Kur nuves nepartinė demokratija?

Kur nu­ves ne­par­ti­nė de­mok­ra­ti­ja?

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Šiau­lių mies­to ta­ry­bos val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos par­tne­riai ir opo­zi­ci­ja, ver­tin­da­mi pir­muo­sius ka­den­ci­jos me­tus, skir­tin­gais žo­džiais iš es­mės pa­sa­kė tą pa­tį – dar­bų tem­pas per lė­tas. Ir vie­ni, ir ki­ti pa­si­gen­da dia­lo­go su me­ru.

Tie­sio­giai me­ru iš­rink­tas ne­par­ti­nis Ar­tū­ras Vi­soc­kas veik­los me­ti­nių ne­šven­tė, bet jau­čia­si pa­kan­ka­mai tvir­tai. Mi­nė­da­mas 100 die­nų me­ro po­ste pa­reiš­kė: „Vis­kas vyks­ta sėk­min­gai – per­ne­lyg sėk­min­gai, net pri­si­bi­jau.“

To­kie skir­tin­gi ver­ti­ni­mai tu­ri sa­vo pa­grin­dą ir lo­gi­ką.

A. Vi­soc­kas me­tus mo­kė­si bū­ti me­ru – pe­rei­ti iš val­dan­čių­jų kri­ti­ko į val­džios gal­vos po­zi­ci­ją nė­ra pa­pras­ta. Plė­tė sa­vo aki­ra­tį – rei­kė­jo mies­to žmo­nes pa­žin­ti, pra­mo­ko gar­bius sve­čius prii­mi­nė­ti Sa­vi­val­dy­bė­je, vie­šai kal­bė­ti „iš šir­dies į šir­dį“, su­si­vok­ti Vil­niaus ko­ri­do­riuo­se, už­vers­ti mi­nis­te­ri­jas ir sei­mū­nus raš­tais. Iš­mo­ko jais mo­juo­ti ir per spau­dos kon­fe­ren­ci­jas, gar­sin­da­mas, ko­kius klau­si­mus ke­lia mies­to la­bui.

„Vei­do“ žur­na­lo pub­li­ka­ci­jo­je (Auš­ra Lė­ka „ Pir­mo­sioms me­rų me­ti­nėms ga­lan­do­mos gil­jo­ti­nos") Šiau­lių me­ras net va­di­na­mas „ko­dėl­čiu­ku“, bet pa­per­kan­čiu sa­vo en­tu­ziaz­mu.

Opo­zi­ci­ja jam ka­bi­na „dik­ta­to­riaus“ eti­ke­tę, bet A. Vi­soc­kas ga­li tai ver­tin­ti kaip komp­li­men­tą. Val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja su­ce­men­tuo­ta kaip nie­ka­da tvir­tai. Part­ne­riai me­ti­nių pro­ga net raš­tu A. Vi­soc­kui pa­tvir­ti­no ne­si­trauk­sian­tys iš koa­li­ci­jos iki ka­den­ci­jos pa­bai­gos.

Tai kas ne­ge­rai? Ne­ge­rai, kad „dik­ta­to­rius“ ne­si­lai­ko įpras­tų po­li­ti­nio žai­di­mo tai­syk­lių.

Ar­tė­ja Sei­mo rin­ki­mai, ir koa­li­ci­jos par­tne­riai ke­lia klau­si­mą, ko­dėl me­ras re­mia opo­zi­ci­nės so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos kan­di­da­tą Ar­vy­dą Moc­kų, bet ne koa­li­ci­nės ko­man­dos na­rius?

Ta­čiau tai­syk­lių A. Vi­soc­kas ne­si­lai­kė nuo pat rin­ki­mų kam­pa­ni­jos. Pab­rėž­da­mas sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę nuo par­ti­jų ėjo mies­to val­dy­ti be jo­kios rin­ki­mi­nės pro­gra­mos.

Koa­li­ci­jos pro­gra­ma su­da­ry­ta iš kon­ser­va­to­rių, li­be­ra­lų ir „vals­tie­čių“ rin­ki­mų pro­gra­mų, ir koa­li­ci­jos par­tne­riai ima su­vok­ti, jog vi­sa at­sa­ko­my­bė dėl jos įgy­ven­di­ni­mo teks ne me­rui, o jų par­ti­joms.

Ne­bus ko pa­rei­ka­lau­ti ir iš nie­ko ne­ža­dė­ju­sio vi­suo­me­ni­nio „Ar­tū­ro Vi­soc­ko ne­par­ti­nio są­ra­šo“, juo­ba kad jis jau ga­li bū­ti su­si­trau­kęs iki į Ta­ry­bą iš­rink­tų na­rių.

