Be elektros, bet su viltimi

Be elekt­ros, bet su vil­ti­mi

Šiau­lie­tė Ri­ma 33-iąjį gim­ta­die­nį sa­ko su­ti­ku­si ro­man­tiš­kai – žva­kių švie­so­je. Ta­riant šiuos žo­džius, mo­ters, tri­jų ma­ža­me­čių ma­mos, aky­se pa­si­ro­dė liūd­na šyp­se­na ir aša­ros.

Prieš pat gim­ta­die­nį so­cia­li­nia­me būs­te Šiau­liuo­se, Ae­rouos­to gat­vė­je, kur lai­ki­nai glau­džia­si Ri­ma su vai­kais, bu­vo iš­jung­tas elekt­ros tie­ki­mas. Už sko­las. Nep­ri­tek­lių sky­les tar­si ko­kį au­dek­lą kiek­vie­ną die­ną lo­pan­čiai mo­te­riai la­biau­siai skau­du dėl sa­vo vai­kų.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Be elekt­ros

Trum­po­ji ži­nu­tė Ri­mos mo­bi­lia­ja­me su­pyp­sė­jo ant­ra­die­nį. Tie­kė­jai in­for­ma­vo dėl su­si­da­riu­sios ke­lių šim­tų eu­rų sko­los nutrauksian­tys elekt­ros tie­ki­mą.

Šiau­lie­tė raš­tu pa­pra­šė spren­di­mą ati­dė­ti dar ke­lioms die­noms. Kol gaus so­cia­li­nę pa­šal­pą.

Iš­ga­vu­si pa­ža­dą pa­lauk­ti, Ri­ma nu­si­ra­mi­no. Ta­čiau ne­tru­kus su­ži­no­jo, kad elekt­ra, ne­pai­sant su­si­ta­ri­mo, iš­jung­ta.

La­biau­siai tą aki­mir­ką iš­si­gan­do, kad po fut­bo­lo tre­ni­ruo­tės į na­mus su­grį­žęs sū­nus iki vi­siš­kos tam­sos ne­spės pa­ruoš­ti pa­mo­kų.

Jei ne auk­si­nis žmo­gus, taip Ri­ma va­di­na bend­ra­bu­čio ko­ri­do­riaus de­ši­nė­je gy­ve­nan­tį vy­res­nio am­žiaus kai­my­ną, vai­kai – de­šimt­me­tė duk­ra, de­vyn­me­tis sū­nus ir tre­jų me­tu­kų ma­žo­ji – tą va­ka­rą bū­tų li­kę net be ar­ba­tos.

Elekt­ros tie­kė­jai Ri­mos pro­ble­mą pa­ža­dė­jo dar kar­tą „per­žiū­rė­ti“. Vakar elektra vėl buvo įjungta.

Mai­šai su dra­bu­žiais

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nis būs­tas Ae­rouos­to gat­vė­je, kur šiuo me­tu glau­džia­si šiau­lie­tė ir jos vai­kai, – skur­dus, bet tvar­kin­gas. Mo­te­ris ro­do vai­kų lo­ve­les: vi­sas ati­da­vė ge­ri žmo­nės. Te­le­vi­zo­rius – kai­my­nų do­va­na, sta­las, bu­fe­tas, vi­ryk­lė – taip pat lab­da­ra.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad į bend­ra­bu­tį su tri­mis ma­ža­me­čiais vai­kais at­si­kraus­tė Sa­vi­val­dy­bei pa­si­gai­lė­jus ir ve­ja­ma ap­lin­ky­bių. At­va­žia­vo tik su ke­liais mai­šais dra­bu­žių. Juos pa­sta­tė dvie­juo­se tuš­čiuo­se ap­leis­tuo­se kam­ba­riuo­se kiau­rais lan­gais.

Jau ke­li mė­ne­siai, kai Ri­mos ir tri­jų jos vai­kų mė­ne­si­o pa­ja­mos – šiek tiek dau­giau nei 200 eu­rų: 163 eu­rai dvie­jų naš­lai­čiais li­ku­sių vai­kų pi­ni­gai, li­kę – iš­mo­ka už vi­sus vai­kus.

