Azerbaidžaniečiui skauda dėl pilietiškumo stokos ir apsileidimo

Azer­bai­dža­nie­čiui skau­da dėl pi­lie­tiš­ku­mo sto­kos ir ap­si­lei­di­mo

Ak­ty­vus, net vie­nuo­li­kos Zok­nių dau­gia­bu­čių na­mų pir­mi­nin­kas, Azer­bai­dža­no bend­ruo­me­nės va­do­vas Bach­ra­mas Zei­na­lo­vas Šiau­liuo­se gy­ve­na 34 me­tus. Jis ne­no­rė­tų gy­ven­ti ki­tur, bet mies­te pa­si­gen­da pi­lie­tiš­ku­mo, dė­me­sio tau­ti­nių ma­žu­mų bend­ri­joms ir gy­ven­to­jų ge­ro­vei.

Si­mo­na KVE­DE­RY­TĖ

si­mo­na.k@skrastas.lt

Dar­bas – ir nak­ti­mis

B. Zei­na­lovas gi­mė Azer­bai­dža­ne, Na­chi­če­va­nės mies­te. Šiau­liuo­se spar­nus nu­lei­do prieš ko­ne 34 me­tus. Čia lik­ti pa­ska­ti­no mei­lė. Su žmo­na užau­gi­no 4 vai­kus. Di­de­lės šei­mos vi­sa­da no­rė­jo – pa­ts au­ga ap­sup­tas 5 bro­lių ir se­se­rų.

59 me­tų vy­ras šiuo me­tu yra vie­nuo­li­kos Zok­nių dau­gia­bu­čių na­mų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas. Prie puokš­tės pri­si­dė­ti no­ri ir dar vie­no na­mo gy­ven­to­jai.

B. Zei­na­lo­vas į klau­si­mą, ko­dėl gy­ven­to­jai pra­šo pri­žiū­rė­ti jų na­mus, at­sa­ko kuk­liai gūž­čio­da­mas pe­čiais: „Ne­ži­nau. Man skau­du ma­tant ap­leis­tus, ne­tvar­ko­mus na­mus. Kaip juo­se tu­ri jaus­tis gy­ven­to­jai. Jie krei­pia­si, nes gal ma­to, kad dir­bu są­ži­nin­gai, sten­giuo­si pa­dė­ti“.

„Šiau­lių kraš­tas“ jau ra­šė apie pa­vyz­din­gai tvar­kin­gą Zok­nių mik­ro­ra­jo­no Rad­vi­liš­kio gat­vę – su­tvar­ky­tus dau­gia­bu­čių kie­mus, dai­liai iš­klo­tus ša­li­gat­vius, iš­puo­se­lė­tus gė­ly­nus ir ve­jas.

„Tai gy­ven­to­jų nuo­pel­nas“, – sa­ko B. Zei­na­lovas. Pri­du­ria, kad kiek­vie­no na­mo prie­žiū­ra – ne­men­ka at­sa­ko­my­bė. Va­sa­rą – re­mon­to dar­bų lai­kas. Bend­ri­jos pir­mi­nin­kas tu­ri sek­ti, kad dar­bi­nin­kai „ne­chal­tū­rin­tų“. Tad dar­bo va­lan­dos pra­si­de­da anks­ty­vą ry­tą ir bai­gia­si vė­ly­vą va­ka­rą.

„Bū­na, kad žie­mą skam­bi­na 2–3 va­lan­dą nak­ties ir skun­džia­si, kad na­me šal­ta. Ne­si­mie­ga tur­būt žmo­nėms. Tai ir pir­mi­nin­kas ne­tu­ri mie­go­ti. Ten­ka va­žiuo­ti pa­suk­ti šil­dy­mą“, – juo­kia­si bend­ri­jų pir­mi­nin­kas.

Vy­ras ak­ty­vus ir ki­to­je veik­lo­je. Jis va­do­vau­ja Azer­bai­dža­no bend­ruo­me­nei Šiau­liuo­se. Da­ly­vau­ja ir mies­to po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me. Per­nai da­ly­va­vo sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­muo­se. De­vy­ne­ris me­tus pri­klau­sė Dar­bo par­ti­jos Šiau­lių sky­riui, ta­čiau vi­sai ne­se­niai pa­si­trau­kė.

„Ne­su­ta­po ma­no ir Dar­bo par­ti­jos in­te­re­sai. Vi­sa­da ma­niau, kad pir­miau­sia rei­kė­tų rū­pin­tis žmo­nė­mis, o ne par­ti­ja. Vals­ty­be, o ne par­ti­ja. De­ja, to ne­bu­vo, – sa­ko šiau­lie­tis. – No­riu dirb­ti są­ži­nin­gai, tei­sin­gai. Iš­sis­ky­rė nuo­mo­nės.“

Jis ne­slė­pė, kad pa­siū­ly­mų pe­rei­ti į ki­tą par­ti­ją ga­vo ne vie­ną.