Po­li­ti­nis non­sen­sas, kad koa­li­ci­jo­je yra ir opo­zi­ci­nės par­ti­jos na­rys – so­cial­de­mok­ra­tas Do­mas Griš­ke­vi­čius, ga­vęs už sa­vo auk­si­nį bal­są vi­ce­me­ro po­stą. Bet šiuo at­ve­ju A. Vi­soc­kas žai­dė pa­gal se­nas par­ti­nes tai­syk­les – po­stas už bal­są, le­mian­tį dau­gu­mą Ta­ry­bo­je.

Bet ko­kiai po­li­ti­nei jė­gai pa­ts me­ras at­sto­vau­ja, iki šiol nė­ra aiš­ku. Gal dėl to ir blaš­ko­si tarp kai­rių­jų ir de­ši­nių­jų.

Kaip tas Bu­ri­da­no asi­las – tarp dvie­jų šie­no ku­pe­tų pa­sti­pęs nuo ba­do, nes ne­su­ge­bė­jo pa­si­rink­ti vie­nos iš jų.

Rin­kė­jams per rin­ki­mus iki šiol svar­bes­nis kri­te­ri­jus yra sim­pa­ti­jos – an­ti­pa­ti­jos, nei kan­di­da­to idė­jos, su­ge­bė­ji­mai ar pro­gra­ma.

Dėl to jau ne kar­tą bu­vo už­lip­ta ant grėb­lio, kai iš­rink­tie­ji ar į Sei­mą, ar į sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas pa­si­ro­do esą be rei­kia­mos kom­pe­ten­ci­jos val­dy­ti.

Į val­džią atė­jus rei­kia ir ati­tin­ka­mo aki­ra­čio, ir pa­tir­ties, ir ko­man­dos, ku­ri iš kar­to pro­fe­sio­na­liai dirb­tų. Par­ti­jos vie­no­kį ar ki­to­kį įdir­bį tu­ri, o vi­suo­me­ni­nin­kai ima strig­ti nuo pir­mų­jų žings­nių.

Kai da­bar koa­li­ci­jos par­tne­riai ne­pa­ten­kin­ti Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos lė­to­mis ap­su­ko­mis, di­rek­to­rių kri­ti­kuo­ja, at­sa­ko­my­bę tu­rė­tų pri­siim­ti me­ras. Di­rek­to­rius – me­ro pa­si­rink­tas. Taip pat ne­par­ti­nis, jo­kia po­li­ti­nė jė­ga, iš­sky­rus me­rą, už jo ne­sto­vi – tad pa­sta­ra­sis nors tu­ri sa­vi­val­dy­bi­nin­ko pa­tir­ties, bet pir­miau­sia klau­so, ką me­ras pa­sa­kys.

Ne­par­ti­niai ne­prik­lau­so­mi po­li­ti­kai pra­ktiš­kai taip pat yra po­li­ti­nis non­sen­sas. Sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bos ar par­la­men­tas yra po­li­ti­nių jė­gų, ku­rioms at­sto­vau­ja par­ti­jos, o ne pa­vie­nių po­li­ti­kų veik­los are­na. Pa­vie­nis ga­li bū­ti sėk­min­gu kri­ti­ku, bet po­zi­ci­jo­je at­si­dū­rus rei­kia ki­to­kių sa­vy­bių ir ki­to­kia yra at­sa­ko­my­bė.

Po­li­ti­ka lai­ko­ma val­dy­mo me­nu. De­mok­ra­ti­nei sis­te­mai po­li­ti­kai pro­fe­sio­na­lai ly­giai taip pat rei­ka­lin­gi, kaip rei­ka­lin­gi pro­fe­sio­na­lai bet ku­rio­je ki­to­je sri­ty­je.

Prob­le­ma, kad par­ti­jos pa­čios išau­gi­no ne­par­ti­nių po­pu­lia­ru­mą ir au­gi­na, rin­ki­mams vis ieš­ko­da­mos cha­riz­ma­tiš­kų vei­kė­jų ne sa­vo gre­to­se. Iš vie­nos pu­sės, ge­rai, kad bent to­kiu bū­du juos įtrau­kia į ak­ty­vią po­li­ti­nę veik­lą.

Bet ki­ta ver­tus, par­ti­jų ly­de­riai tu­rė­tų sa­vęs klaus­ti, ko­dėl par­ti­nių gre­to­se stin­ga to­kių as­me­ny­bių – ir ne tik vie­tų sky­riuo­se. Net į mi­nist­rus siū­lo­mi ne­par­ti­niai. O kai ne­par­tiš­ku­mas aukš­čiau­siu ly­giu ima­mas lai­ky­ti pri­va­lu­mu, net nuo­lat par­ti­jas kri­ti­kuo­jan­tys po­li­to­lo­gai per­spė­ja, jog po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je – ne vis­kas ge­rai.