
Naujausios
Kur nuves nepartinė demokratija?
Rūta JANKUVIENĖ
Šiaulių miesto tarybos valdančiosios koalicijos partneriai ir opozicija, vertindami pirmuosius kadencijos metus, skirtingais žodžiais iš esmės pasakė tą patį – darbų tempas per lėtas. Ir vieni, ir kiti pasigenda dialogo su meru.
Tiesiogiai meru išrinktas nepartinis Artūras Visockas veiklos metinių nešventė, bet jaučiasi pakankamai tvirtai. Minėdamas 100 dienų mero poste pareiškė: „Viskas vyksta sėkmingai – pernelyg sėkmingai, net prisibijau.“
Tokie skirtingi vertinimai turi savo pagrindą ir logiką.
A. Visockas metus mokėsi būti meru – pereiti iš valdančiųjų kritiko į valdžios galvos poziciją nėra paprasta. Plėtė savo akiratį – reikėjo miesto žmones pažinti, pramoko garbius svečius priiminėti Savivaldybėje, viešai kalbėti „iš širdies į širdį“, susivokti Vilniaus koridoriuose, užversti ministerijas ir seimūnus raštais. Išmoko jais mojuoti ir per spaudos konferencijas, garsindamas, kokius klausimus kelia miesto labui.
„Veido“ žurnalo publikacijoje (Aušra Lėka „ Pirmosioms merų metinėms galandomos giljotinos") Šiaulių meras net vadinamas „kodėlčiuku“, bet paperkančiu savo entuziazmu.
Opozicija jam kabina „diktatoriaus“ etiketę, bet A. Visockas gali tai vertinti kaip komplimentą. Valdančioji koalicija sucementuota kaip niekada tvirtai. Partneriai metinių proga net raštu A. Visockui patvirtino nesitrauksiantys iš koalicijos iki kadencijos pabaigos.
Tai kas negerai? Negerai, kad „diktatorius“ nesilaiko įprastų politinio žaidimo taisyklių.
Artėja Seimo rinkimai, ir koalicijos partneriai kelia klausimą, kodėl meras remia opozicinės socialdemokratų partijos kandidatą Arvydą Mockų, bet ne koalicinės komandos narius?
Tačiau taisyklių A. Visockas nesilaikė nuo pat rinkimų kampanijos. Pabrėždamas savo nepriklausomybę nuo partijų ėjo miesto valdyti be jokios rinkiminės programos.
Koalicijos programa sudaryta iš konservatorių, liberalų ir „valstiečių“ rinkimų programų, ir koalicijos partneriai ima suvokti, jog visa atsakomybė dėl jos įgyvendinimo teks ne merui, o jų partijoms.
Nebus ko pareikalauti ir iš nieko nežadėjusio visuomeninio „Artūro Visocko nepartinio sąrašo“, juoba kad jis jau gali būti susitraukęs iki į Tarybą išrinktų narių.
Politinis nonsensas, kad koalicijoje yra ir opozicinės partijos narys – socialdemokratas Domas Griškevičius, gavęs už savo auksinį balsą vicemero postą. Bet šiuo atveju A. Visockas žaidė pagal senas partines taisykles – postas už balsą, lemiantį daugumą Taryboje.
Bet kokiai politinei jėgai pats meras atstovauja, iki šiol nėra aišku. Gal dėl to ir blaškosi tarp kairiųjų ir dešiniųjų.
Kaip tas Buridano asilas – tarp dviejų šieno kupetų pastipęs nuo bado, nes nesugebėjo pasirinkti vienos iš jų.
Rinkėjams per rinkimus iki šiol svarbesnis kriterijus yra simpatijos – antipatijos, nei kandidato idėjos, sugebėjimai ar programa.
Dėl to jau ne kartą buvo užlipta ant grėblio, kai išrinktieji ar į Seimą, ar į savivaldybių tarybas pasirodo esą be reikiamos kompetencijos valdyti.
Į valdžią atėjus reikia ir atitinkamo akiračio, ir patirties, ir komandos, kuri iš karto profesionaliai dirbtų. Partijos vienokį ar kitokį įdirbį turi, o visuomenininkai ima strigti nuo pirmųjų žingsnių.
Kai dabar koalicijos partneriai nepatenkinti Savivaldybės administracijos lėtomis apsukomis, direktorių kritikuoja, atsakomybę turėtų prisiimti meras. Direktorius – mero pasirinktas. Taip pat nepartinis, jokia politinė jėga, išskyrus merą, už jo nestovi – tad pastarasis nors turi savivaldybininko patirties, bet pirmiausia klauso, ką meras pasakys.
Nepartiniai nepriklausomi politikai praktiškai taip pat yra politinis nonsensas. Savivaldybių tarybos ar parlamentas yra politinių jėgų, kurioms atstovauja partijos, o ne pavienių politikų veiklos arena. Pavienis gali būti sėkmingu kritiku, bet pozicijoje atsidūrus reikia kitokių savybių ir kitokia yra atsakomybė.
Politika laikoma valdymo menu. Demokratinei sistemai politikai profesionalai lygiai taip pat reikalingi, kaip reikalingi profesionalai bet kurioje kitoje srityje.
Problema, kad partijos pačios išaugino nepartinių populiarumą ir augina, rinkimams vis ieškodamos charizmatiškų veikėjų ne savo gretose. Iš vienos pusės, gerai, kad bent tokiu būdu juos įtraukia į aktyvią politinę veiklą.
Bet kita vertus, partijų lyderiai turėtų savęs klausti, kodėl partinių gretose stinga tokių asmenybių – ir ne tik vietų skyriuose. Net į ministrus siūlomi nepartiniai. O kai nepartiškumas aukščiausiu lygiu imamas laikyti privalumu, net nuolat partijas kritikuojantys politologai perspėja, jog politinėje sistemoje – ne viskas gerai.