Treš­nės per­spjo­vė ka­la­fio­rus

Treš­nės per­spjo­vė ka­la­fio­rus

Ban­ko ana­li­ti­ko Ne­ri­jaus Ma­čiu­lio praė­ju­sios sa­vai­tės ka­la­fio­ro kur­sas – 3,49 eu­ro už ki­log­ra­mą – kri­to. Par­duo­tu­vių lan­ky­to­jai va­kar už­ti­ko ka­la­fio­rų ir po 2,89 eu­ro. Ta­čiau Lie­tu­vos mais­to pa­sau­ly­je ka­la­fio­rus ge­ro­kai len­kia treš­nės. 20 eu­rų (be­veik 70 li­tų!) už ki­log­ra­mą. Esa­te anks­čiau to­kio ver­tin­go mais­to ra­ga­vę?

Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius dėl įvai­rių pro­duk­tų keis­to pa­bran­gi­mo už­va­kar su­ren­gė pa­si­ta­ri­mą, į jį bu­vo pa­kvies­ti ūkio mi­nist­ras, Lie­tu­vos pre­ky­bi­nin­kų aso­cia­ci­jos, Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to, Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­bos va­do­vai. Pir­mo­sios po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo Vy­riau­sy­bės pre­ky­bos mi­nist­ras.

– Ko­dėl kai­nos pa­sta­ruo­ju me­tu au­ga lyg ant mie­lių? – „Va­ka­ro ži­nios“ tei­ra­vo­si pir­mo­sios po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo Vy­riau­sy­bės pre­ky­bos mi­nist­ro Al­ber­to SI­NE­VI­ČIAUS.

– Vie­nos prie­žas­ties įvar­din­ti neį­ma­no­ma. Vi­sais lai­kais kai­nos ky­la dėl vis ki­tų prie­žas­čių. Štai ir kai aš dir­bau pen­kio­se vy­riau­sy­bė­se, tai nu­lem­da­vo vis ki­tos ap­lin­ky­bės. La­bai ge­rai, kad Prem­je­ras kvie­čia pa­si­kal­bė­ti įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų va­do­vus, ku­rie ne­su­si­gau­do, kaip su­val­dy­ti si­tua­ci­ją. Ta­čiau, de­ja, ką ga­li­ma pa­keis­ti, kai mes la­bai ak­cen­tuo­ja­me lais­vą­ją rin­ką, ku­ri esą vis­ką su­re­gu­liuos. O kaip ji su­re­gu­liuos, kai kon­ku­ren­ci­ja yra nu­li­nė? Yra ke­li di­džiu­liai pre­ky­bos tink­lai, ku­rie ve­ža tūks­tan­čiais to­nų, o ma­žiu­kams tarp jų įsi­terp­ti neį­ma­no­ma.

Ki­ta­dos, kai dar bu­vau mi­nist­ras, sa­kiau, kad ne­ga­li­ma leis­ti di­džiu­liams pre­ky­bos cent­rams at­si­ras­ti mies­tų cent­ruo­se. Tai bu­vau iš­va­din­tas oku­pan­tu. Kai jau pa­da­rė­me vis­ką, kad ne­lik­tų kon­ku­ren­ci­jos, net ne­be­ži­nau, ką rei­kė­tų da­ry­ti, kaip ap­ri­bo­ti pre­ky­bi­nin­kų go­du­mą. Ka­la­fio­rų pa­vyz­dys tė­ra tik si­tua­ci­ją iliust­ruo­jan­tis pa­vyz­dys. Mū­sų lai­kais mi­nist­rams bu­vo daug leng­viau dirb­ti, nes mi­nist­ro įsa­ky­mas pri­ly­go įsta­ty­mui. O da­bar mi­nist­rai yra varg­šai, nie­ko ne­ga­lin­tys da­ry­ti, nes vis­ką rei­kia su­de­rin­ti su par­ti­jų ta­ry­bo­mis, val­dy­bo­mis, net su ES.