Šiau­liuo­se pa­si­gen­da pi­lie­tiš­ku­mo

B. Zei­na­lovas sa­ko, kad rū­pin­tis mik­ro­ra­jo­no ge­ro­ve nė­ra leng­va: „Vi­sa­da, kai krei­pie­si į Sa­vi­val­dy­bę, iš­girs­ti vie­na – nė­ra lė­šų. Rei­kia nuo­lat rei­ka­lau­ti, įro­di­nė­ti, kad bū­ti­na at­lik­ti vie­na ar ki­ta“.

Ir da­bar tu­ri pro­ble­mų: pa­vyz­džiui, tė­ra vie­na au­to­bu­sų sto­te­lė. Rei­kia ant­ros. Pras­tas ir pa­ts su­si­sie­ki­mas mies­to au­to­bu­sais: „Va­žiuo­ja, ga­li­ma sa­ky­ti, tik pir­mas au­to­bu­sas. Jis ve­ža tik iki tur­gaus. Nuo čia rei­kia ne­ma­žai paė­jė­ti iki li­go­ni­nės. Tai nė­ra leng­va se­ny­vo am­žiaus, li­go­tiems žmo­nėms, ku­rių Zok­niuo­se ne­ma­žai. Sės­ti į ant­rą au­to­bu­są nė­ra pi­gu“.

Jis pri­mi­nė, kad ne­to­lie­se ati­da­ry­ta nau­ja įmo­nė. Rad­vi­liš­kio gat­ve va­ži­nė­ja vil­ki­kai, eis­mas tam­pa in­ten­sy­ves­nis.

„Grei­tai ke­lio ne­tu­rė­si­me. Žmo­nės ken­čia triukš­mą, dul­kes. Vai­kams pa­vo­jin­ga. Pra­šy­si­me, kad pa­sta­ty­tų bent ženk­lą, drau­džian­tį va­žiuo­ti di­de­lėms ma­ši­noms. Jos ga­lės su­kti per Ae­rouos­to gat­vę, – vi­lia­si Zok­nių ak­ty­vis­tas. – Gy­ve­na­me ap­sup­ti pra­mo­nės įmo­nių. Ša­lia yra oro uos­tas. Žmo­nės skun­džia­si man dėl triukš­mo, dėl dul­kių. Ra­gi­nu bur­tis ir ban­dy­ti kaž­ką da­ry­ti kar­tu. Bet jie nu­mo­ja ran­ka: vis tiek nie­kas ne­pa­si­keis.“

Jo nuo­mo­ne, Sa­vi­val­dy­bė lė­šų Zok­nių gy­ven­to­jų ge­ro­vei ga­li su­ras­ti: „Juk čia yra NA­TO. Jie už pa­blo­gin­tas gy­ve­ni­mo są­ly­gas ga­lė­tų pri­si­dė­ti prie kvar­ta­lo ap­lin­kos nau­ji­ni­mo. Bet, kaip su­pran­tu, nie­kas net ne­ban­do kreip­tis.“

„Kas, jei­gu ne aš?“

Pak­laus­tas, ko­dėl pa­ts ima­si ini­cia­ty­vos, B. Zei­na­lovas at­sa­ko: „My­liu sa­vo ra­jo­ną. No­riu, kad ja­me kai­my­nai, aš ir šei­ma gy­ven­tų ge­rai, pa­to­giai. Kaž­kas tu­ri tuo už­siim­ti. Kas, jei ne aš?“

Šiau­liuo­se jis pa­si­gen­da pi­lie­tiš­ku­mo, nes dau­gu­ma rū­pi­na­si tik sa­vo bu­tu. „Mies­tas yra mū­sų vi­sų. Juk už­sie­nio sve­čiai atei­na ne į bu­tą, bet į mies­tą. Jis yra mū­sų vei­das, – sa­ko B. Zei­na­lovas. – Mies­tas pri­klau­so ne val­džiai, o žmo­nėms. Jie tu­ri steng­tis puo­se­lė­ti, o ne nio­ko­ti mies­tą. Pa­so­di­na­me gė­les, o ki­ti atei­na ir jas iš­try­pia. Mė­to pa­kam­piais šiukš­les, užuo­t jas su­rin­kę. Taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Tu­rė­tu­me bū­ti sa­vo mies­to sa­vi­nin­kais.“

Jo nuo­mo­ne, pi­lie­tiš­ku­mą ug­dy­ti rei­kia nuo dar­že­lio, mo­ky­to­jai tu­rė­tų aiš­kin­ti apie mei­lę vals­ty­bei, pa­gar­bą vė­lia­vai: „Ne­ma­čiau, kad nors vie­no­je mo­kyk­lo­je ka­bė­tų vė­lia­va“.

