Naujausios
STULGIUOSE – GERARDO BAGDONAVIČIAUS KŪRINYS
Artėjant link Kryžkalnio, po dešine švysteli nuoroda link Stulgių, tolumoje – raudonas neogotikinės bažnyčios siluetas. Retas iš šiauliečių ten užsuka. Stulgiai – bažnytkaimis Kelmės rajone, esantis 10 km į šiaurės rytus nuo Skaudvilės ir tiek pat į šiaurės vakarus nuo Nemakščių, netoli Vilniaus-Kauno-Klaipėdos magistralės.
Stulgių Šv. Mato bažnyčia.
Kaip tvirtina solidūs enciklopediniai leidiniai, pirmają, berods medinę bažnyčią, 1797 metais pastatė Vaidatonių dvarininkas Matas Minmantas, kuriai buvo paskirtas valakas žemės, įkurta parapija. Audros ir anticariniai sukilimai neaplenkė Stulgių, 1867 metais pastatas buvo apgriuvęs ir remontuotinas.
Dabartinė raudono mūro bažnyčia, pagal arch. Juozapo Dziekonskio projektą, buvo statyta 1895–1910-ais, konsekruota 1915 metais. Puošnus neogotikinis statinys, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštis, su dekoratyviniais bokšteliais. Statyba rūpinosi klebonas Antanas Skinderis, populiarių knygelių autorius, periodinės spaudos bendradarbis, vienas iš ano laikmečio atgimstančios Lietuvos patriotų-inteligentų. Ieškant šio žmogais sąsajų su lietuviškąja karyba, teko praverti bažnyčios duris ir nustebti: prieangis lankytoją sutinka dideliu vertikaliu paveikslu.
Paveikslas dviejų dalių, gilių prasmių.
Tai šiauliečio G. Bagdonavičiaus kūrinys, mažai žinomas, nors dailininko-dizainerio kūryba po jo mirties ištyrinėta skersai ir išilgai. Tapyba ant drobės, įrėminta medžio rėmuose (126 cmx202 cm), iliustruoja maldos frazę „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandieną...“. Paveikslas atliktas Gerardui artima gelsvai žydra koloristika, jame juntama „tautinio konstruktyvizmo“ stilistika, autoriaus braižas. Kompozicijoje galima pastebėti sąsają su plakatiškumu, gi atributikoje pamatyti vieną-kitą intelektinę detalę, dažniausiai praslystančią pro akis. Paveikslas dviejų dalių.
Viršutinėje dalyje sklendi masyvi „Apvaizdos akis“, savo išraiška susišaukianti su liaudies menu, ikonografija. Dar daugiau, jos „dekoratyviniuose spinduliuose“ aiškiai matosi „medžio technologija“. Tokios savybės bažnytinės ikonografijos kanonuose neteko pastebėti, Stulgių atveju – aiški vizualinė logika: dailininkas kalba su apylinkių valstietija jų „menine“ kalba.
Apatinė paveikslo dalis – simetrinė savo prasme, asimetrinė vaizdu. Kairėje – šeima. Meldžiasi vyras ir žmona. Atkreiptinas dėmesys į rūbus, tiksliau – į baltus marškinius, šventinę atributiką, susišaukiančia su Lietuvos krikšto metu žmonėms dovanotais baltiniais. Malda – dvasinė šventė, o tie iš dangaus byrantys kepalai – dvasinis produktas, Dievo labdara, susišaukianti su kasdienybės duona, valstiečio prakaitu gimdoma. Dešinėje, atokiau – paukščiai. Jiems kairioji Apvaizdos ranka barsto trupinius, nors jie „nei sėja, nei pjauna“. Sparnuočiai – maldos fonas, paveikslo antras planas, gyvenantis ne žmonių, o paukščių gyvenimus.
Tiek apie dangiškąją menotyrą.
Toliau – apie žemiškąją velniavą.
Filosofiniame pašnekesyje satanistai manęs paklausė, kodėl besimelsdami katalikai kasdien maldauja revoliucijos: „teateinie karalystė Tavo“, jei visa valdžia iš Dievo (!?). Manasis angelas sargas bičiuliškai truktelėjo pečiais: „Velniai žino!..“, paaiškinęs, kad velniai – tai puolę angelai, kuriems žmonos įstatė ragus.
Tokia dabartinė sąšauka su Šiaulių kasdienybe,
su maldos ir psichologo poreikiu angelams,
konstruojantiems šiauliečių ateitį.
Kai kadencija įduoda ragus.
Po velnių!
Vilius Puronas

