Šiau­lie­tiš­kas spek­tak­lis išė­jo pas žiūrovą

Šiau­lie­tiš­kas spek­tak­lis išė­jo pas žiūrovą

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je penk­ta­die­nį pri­sta­ty­tas re­ži­sie­riaus An­ta­no Glus­ki­no spek­tak­lis-skai­ty­mas „Čia aš va­ra­ta­rius“ šiau­lie­tiš­ka kal­ba. Vei­kė­jai ne tik spren­dė gy­ve­ni­mo di­le­mas, aiš­ki­no­si san­ty­kius, bet į vai­di­ni­mą įtrau­kė ir žiū­ro­vus: „Aš vi­sus čia pa­žįs­tu. Ta­ve, ta­ve, ta­ve. I ta­ve da pa­žįs­tu“. Spek­tak­lio prem­je­ra pla­nuo­ja­ma ru­de­nį.

Si­mo­na KVE­DE­RY­TĖ

si­mo­na.k@skrastas.lt

Įt­rauk­ti žiū­ro­vai

Spek­tak­lis-skai­ty­mas pra­si­de­da gru­pės „Bix“ dai­na „Va­gis“. Po jos į prie­kį išei­na Va­ra­ta­rius. Jis pri­si­pa­žįs­ta sė­dė­jęs ka­lė­ji­me, pa­sa­ko­ja, ko­dėl ten at­si­dū­ręs. Pa­si­ža­da ne­var­to­ti nar­ko­ti­kų, ne­nu­si­kals­ti – lik­ti „šva­rus“.

Va­ra­ta­rius – tris­de­šimt tre­jų me­tų „lū­ze­ris“, bu­vęs nar­ko­ma­nas, išė­jęs iš ka­lė­ji­mo sa­vo gy­ve­ni­mą ku­ria iš nau­jo – ne tik iš­si­ža­da anks­tes­nių įpro­čių, bet ir su­si­ran­da bu­tą, dar­bą. Įsi­my­li ir sten­gia­si „pa­ka­bin­ti“ bar­me­nę Re­gu­lą (Re­gą). Ši jau tu­ri „cha­cha­lį“ Bu­dį. Už­ver­da san­ty­kių aiš­ki­ni­ma­sis.

„Bet kai ma­ne vež da­bar­tis. Ti­po dau­gu­ma pa­žįs­ta­mų suk gal­vas dėl atei­ties, dėl sa­va pa­čių, dėl sa­va vai­ku­čių atei­ties iš­po­pin­tų. Betgi atei­tis yr to­kia pla­ti są­vo­ka. Tu net ne­ži­nai, kas ten die­sis. Toks da­lyks ti­po yra, kur net ne­ži­nai, kas ten die­sis. Ta pra­sme, man atei­tis nė­ra svar­bi. Vie­nin­te­lis klau­sims kyl, kaip čia da­ba taip, mes su Ve­ga bū­sim pora?“ – svars­tė Va­ra­ta­rius.

Dau­gu­mos sce­nų veiks­mas vyks­ta ba­re – ša­lia ba­ro sta­lo. Siu­že­te pa­si­ro­do dar ke­li vei­kė­jai. Uo­lis – Va­ra­ta­riaus vai­kys­tės drau­gas, Što­fe­riuks – „gra­mu­kų stum­dy­to­jas“, Pe­žas – „ka­ba­ko“ sa­vi­nin­kas.

Spek­tak­lis ku­ria­mas pa­gal Ped­ro Len­co kny­gą „Čia aš va­ra­ta­rius“. Ją Ri­man­tas Kmi­ta ir Mar­kas Ro­du­ner iš­ver­tė į šiau­lie­tiš­ką kal­bą. To­dėl ji ir nu­spal­vi­na pa­sa­ko­ji­mą: „Man da lam­pač­ki“, „Res­pekts, Pe­že“, „Man kaž­kas pa­šnibž­die­ja, ka šian­dien ta­va gim­šė“.

Vei­kė­jai į veiks­mą įtrau­kia ir sė­din­čius žiū­ro­vus. Su jais su­si­kim­ba ran­ko­mis – imi­tuo­ja ano­ni­mi­nių nar­ko­ma­nų su­si­rin­ki­mą, ku­rio me­tu Va­ra­ta­rius dar kar­tą iš­si­ža­da ža­lin­gų įpro­čių. Ar­ba kre­pia­si į au­di­to­ri­ją: „Aš vi­sus čia pa­žįs­tu. Ta­ve, ta­ve, ta­ve. I ta­ve da pa­žįs­tu“.

