Pasaka apie save ir apie kitus

KRYŽ­KE­LĖS

Pa­sa­ka apie sa­ve ir apie ki­tus

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kar­tą gy­ve­no žmo­gus. Ir mi­rė – kar­tą.

Per pa­čią mė­nu­lio pil­na­tį, bau­giai ir di­din­gai bliz­gan­čią juo­da­me dan­gu­je. O gal – per su­di­lu­sio ska­ti­ko ne­ver­tą pjau­tu­vė­lį? Mi­rė vi­du­die­nį, kaž­kur ir kaž­kam jau skam­bi­nant var­pais. O gal – vos be­praš­vin­tan­tį raus­vą ry­tą, pil­ną švie­sos ir ge­ros die­nos vil­ties? O gal – ir po­pie­tę, ska­lam­bi­jant šu­nims, ūkiant trau­ki­niams į tik jiems vie­niems svar­bias sto­tis.

Nei se­nas tas žmo­gus bu­vo, nei jau­nas. Nei ge­ras, nei per­ne­lyg blo­gas. Vi­du­ti­nio ūgio, neiš­džiū­vęs dar, be­spal­vių, kaip ką tik pri­ly­tos ba­los, o gal – juo­dos be­dug­nės spal­vos, akių. Ty­lus, kai ap­lin­kui triukš­mas ir ke­lian­tis bal­są vie­nu­mo­je. Vy­ras. O gal – mo­te­ris? Vai­kas?

Toks – kaž­koks. Kaip ir vi­si ta­ry­tum. Bet ir ki­toks. Jei tė­vai jam ne­bū­tų da­vę var­do, bū­tų mi­ręs pa­pras­čiau­siai kaip žmo­gus. O da­bar lai­do­ja Jo­ną, Pet­rą, Oną. Ap­ver­čia žie­dais, ap­lais­to aša­ro­mis, ty­lia rau­da, be­si­ver­žian­čia pro vi­sas kū­no ląs­te­les, iš­ly­di.

Pas­to­vi prie ka­po. To Jo­no ar Onos. Prie žmo­gaus ka­po. Ir iš­si­skirs­to žmo­nės. Prie sa­vo na­mų, prie vai­kų, dar­bų, gy­vu­lių ir kom­piu­te­rių. Pask­lin­da po vieš­ke­lius ir as­fal­tus, kas – mer­se­de­sais, kas ir ap­rū­di­ju­siais gol­fais.

O kur tiems žmo­nėms dė­tis? Juk ne­sto­vės ir ne­rau­dos iki sa­vo mir­ties prie jau išė­ju­sio­jo kau­bu­rė­lio. Že­mė gy­vų­jų ne­prii­ma. Ir dan­gus. Va ši­to­kia ne­gin­či­ja­ma tie­sa.

O už lan­go – ža­lu­ma ir paukš­čio bal­sais pil­ku­mą ir ty­lą su­sprog­di­nęs, vis la­biau įsi­drą­si­nan­tis pa­va­sa­ris. Kaž­ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te dun­da že­mė. Ant dar neiš­tir­pu­sio le­dy­no lo­pi­nė­lio bal­to­ji lo­kė mil­ži­niš­ka le­te­na ta­ry­tum glos­to ma­žy­tį lo­ku­tį. Van­de­ny­nai gra­si­na kel­ti pra­žū­tin­gas ban­gas, ku­rios nu­šluo­ja vi­sa, kas pa­puo­la jos ga­ly­bei. Jei na­mas – na­mą, jei žmo­gus – žmo­gų. Kur ir kaip tuo­met ap­rau­do­ti din­gu­sį­jį van­de­ny­no gel­mė­se?

Il­giau­siai gy­ve­na ne­gy­vi, ku­rių var­dai iš­kal­ti lau­ko ak­me­ny­se ar juo­duo­se gra­ni­tuo­se. Tie­są pa­sa­kius – jie tam­pa ta­ry­tum am­ži­ni. Gy­ve­na ir gy­ve­na pri­si­mi­ni­muo­se ir bai­mė­je juos už­mirš­ti.

Ko­dėl taip re­tai pri­si­me­na­me gy­vuo­sius, ko­dėl spau­džia­me ir neišs­pau­džia­me jiems ge­ro žo­džio? Ir ko­dėl prie jau mi­ru­sio­jo tik­ri ir ne­tik­ri žo­džiai lie­ja­si la­va? Juk ne tam išė­ju­sia­jam kal­ba­me, tik sau, pa­guo­dos ieš­ko­da­mi. Ir ko­dėl ant tų šal­tų ak­me­nų kar­tais už­ra­šo­me, jog čia il­si­si mo­ky­to­jas, ak­to­rius, pre­zi­den­tas, knyg­ne­šys, ne­ži­no­mas ka­rei­vis? Ko­dėl dar nie­kur nė­ra te­kę skai­ty­ti už­ra­šo: „Pa­lai­do­tas pa­pras­tas žmo­gus“ ?

Da­bar, šią aki­mir­ką, vie­nu me­tu, vi­suo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se žmo­nės gims­ta ir mirš­ta. Vie­nu me­tu, vis­kas vie­nu me­tu. Žy­di ir noks­ta, vys­ta ir sprog­di­na pum­pu­rus.

Gy­ve­ni­mas – tar­si pa­sa­ka be ga­lo. Apie sa­ve ir apie ki­tus. Nes apie kiek­vie­ną ga­li­ma pa­sa­ky­ti pa­pras­tai: „Gy­ve­no kar­tą. Ir kar­tą – mi­rė. Bu­vo žmo­gus.“