Tau­ti­nės ma­žu­mos jau­čia­si už­mirš­tos

Šiau­liuo­se gy­vuo­jan­čioms tau­ti­nių ma­žu­mų bend­ri­joms ža­dė­ta įkur­ti bend­ruo­me­nės na­mus. Ši idė­ja jau pa­mirš­ta?

„Dar bu­vęs me­ras Jus­ti­nas Sar­taus­kas ža­dė­jo, kad Sa­vi­val­dy­bė duos vi­soms mies­to tau­ti­nių ma­žu­mų bend­ri­joms pa­tal­pas „San­tar­vės“ mo­kyk­lo­je. Neims nuo­mos mo­kes­čio. Bet pa­si­kei­tė val­džia. Da­bar nie­kas apie tai ne­be­kal­ba. Kiek ži­nau, tam prie­ši­no­si kai ku­rie po­li­ti­kai. Siū­lo ne­bent nuo­mo­tis. Bend­ri­jos ne­tu­ri lė­šų mo­kė­ti pi­ni­gus“, – sa­ko Azer­bai­dža­no bend­ruo­me­nės va­do­vas.

Azer­bai­dža­no bend­ruo­me­nė ne­tu­ri pa­tal­pų, ku­rio­se ga­lė­tu­me su­si­bur­ti, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, nors tau­ti­nių ma­žu­mų bend­ruo­me­nių na­mus tu­ri Vil­nius, Kau­nas, Klai­pė­da. „Jie vi­siš­kai fi­nan­suo­ja­mi Sa­vi­val­dy­bių lė­šo­mis. Šiau­liuo­se esa­me vi­si kaž­kaip už­mirš­ti“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Kiek šei­mų vie­ni­ja Azer­bai­dža­no bend­ruo­me­nė? „Anks­čiau Šiau­liuo­se gy­ve­no apie 40 azer­bai­dža­nie­čių šei­mų. Da­bar jų li­kę apie 20. Žmo­nės emig­ra­vo į Ang­li­ją, Vo­kie­ti­ją. Dau­gu­ma iš­vy­ku­sių­jų – jau­ni­mas“, – paaiš­ki­na B. Zei­na­lova.

Jis sa­ko, kad dar prieš de­šim­tį me­tų Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­ras kas­dien bū­da­vo pil­nas žmo­nių. Da­bar, ypač sa­vait­ga­lį, jis tuš­čias.

„Ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad nė­ra dar­bo. Jo ga­li­ma su­ras­ti, bet al­gos ma­žos. O par­duo­tu­vė­se kai­nos ko­kios? At­ro­do, kam va­žiuo­ti į Len­ki­ją, jei ir Lie­tu­vo­je yra vis­ko pil­na? Bet nė­ra ki­to pa­si­rin­ki­mo, – sa­ko šiau­lie­tis. – Ma­nau, rei­kia, kad su­krus­tų vers­li­nin­kai. Jie tu­ri steng­tis gai­vin­ti mies­tą. Jie tu­ri plės­tis, kur­ti dar­bo vie­tas ir mo­kė­ti di­des­nius at­ly­gi­ni­mus.“

B. Zei­na­lovas ma­no, kad anks­čiau šiau­lie­čiai bu­vo lai­min­ges­ni, „da­bar jie li­kę ga­na niū­rūs“, nes tu­ri nuo­lat mąs­ty­ti, kaip iš­gy­ven­ti.

Azer­bai­dža­ne gy­ve­na jo bro­liai, se­se­rys, gi­mi­nės. Bet iš­vyk­ti šiau­lie­tis ne­ke­ti­na: „Azer­bai­dža­ne au­gau – ten yra ma­no šir­dis. Lie­tu­vo­je su­si­kū­riau gy­ve­ni­mą. Čia yra ma­no krau­jas – vai­kai. Esu čia lai­min­gas.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TVAR­KA: Zok­nių dau­gia­bu­čių na­mų pir­mi­nin­kas Bach­ra­mas Zei­na­lo­vas sa­ko, kad jam skau­da dėl ap­leis­tų dau­gia­bu­čių, ne­sut­var­ky­tos žmo­nių gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos – ti­ki, kad kiek­vie­nas tu­rė­tų pi­lie­tiš­kai steng­tis sa­vo ra­jo­ne įves­ti tvar­ką.

EMIG­RA­CI­JA: Azer­bai­dža­no bend­ruo­me­nės va­do­vas Bach­ra­mas Zei­na­lo­vas sa­ko, kad emig­ruo­ja ir Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tys azer­bai­dža­nie­čiai.