Tai vi­sos pa­ja­mos, ku­rių tu­ri pa­kak­ti vai­kų po­rei­kiams, mais­tui ir mo­kes­čiams. Mo­te­ris at­vi­ra: pa­sta­rie­siems pi­ni­gų už­ten­ka ne vi­sa­da, tad sko­las daž­nai ten­ka per­kel­ti į ki­tą mė­ne­sį. Su­sit­var­kė do­ku­men­tus, kad už būs­to šil­dy­mą ga­lė­tų mo­kė­ti vi­sus me­tus.

Ri­ma dir­bu­si ke­pė­ja. Ta­da iš­gy­ven­ti bū­da­vo leng­viau. Ta­čiau prieš ke­lis mė­ne­sius dar­bą vie­no­je Šiau­lių ke­pyk­lo­je šiau­lie­tė me­tė ne­beišt­vė­ru­si fi­zi­nio ir psi­cho­lo­gi­nio krū­vio. Nuė­jo į Dar­bo bir­žą.

Jo­kio iš­si­la­vi­ni­mo ne­tu­rin­čiai mo­te­riai bu­vo pa­siū­ly­ta mo­ky­tis par­da­vė­jos ama­to. Ri­ma su­ti­ko: bai­gu­si mo­ky­mus Šiau­lių dar­bo rin­kos mo­ky­mo cent­re, įsi­dar­bins par­da­vė­ja. Juo­lab ir lai­kas moks­lams mo­te­riai pa­si­ro­dė tin­ka­mas: nuo ry­to iki pa­va­ka­rių, kai rei­kia iš dar­že­lio pa­siim­ti tri­me­tę duk­rą.

„Man nie­ko ne­trūks­ta. Svar­bu, kad tik vai­kams nie­ko ne­trūk­tų ir kad mo­kyk­lo­je nie­kas ne­pa­jus­tų, kaip mums da­bar sun­ku“, – sa­ko mo­ti­na.

Aki­vaiz­du, kad ne­pri­tek­liai ir išau­gu­sios sko­los skau­džiai sle­gia. Ta­čiau Ri­ma ne­si­gai­li už mo­kes­čiams kaž­ka­da ati­dė­tus pi­ni­gus įgy­ven­di­nu­si di­džiau­sią sū­naus sva­jo­nę – nu­pir­ko dvi­ra­tį.

Pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo vai­kus šiau­lie­tė at­gy­ja. Penk­to­kė duk­tė mo­ko­si de­vin­tu­kais ir de­šim­tu­kais, lan­ko bū­re­lius, šo­ka. O fut­bo­lą la­bai mėgs­tan­čiam pra­di­nu­kui sū­nui moks­lai se­ka­si kiek pra­sčiau. Tad ma­ma sten­gia­si su juo pa­dir­bė­ti va­ka­rais.

Kar­ti praei­tis

Su­dė­tin­ga Ri­mos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.

Šeš­to­je kla­sė­je pa­ty­rė ly­ti­nį smur­tą, pa­sto­jo, pa­gim­dė sū­nų. Ber­niu­kas da­bar jau aš­tuo­nio­lik­me­tis. Kad Ri­mai bū­tų leng­viau, gy­ve­na pas jos ma­mą Jo­na­vo­je. Jis – dvy­lik­to­kas.

Iš­te­kė­jo šiek tiek vy­res­nė nei dvi­de­šim­ties. Ap­si­gy­ve­no pas vy­ro tė­vus Kau­ne. Su­si­lau­kė sū­naus ir duk­ters. San­ty­kiai bu­vo ge­ri, šei­ma gal­vo­jo apie sa­vo na­mą.

Ta­čiau stog­den­giu dir­bęs ir ge­rai už­dir­bęs vy­ras pa­kė­lė ran­ką prieš sa­ve. Sū­nui ir duk­rai ta­da te­bu­vo pen­ke­ri ir še­še­ri me­tu­kai.

Uoš­viai mar­čią ir anū­kus pa­pra­šė iš­si­kraus­ty­ti.

Te­ko glaus­tis vie­na­me bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­ly­je. Ri­ma dir­bu­si ke­pė­ja vie­na­me Kau­no pre­ky­bos cent­re.

Čia su­ti­ko, kaip ta­da at­ro­dė, ge­rą žmo­gų. Šalt­kal­viu dir­bęs vy­ras ją priė­mė su vai­kais. Nuo­mojo na­mą Kau­ne. Jos var­du pa­siė­mė pa­sko­lą re­mon­tui.

