tos idė­jos-funk­ci­jos pri­va­lė­jo bū­ti iš­dės­ty­tos ar­chi­tek­tū­ri­nė­je už­duo­ty­je, kad kon­kur­so da­ly­viai jas ga­lė­tų ar­ba rea­li­zuo­ti, ar­ba vie­toj jų ge­res­nių pa­teik­ti. Ke­le­rius me­tus žo­džiu ir raš­tu vi­suo­me­ni­nin­kai idė­jas ne­šė, siū­lė. O ką Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius kon­kur­san­tams pa­siū­lė? Vel­niš­kas „bab­kes“ pir­mai vie­tai. Ant­rai ir tre­čiai – ma­žiau, bet vis vien tre­je­tu­ki­nin­kai prie jų su­si­rie­jo: vi­du­ti­ny­bė bai­si, nes vi­suo­met tei­si!..

Idė­jos – Die­vo in­ven­to­rius, jų pi­ni­gais ne­nu­si­pirk­si, nes Die­vo ne­pa­pirk­si.

Jos – bran­ge­ny­bės, ku­rioms iš šiau­lie­čių gal­vų su­rink­ti rei­ka­lin­gos ži­nios.

Sa­kau, ką tvir­tai ži­nau.

Ma­no­ji pra­na­šys­tė jo­kiu bū­du ne­tu­rė­tų stab­dy­ti ne­vy­kė­lio trau­ki­nio. Džiaug­čiau­si, jei bū­siu su­kly­dęs. Vie­šai at­si­pra­šy­siu au­to­riaus Vy­te­nio ir jo ta­len­to ver­tin­to­jų. Juk at­si­pra­ši­nė­ti sun­kiau, ne­gu mi­li­jo­nus į už­pa­ka­lį su­kiš­ti ir iš ten at­gal iš­trauk­ti.

Todėl šį laikraštį sulankstykite ir kelerius metelius palaikykite.

Pasidžiaugsime kartu, jei gyvenimas parodys, kad klydau.