
Naujausios
Černobylio žaizdos
Maždaug šeši tūkstančiai – tiek lietuvių 1986 metais buvo išsiųsti likviduoti Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko sprogimo padarinių. Iš Šiaulių apskrities – keli šimtai. Kiek dabar likusių gyvų, galima tik spėlioti.
Kalbinti šiauliečiai ir dabar, po avarijos praėjus 30-iai metų, viską atsimena. Sako vis dar sapnuojantys košmarus. Ir jaučiasi esantys „nurašyti“.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Nematoma ir neužuodžiama
Šiauliečiui Rimantui Gasčiūnui 1986-aisiais buvo 30. Dirbo Televizorių gamykloje. Įsakymą iš karinio komisariato vykti į apmokymus gavo vasarop, praėjus keliems mėnesiams po balandžio 26-ąją įvykusios katastrofos Černobylio elektrinėje.
Kur siunčiami, niekas nesakė – paaiškinta, kad tarnybos metu kadaise duota kario priesaika pasirinkimo teisės nesuteikia.
Informavo, kad kartu į tuos apmokymus bus gabenama ir statybų technika.
Kaune R. Gasčiūnas suprato, kad važiuos į Černobylį, kai įsėdo į Černobylio link nukreiptą traukinį.
Apgyvendino palapinėse, 18 ar 20 kilometrų nuo atominės elektrinės reaktoriaus sprogimo vietos.
Būrio vyrų, tarp kurių ir nemažai lietuvių, užduotis buvo atsigabenta technika perkrauti radiacijos prisisotinusį gruntą, iš vandens telkinio išsemti žemę, kritusias žuvis. R. Gasčiūnas dirbo kranu.
Prisimena gavęs spec. uniformą. Dabar mano, kad tie „antiradiaciniai drabužiai“ ir burnos raištis buvo labiau butaforiniai negu saugantys.
Radiacijos lygį kas dieną matuodavo dozimetristai. Jeigu prisegti kaupikliai parodydavo, kad apšvita viršija normą, šauktiniai, vadinti partizanais, būdavo išvežami iš užterštos zonos. Netrukus vėl sugrąžinami. Darbo ciklas trukdavo apie keturiolika parų.
Šiaulietis abejoja, ar dozimetrai visada rodydavo teisingai.
Mirtis – pagal įsakymą
„Šiaulių hidrogeologijos“ gręžėjas, tada 36-erių Zigmantas Klimas į Černobylį su dar septyniomis dešimtimis jaunų vyrų išvežti iš Rygos traukinių stoties.
Šaukimą atvykti į karinį komisariatą gavo 1986-ųjų vasarą. Medikai paėmė kraujo ištirti, leido pasiimti būtiniausius daiktus ir tos pačios dienos vakarą išvežė.
Teko vandens žarnomis plauti iš „juodojo taško“ – radioaktyviausios zonos – išvažiuojančius sunkvežimius su kroviniais.
„Vasarą buvo pilna dulkių, jos nusėsdavo ant kūno ir skverbėsi pro drabužius. O žiemą spaudė baisus šaltis – plaunamos mašinos akimirksniu pasidengdavo ledo sluoksniu“, – katorgiškas darbo sąlygas prisimena Z. Klimas.
Radiacinis fonas, pasak šiauliečio, nors ir būdavo stebimas, tačiau matavimai užrašomi kone iš akies – jei viršydavo normą, tiesiog būdavo užrašoma „norma“.
Toliau nuo avarijos vietos dirbančiam lietuviui teko bendrauti su šauktiniais, dirbančiais dabar mirusiu miestu vadinamoje Pripetėje, keli kilometrai nuo reaktoriaus sprogimo vietos.
Evakuavus visus šio miesto gyventojus, šauktiniai vykdė Pripetės teritorijos dezaktyvaciją.
„Kažin ar yra iš ten dirbusių dar gyvų...“ – atsidūsta Zigmantas.
Pasak jo, tie vyrai greičiausiai nežinojo dirbantys mirtį sėjančioje zonoje – oficialios informacijos juk nebuvo, sklandė tik gandai.
Juolab ir karinio įsakymo nepaisyti negalėjo – atsisakiusiems vykdyti karo prievolę grėsė iki trejų metų nelaisvės.
Grybai milžinai
Statybininku dirbęs dabar 60-ies šiaulietis Antonas Vilčinskas į Ukrainą išvežtas taip pat 1986-ųjų vasarą.
Pavojinga teritorija aplink sprogusią elektrinę ir tolėliau buvo padalyta į tris zonas: juodąją, raudonąją ir už 30-ies kilometrų nuo sprogimo vietos esančią mėlynąją.
A. Vilčinskas dirbo mėlynojoje zonoje. Slavutičiaus miesto prieplaukoje perkraudavo iš juodosios zonos grįžusias mašinas, jas plaudavo.
Dozimetrai aplink mašinas net čirškėdavo.
Šiaulietis prisimena Slavutičiaus apylinkėse augus neįprastai didelius grybus, obuolius – it arbūzus. Visi sveikut sveikutėliai. Lietuviai kartą prisirinko tų grybų, tačiau stovykloje karininkas liepė tučtuojau juos išmesti.