Šei­mos idi­lė su­griu­vo, kai gir­tas gy­ve­ni­mo drau­gas Ri­mą, ne­se­niai pa­gim­džiu­sią duk­re­lę, smar­kiai su­mu­šė. Nuo smū­gių ski­lo žan­di­kau­lis. Ji su nau­ja­gi­me iš­vež­ta į li­go­ni­nę, smur­tau­to­jas – į areš­ti­nę.

Mo­te­ris bu­vo ope­ruo­ta. Pa­gi­ju­si į nuo­mo­ja­mą na­mą at­va­žia­vo tik su­si­rink­ti daik­tų ir su vai­kais pri­si­glau­dė Jo­na­vo­je pas mo­ti­ną.

Ri­mą žiau­riai su­mu­šęs smur­tau­to­jas bu­vo nu­teis­tas ka­lė­ti. Išė­jęs iš ka­lė­ji­mo at­va­žia­vo į Jo­na­vą, pa­pra­šė pa­ro­dy­ti duk­re­lę.

„Pa­ma­čiau, kad gra­žiai su ja bend­rau­ja. Pa­ti­kė­jau jo pa­ža­dais, kad smur­tas nie­ka­da ne­pa­si­kar­tos ir su­ti­kau su juo va­žiuo­ti gy­ven­ti į Šiau­lius“, – pa­sa­ko­jo Ri­ma.

Ta­čiau smur­tas pa­si­kar­to­jo. Mo­te­ris nu­spren­dė ne­be­si­taiks­ty­ti ir ne­trau­muo­ti vai­kų, tad iš nuo­mo­ja­mo būs­to pa­rei­ka­la­vo drau­gą išei­ti. Išė­jo jis į Nak­vy­nės na­mus.

Li­ku­siai vie­nai ne­pi­giai iš­si­nuo­mo­tas būs­tas ta­po ne­beį­kan­da­mas – kuk­laus ke­pė­jos at­ly­gi­ni­mo ir iš­mo­kų už vai­kus pa­kak­da­vo tik svar­biau­sioms reik­mėms pa­ten­kin­ti.

Keps­ne­liai – gim­ta­die­nio pro­ga

Ne­pai­sant liūd­nos praei­ties ir sun­ku­mų, su ku­riais šian­dien ten­ka ko­vo­ti, šio ra­ši­nio he­ro­jė, ma­žo ūgio ir smul­kaus su­dė­ji­mo mo­te­ris, at­ro­do stip­ri.

Ne­pai­sant, kad į nu­ga­rą al­suo­ja ant­sto­liai, pa­si­ren­gę su pro­cen­tais atim­ti kiek­vie­ną ka­dai­se jos var­du na­mo re­mon­tui paim­tos pa­sko­los eu­rą.

Ri­ma iš­si­ta­ria jau­čian­ti ap­mau­dą, jog, pri­trū­kus pi­ni­gų, sa­vo gim­ta­die­nio pro­ga ji neiš­ga­lė­jo sa­vo vai­kų pa­vai­šin­ti iš anks­to pa­ža­dė­ta pi­ca.

„Su­ti­ko­me gim­ta­die­nį ro­man­tiš­kai – at­si­gė­rė­me ar­ba­tos žva­kių švie­so­je“, – rus­vos Ri­mos akys iš­duo­da po de­vy­niais už­rak­tais sle­pia­mus sun­ku­mus.

Ba­lan­džio pa­bai­go­je sū­nui sueis de­šimt me­tų. Ji pa­ža­dė­jo įvyk­dy­ti ber­niu­ko pra­šy­mą gim­ta­die­nio pro­ga iš­kep­ti keps­ne­lių. Sa­ko, kas be­nu­tik­tų, pa­ža­dą įvyk­dys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ŠYP­SE­NA: Po­kal­bio me­tu Ri­mos vei­dą vis nu­švies­da­vo šyp­se­na. Tik kaž­ko­kia ne džiaugs­min­ga, o sle­pian­ti ne­ri­mą. Ir su­mi­šu­si su aša­ro­mis.

TUR­TAS: Kas nu­tik­tų, vie­ni­ša ma­ma sa­ko da­ry­sian­ti vis­ką, kad jos bran­giau­siam tur­tui – vai­kams – nie­ko ne­trūk­tų.