– Kon­ku­ren­ci­jos ne­bu­vo ir iki eu­ro įve­di­mo, ta­čiau kai­nos taip smar­kiai ne­ki­lo. Kas at­si­ti­ko da­bar?

– Eu­ro įve­di­mas tai nu­lė­mė tūks­tan­čiu pro­cen­tų. Kei­čian­tis va­liu­tai, kei­čian­tis si­tua­ci­jai, vers­li­nin­kai vi­sa­da tuo pa­si­nau­dos, ypač kai nie­kas jų ne­kont­ro­liuo­ja. Ir tu­riu min­ty­je ne tik pre­ky­bos cent­rus. Pui­kiau­sias pa­vyz­dys – tur­gūs. Kur tie val­džios taip iš­gar­sin­ti ka­sos apa­ra­tai? Ten jo­kios kont­ro­lės nė­ra, vy­rau­ja vie­no­dos kai­nos. Vie­no­dai kai­nuo­ja agur­kai, ka­la­fio­rai ir t.t. Pa­ban­dy­ki­te nu­si­de­rė­ti nors vie­ną eu­rą. Ne­pa­vyks. Nes ten vis­kas su­ta­ria­ma. Su­sė­da vi­si ir su­si­ta­ria, už kiek par­duo­ti.

Ar pa­ste­bė­jo­te, kad ki­log­ra­mas treš­nių par­duo­tu­vė­se kai­nuo­ja 20 eu­rų? Kur tai ma­ty­ta? Bet yra žmo­nių, ku­rie tu­ri pi­ni­gų ir jų ne­skai­čiuo­ja. O pre­ky­bi­nin­kams ko­dėl ne­par­duo­ti bran­giau, jei yra kas per­ka? Ne­ži­nau, koks mais­tas ka­da nors tiek bran­giai yra kai­na­vęs. Na, ne­bent ko­kia nors ypa­tin­ga jau­tie­nos iš­pjo­va. Vers­las kai­nas di­di­na ir to­dėl, kad pa­tys no­ri gy­ven­ti ge­riau. Pa­si­žiū­rė­ki­te, mais­to per­dir­bi­mo įmo­nių va­do­vai su ko­kiais mer­se­de­sais va­ži­nė­ja. Tai įskai­čiuo­ja­ma į pro­duk­tų sa­vi­kai­ną.

Bai­su, kai pa­ly­gi­ni Lie­tu­vos kai­nas su už­sie­nio kai­no­mis. Pas­kai­čiuo­ki­te, kiek va­lan­dų rei­kia dirb­ti Lie­tu­vo­je, kad nu­si­pirk­tum ki­log­ra­mą ka­la­fio­rų ar­ba treš­nių. Pa­ma­ty­tu­mė­te, kad pas mus rei­kė­tų daug il­giau dirb­ti nei ki­tur.

Žmo­nės bus pri­vers­ti pirk­ti mais­tą, kad ir kiek jis kai­nuo­tų. Kai nuei­ni sa­vait­ga­lį į par­duo­tu­vę, pa­ma­tai, kad žmo­nės vis­ką ve­ži­mė­liais ve­ža. O maž­daug 100 tūkst. žmo­nių kiek­vie­ną die­ną po ke­lias va­lan­das lau­kia ei­lė­je, kad gau­tų sriu­bos. Atot­rū­kis tarp tur­tin­ges­nių ir varg­šų yra mil­ži­niš­kas.

– Žmo­nės ma­to, kad vis­kas klai­kiai pa­bran­gę, ta­čiau sta­tis­ti­ka ro­do, kad inf­lia­ci­ja yra be­veik nu­li­nė. Kaip paaiš­kin­ti to­kį fe­no­me­ną?