Vi­sus per­so­na­žus įkū­ni­ja ke­tu­ri ne­pro­fe­sio­na­lai, at­rink­ti at­vi­ro­se dirb­tu­vė­se. Tai Šiau­lių „San­do­ros“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Kęs­tu­tis Šal­tis, ak­to­ri­nes stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gu­si, da­bar bar­me­ne dir­ban­ti Mo­ni­ka Geš­tau­tai­tė, Didžd­va­rio gim­na­zi­jos ket­vir­to­kas Kor­ne­li­jus Stuč­kus, re­ži­sū­ros stu­di­jas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te bai­gęs gi­das Do­na­tas Jo­kū­baus­kis.

Ak­to­riai kei­čia­si vaid­me­ni­mis. Va­ra­ta­rių vai­di­na vi­si trys ak­to­riai vy­rai.

Spek­tak­lį per­kels į ba­rą

Iš pra­džių Šiau­lių pub­li­kai bu­vo pa­ro­dy­tas es­ki­zas. Praė­ju­sią sa­vai­tę Vil­niu­je ir Šiau­liuo­se pri­sta­ty­tas ko­ne pu­sant­ros va­lan­dos tru­kęs spek­tak­lis-skai­ty­mas – to­bu­les­nis va­rian­tas.

Re­ži­sie­rius An­ta­nas Glus­ki­nas pla­nuo­ja spek­tak­lį ro­dy­ti ma­žes­nė­je erd­vė­je su ne­di­de­le au­di­to­ri­ja – Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je su­si­rin­ko dau­giau nei šim­tas žiū­ro­vų.

Re­ži­sie­riaus ma­ny­mu, spek­tak­liui la­biau­siai tik­tų ba­ras. Tai vie­ta, kur ne­pa­žįs­ta­mam žmo­gui ga­li bū­ti iš­pa­žįs­ta­mas vi­sas gy­ve­ni­mas. Vi­si ak­to­riai, sto­vė­da­mi už ba­ro, pils­ty­tų gė­ri­mus ir pa­sa­ko­tų is­to­ri­ją ap­link su­sto­ju­siems žmo­nėms.

„Pag­rin­di­nė spek­tak­lio idė­ja – ar žmo­gus ga­li pa­si­keis­ti? Ar tai yra leng­va? Kiek­vie­nas ga­li­me tap­ti Va­ra­ta­riu­mi ir pri­siim­ti tą vaid­me­nį, ku­rio ne­no­ri­me. Vi­sa tai – in­ty­mus pri­si­pa­ži­ni­mas, ban­dy­mas iš­bris­ti iš liū­no. To­dėl ma­ža erd­vė pa­dė­tų pa­pa­sa­ko­ti tą is­to­ri­ją“, – ma­no A. Glus­ki­nas.

Jis tei­gia, kad ne­sie­kia kur­ti tik­ro teat­ro. Svar­biau­sias pa­šne­ke­sys su žmo­gu­mi. Ak­to­riai „žai­džia teat­rą, ne­sle­pia nuo žiū­ro­vo, kad vai­di­na“.

„Sten­gia­mės įtrauk­ti žiū­ro­vus. Bet šį kar­tą to bu­vo per ma­žai. No­rė­tų­si, kad jie bū­tų la­biau at­si­pa­lai­da­vę, džia­zuo­tų, imp­ro­vi­zuo­tų. Kol kas ak­to­riai dar drą­si­na­si, nes ypač ne­pro­fe­sio­na­lams nė­ra leng­va žiū­rė­ti tie­siai žiū­ro­vams į akis ir tuo pa­čiu ne­pa­mes­ti sa­vo per­so­na­žo“, – pa­sa­ko­jo A. Glus­ki­nas.

Spek­tak­lio „Čia aš va­ra­ta­rius“ prem­je­rą ža­dama pri­sta­ty­ti ru­de­nį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SPEK­TAK­LIS: Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je pri­sta­ty­ta­me spek­tak­lyje-skai­ty­me „Čia aš va­ra­ta­rius“ pa­sa­ko­ja­ma apie Va­ra­ta­rių – „lū­ze­rį“, bu­vu­sį nar­ko­ma­ną, ban­dan­tį pa­si­keis­ti ir kur­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo.

ŽIŪ­RO­VAI: Spek­tak­lio-skai­ty­mo me­tu ak­to­riai su žiū­ro­vais su­si­ki­bo į bend­rą ano­ni­mi­nių nar­ko­ma­nų ra­tą.

ERD­VĖS: Re­ži­sie­rius An­ta­nas Glus­ki­nas sa­ko, kad prem­je­rą pri­sta­tys ru­de­nį – vai­di­ni­mą pla­nuo­ja ro­dy­ti ma­žes­nė­je erd­vė­je, pa­vyz­džiui, ba­re.