Dabar supranta, kad milžiniškus grybus užaugino radiacija.
A. Vilčinskas atsimena, kad būryje, be jo, buvo dar trys lietuviai iš Šiaulių krašto. Grįžę iš Černobylio vyrai dar bendravo, bet vėliau ryšiai nutrūko.
Ne visų bendražygių likimai A. Vilčinskui žinomi. Tik girdėjo, kad vienas iš jų susidegino.
„Suėdė sveikatą radiacija. Kirto per nervus, prasidėjo depresija, likom be dantų ir be plaukų“, – sako šiaulietis. Po tos tarnybos jis ilgai krūpčiojo naktimis.
Žmona Adolfina priverstinį vyro išvežimą vadina siaubo metais, o pasekmes dėl smarkiai šlubuojančios jo sveikatos šeima jaučia iki šiol.
„Grįžo įsitempęs, nervingas. Ką išgyveno, nenorėjo pasakoti, užsisklendė savyje. Ne kartą teko gydytis įvairiose ligoninėse“, – pasakojo. Černobylis pakeitė šeimos gyvenimą.
Jaučiasi nurašyti
„Esame nurašyti. Kam mokėti priedus ar kompensacijas tiems, kurie vis tiek mirs?“ – ironizavo vyrai.
Jie jaučia mūsų valdžios abejingumą, kai tik kalba pasisuka apie reabilitacijas ar priedus. Tuo tarpu kitos šalys gelbėtojams už atliktą darbą yra dėkingos...
Judėjimo „Černobylis“ pirmininko Prano Paškevičiaus, katastrofos padarinių likvidavimo dalyvio, žodžiais, iš buvusių garantijų – sanatorinio gydymo, černobyliečių ir jų vaikų sveikatos (dėl galimų apsigimimų) patikros ir kt. – likę tik pažadai.
Pasak P. Paškevičiaus, dabar šie gelbėtojai „apskaitomi“ kaip nukentėjusieji nuo sovietinės okupacijos.
„Mes, dirbusieji Černobylyje, gelbėjome ištisas tautas, dirbome dėl visų žmonių. Reikėjo kažkam tai padaryti, kad ateities pasekmės būtų kuo mažesnės. Tik maždaug treji metai po avarijos imta garsiau kalbėti, į kokį pavojų buvome įstumti. Nieko nebegalėjome pakeisti, liko tik laukti, kol mažiukai branduoliniai reaktoriai ims ardyti organizmą. Ir jie tai sėkmingai darė ir tebedaro. O dabar išeina, kad mūsų sveikata, kurios jau nebėra, tik mūsų pačių reikalas“, – teigė P. Paškevičius.
Černobyliečiams priklauso vienkartinė išmoka, jei speciali komisija nustato, kad žmogus – nukentėjęs būtent dėl dalyvavimo tvarkant atominės elektrinės avarijos padarinius.
Tiesa, tokiu atveju išmokama tik pusė šios išmokos. Kita pusė sumokama našlei po černobyliečio mirties. Bet kad gautų ją, našlė privalo įvykdyti tam tikras sąlygas.
Jei dalyvio liga su darbu Černobylyje tiesiogiai nesiejama, išmokos nelieka.
Dar 60 eurų valstybinė pensija.
EPA-ELTA nuotr.
SPROGIMAS: Černobylio elektrinės reaktoriaus sprogimas 1986 metų balandžio 26-ąją sukėlė iki šiol didžiausią branduolinę katastrofą branduolinės energijos naudojimo civiliams tikslams istorijoje. Oficialiais duomenimis, nuo sprogimo nukentėjo 2,5 milijono ukrainiečių, tarp jų – apie 300 tūkstančių avarijos padarinius likvidavusių žmonių.
Asmeninio albumo nuotr.
ŠAUKIMAS: Pulkas jaunų vyrų, kuriuos didžioji Tėvynė 1986 metais pašaukė į radioaktyviausią pasaulio tašką, Černobylį. A. Vilčinskas – pirmoje eilėje, dešinėje.
STOVYKLA: 30-metis Antonas Vilčinskas Slavutičyje, karinėje stovykloje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GRĮŽIMAS: Adolfinos Vilčinskienės žodžiais, sutuoktinis Antonas iš Černobylio grįžo labai pasikeitęs. Patirto streso pasekmes šeima jaučia iki šiol.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
DĖMESYS: Visuomenei nermu, kad regione, dar neatsigavusiame po katastrofos, vos už 20 km nuo Lietuvos sienos statoma Astravo atominė elektrinė.
EPA-ELTA nuotr.
PASEKMĖS: Sprogus reaktoriui į aplinką pateko didelis kiekis radioaktyvių medžiagų, buvo užteršti dideli tuometinės Sovietų Sąjungos ir Europos plotai. Dar šiandien reaktoriuje yra apie 200 tonų urano, šis apgaubtas storu cementiniu sarkofagu. Sarkofagas gali pradėti eižėti.