– To­dėl, kad sta­tis­ti­ka pas mus ren­ka­ma la­bai įdo­miai. Tar­kim, per kri­zę aš pa­ga­mi­nau vie­ną kvad­ra­ti­nį ki­li­mą, nes nie­kas ne­pir­ko, ne­bu­vo ža­lia­vų. Po kri­zės aš jau pa­ga­mi­nau du kvad­ra­ti­nius met­rus. Tai iš­kart vi­sos par­ti­jos šau­kia, kad mes du kar­tus pa­di­di­no­me ki­li­mų ga­my­bą, eko­no­mi­ka išau­go dvi­gu­bai. Ta­čiau nie­kas ne­ly­gi­na, kaip ta ki­li­mų ga­my­ba, ly­gi­nant per il­ges­nį lai­ko­tar­pį, smu­ko.

Be to, vers­las iš už­sie­nio dar­žo­vių, vai­sių ar ki­tų da­ly­kų ne­si­ve­ža tiek, kad rei­kė­tų iš­mes­ti. Ve­ža tik tiek, kiek ti­ki­si par­duo­ti. To­dėl tai lei­džia pa­lai­ky­ti di­des­nes kai­nas.

Nie­kas nie­ko neat­sik­lau­sia. Ir nie­kas nie­ko ne­re­gu­liuo­ja, nes lais­vo­ji rin­ka. O ta­da aš ir klau­siu: jei lais­vo­ji rin­ka, tai kam ta­da Lie­tu­va ren­gia eko­no­mis­tus? Kam jų rei­kia, jei vis­ką lais­vo­ji rin­ka re­gu­liuo­ja?

– Kiek­vie­nais me­tais Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja, bet maž­me­ni­nės pre­ky­bos apy­var­ta vis au­ga. Štai pir­mą­jį šių me­tų ket­vir­tį išau­go 8 pro­c., pa­ly­gin­ti su tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu per­nai.

– Sa­vai­me aiš­ku, kad apy­var­ta di­dė­ja bū­tent dėl di­des­nių kai­nų, nes jei žmo­nių ma­žė­ja, tai ir pir­kė­jų ma­žė­ja. Juo la­biau kad žmo­nės bū­riais va­žiuo­ja ap­si­pirk­ti į Len­ki­ją. Ta­čiau vis tiek yra to­kių, ku­rie per­ka. O kaip ne­pirk­si? Val­gy­ti juk rei­kia. Po­li­ti­kai sa­ko: ne­no­ri – ne­pirk. Leng­viau­sia taip kal­bė­ti.

Ka­la­fio­rų skan­da­las ple­čia­si

Re­gis, jog ka­la­fio­rų skan­da­lu va­di­na­mas vi­suo­ti­nis pa­si­pik­ti­ni­mas kai­no­mis pri­mi­nė gy­ven­to­jams apie bend­ruo­me­niš­ku­mo jaus­mą rei­ka­lau­ti iš val­džios at­sto­vau­ti bū­tent žmo­nių in­te­re­sams. Po to, kai vie­šai kai­no­mis pa­si­pik­ti­no ži­no­mas dai­ni­nin­kas Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius, į jo įra­šą so­cia­li­nia­me tink­le su­rea­ga­vo ne tik kai ku­rios vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos, bet ko­ne vi­sa in­ter­ne­to erd­vė. Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ siau­čia tik­ra kai­nų karš­ti­nė. Čia be­si­pik­ti­nan­tys gy­ven­to­jai bu­ria­si į bend­ruo­me­nes ir da­li­ja­si nea­dek­va­čiais kai­nų po­ky­čiais bei pla­nuo­ja mi­tin­gus ir boi­ko­tus pre­ky­bos cent­rams.

Pas­ku­ti­niu la­šu kant­ry­bės tau­rė­je gy­ven­to­jams ta­po vi­suo­me­nės vei­kė­jos Ni­jo­lės Ože­ly­tės ži­nia, kai ji so­cia­li­nia­me tink­le pa­si­da­li­jo nuo­trau­ka, kur ma­ty­ti, kad už ka­la­fio­rą vie­na­me iš Lie­tu­vos pre­ky­bos cent­rų te­ko pa­klo­ti 3,49 eu­ro, ar­ba 12 li­tų. Tuo­met so­cia­li­nia­me tink­le su­si­kū­rė ky­lan­čioms kai­noms nea­be­jin­gų gy­ven­to­jų gru­pės, to­kios kaip „Eu­ras Lie­tu­vo­je (1:1)“, „Mes prieš per di­de­les kai­nas Lie­tu­vo­je“ ir po­pu­lia­riau­sio­ji „Nei­siu į pre­ky­bos cent­rą 3 die­nas!“. Čia su­si­bū­rę žmo­nės agi­tuo­ja boi­ko­tuo­ti di­džiuo­sius pre­ky­bos cent­rus ir tris die­nas nuo ge­gu­žės 10 iki 12 die­nos nei­ti į juos ir nie­ko ne­pirk­ti. Vie­toj to ge­riau ap­si­lan­ky­ti vie­ti­nia­me tur­ge­ly­je ar net nu­vyk­ti į kai­my­ni­nę Len­ki­ją.

Be to, itin spar­čiai plin­ta ir ki­ta idė­ja, ska­ti­nan­ti žmo­nes išei­ti mi­tin­guo­ti į gat­ves. Jau su­kur­ta 15 įvy­kių, kvie­čian­čių atei­ti į skir­tin­guo­se mies­tuo­se ge­gu­žės 14 die­ną vyk­sian­čius mi­tin­gus prieš ky­lan­čias kai­nas. Da­ly­vau­ti ža­da de­šim­tys tūks­tan­čių žmo­nių ne tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, bet ir Ra­sei­niuo­se, Ma­žei­kiuo­se, Jo­na­vo­je, Ši­lu­tė­je, Kel­mė­je.

In­ter­nau­tai ne­snau­džia, nuo­lat da­li­ja­si vie­ni su ki­tais pa­ste­bė­to­mis ab­sur­diš­ko­mis kai­no­mis, pri­ver­čian­čio­mis sua­be­jo­ti, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą te­ko mo­kė­ti apie 70 li­tų už treš­nes, dau­giau kaip 17 li­tų už švie­žius po­mi­do­rus ar 12 li­tų už švie­žius agur­kus. Emig­ra­vę lie­tu­viai taip pat de­da­si prie pi­lie­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių tau­tie­čių ir da­li­ja­si žy­mio­jo ka­la­fio­ro kai­no­mis už­sie­nio ša­ly­se. Pa­si­ro­do, ši lie­tu­vių jau pra­ban­gos pre­ke va­di­na­ma dar­žo­vė Ang­li­jo­je te­kai­nuo­ja 0,89 sva­ro (1,14 eu­ro), Vo­kie­ti­jo­je 2,49 eu­ro, Kip­re 0,49 eu­ro, Nor­ve­gi­jo­je 10 Nor­ve­gi­jos kro­nų (1,08 eu­ro).

Ka­la­fio­ras ta­po ne tik di­de­lių kai­nų sim­bo­liu, bet ir pa­šai­pos ob­jek­tu pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis. In­ter­ne­te plin­ta įvai­rūs anek­do­tai, su­si­ję su šia dar­žo­ve ir aukš­ta jos kai­na, bei šmaikš­tūs vaiz­de­liai. Pa­vyz­džiui, nuo­mo­ja­mų pra­ban­gių apar­ta­men­tų nuo­trau­ko­se ant sta­liu­ko ga­li­ma pa­ma­ty­ti pūp­san­tį ka­la­fio­rą. Ši dar­žo­vė taip pat de­ri­na­ma prie pra­ban­gių „Victoria`s Sec­ret“ apa­ti­nių, net pa­šai­pia­me su­ža­dė­tu­vių žie­do ma­ke­te bū­tent ka­la­fio­ras yra ink­rus­tuo­tas vie­toj bran­gak­me­nio. Plin­ta ir po­li­ti­kų bei ka­la­fio­rų mon­ta­žai.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­tį „Va­ka­ro ži­nios“