Kalno gatvė

IŠ PO SKRY­BĖ­LĖS

Vi­lius PU­RO­NAS

Kal­no gat­­vė

Prie­šis­to­ri­nio trak­to tę­si­nys? Kol XIX am­žiaus vi­du­ry­je bu­vo nu­ties­tas Tau­ra­gės plen­tas, pie­tų kryp­ti­mi ėjo du ke­liu. Ža­liū­kių gat­ve pra­si­dė­jo Di­dy­sis Kra­žių ke­lias, o P. Vi­šins­kio gat­vė, orien­tuo­ta į baž­ny­čios bokš­tą, bu­vo se­no­vi­nio Kel­mės trak­to, ve­du­sio link Ver­du­lių, lie­ka­na. Trak­tas bai­gė sa­vo biog­ra­fi­ją apie 1871-uo­sius, kai jo lin­ky­je, san­kir­to­je su trau­ki­nio bė­giais, bu­vo įkur­ta ge­le­žin­ke­lio sto­tis.

Ji – vie­na iš Šiau­lių mies­to pre­ky­bi­nių ar­te­ri­jų, gim­džiu­sių mū­sų mies­tą, tą pro­ce­są pra­dė­ju­si XV am­žiaus pra­džio­je kar­tu su Lie­tu­vos krikš­tu bei me­di­nės bal­ny­čios pa­sta­ty­mu šven­ta­me ąžuo­ly­ne, pa­go­niš­ko­jo au­ku­ro vie­to­je.

Atk­rei­pė­te dė­me­sį? Ši gat­vė – tar­si ur­ba­nis­ti­nis sve­tim­kū­nis, tą ne­sun­kiai pa­ste­bė­si, jei į že­mė­la­pį pa­žiū­rė­si, kur ge­rai ma­to­si jos paįst­ri­žas brūkš­nys tarp sta­čia­kam­pių geo­met­ri­nių kai­my­nų. Vie­nu ga­lu ji at­si­mu­ša į neiš­vaiz­dų pra­mo­ni­nį mū­rą Du­bi­jos gat­vė­je, ki­tu – į baž­ny­čios bokš­tą, už­sto­tą Vil­niaus gat­vės pa­sta­tų. At­ro­do, prieš ke­lis šim­tus me­tų ši se­no­vi­nio trak­to at­kar­pa bu­vo pa­smerk­ta nu­ny­kti ir tik at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka iš­li­ko.

Pa­va­di­ni­mų kai­ta. Uli­ca Le­pars­ka – Lie­po­rių gat­vė. To­kį Šiau­lių mies­to gat­vė­var­dį ga­li­ma už­tik­ti 1783–1787 me­tų in­ven­to­riuo­se. Yra pa­grin­do tvir­tin­ti, kad tai pa­ts se­niau­sias šios gat­vės pa­va­di­ni­mas, nes ir 1852 me­tų mies­to pla­ne ši gat­vė te­be­va­di­na­ma Lie­po­rių gat­ve (Le­pars­ka­ja uli­ca). Ca­ri­niuo­se 1871 ir 1902 me­tų genp­la­nuo­se ši gat­vė va­di­na­ma Kal­no gat­ve (Gor­na­ja uli­ca), bet ofi­cia­liuo­se XIX a. pa­bai­gos do­ku­men­tuo­se, ju­ri­di­niuo­se ak­tuo­se, spau­do­je mus pa­sie­kė Kal­no skers­gat­vio (Gor­nyj pe­reu­lok) pa­va­di­ni­mas. I pa­sau­li­nio ka­ro me­tais vo­kie­čiai iš­si­ver­tė į Kal­no gat­vę – Berg stras­se. Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kais gat­vė pa­si­va­di­na P. Vi­šins­kio gat­ve ir to­kia su­lau­kia ta­ry­bi­nių lai­kų. Pa­gal cent­ra­li­zuo­tą ko­man­dą iš vir­šaus, dau­gu­ma TSRS mies­tų pri­va­lė­jo vie­ną iš žy­mes­nių sa­vo gat­vių pa­va­din­ti my­li­mo pro­le­ta­ri­nio ra­šy­to­jo Mak­si­mo Gor­kio var­du. Tos da­lios neiš­ven­gė Ry­ga, Vil­nius, Pa­ne­vė­žys, ki­ti. Neiš­ven­gė ir P. Vi­šins­kio gat­vė, 1948 04 09 pa­si­da­riu­si M. Gor­kio gat­ve. Pra­dė­jus girgž­dė­ti Ta­ry­bų im­pe­ri­jai, vie­tos in­te­li­gen­ti­jos rū­pes­čiu šiai gat­vei 1988 07 18 bu­vo grą­žin­tas P. Vi­šins­kio gat­vės pa­va­di­ni­mas. Kiek vė­liau, san­kry­žo­je su Vil­niaus gat­ve, at­si­ra­do pa­mink­las Po­vi­lui Vi­šins­kiui.

Uni­tų ka­pi­nės. Re­dak­ci­jos pa­sta­tas po I pa­sau­li­nio ka­ro iš­dy­go san­kry­žo­je, ant tos pa­čios kal­ve­lės, ku­ri da­vė gat­vei Kal­no gat­vės pa­va­di­ni­mą. Tai – ga­na mis­ti­nė Šiau­lių mies­to vie­ta. Ant šio aukš­tu­mė­lės, is­to­ri­nio ke­lio kai­my­nys­tė­je, apie 1769-uo­sius bu­vo įkur­tos uni­tų ka­pi­nės, ku­rios po ke­lių de­šimt­me­čių nu­ny­ko, ta­čiau mis­ti­nė au­ra li­ko. Da­bar­ti­nės Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos rū­sy­je kart­kar­tė­mis bil­da žings­niai, pra­le­kia šal­to vė­jo gūs­iai – tai anų ka­pi­nių mis­ti­nė lie­ka­na. Ne­nuos­ta­bu, kad bib­lio­te­ki­nin­kės, dir­ban­čios virš­va­lan­džius, per­si­žeg­no­ja be ypa­tin­go ma­lo­nu­mo. Žeg­no­ja­si ir „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jai, ta­čiau iš ma­lo­nu­mo, skai­ty­da­mi straips­nius, sklei­džian­čius tie­są, do­rą ir iš­min­tin­gu­mą.

Kaip iliust­ra­ci­jos ko­men­ta­rą, pa­tei­kiu vie­ną iš prieš­ka­ri­nių straipsnių–kritikovų. Keis­čiau­sia, kad iro­ni­zuo­jan­tis straips­ne­lio au­to­rius J. Ur. ne­suk­ly­do. Šian­dien ši gat­vė iš­ties gra­ži. Jau­ni­mu ir iliu­zi­jo­mis.

Ma­žai kas ži­no, kad Šiau­lių mies­to te­ri­to­ri­jo­je su­skai­čiuo­tos be­ne 35 vie­tos, ku­rio­se bū­ta ofi­cia­lių ka­pi­nių. O kiek neo­fi­cia­lių pa­lai­do­ji­mų? Ne­nuos­ta­bu, kad mū­sų mies­tas, ko ge­ro, pir­mau­ja Lie­tu­vo­je sa­vo mis­ti­ne au­ra ir lau­kian­čia ty­ri­nė­to­jų, ar­ba ki­tos ka­den­ci­jos, ar­ba Tre­čio­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

Pa­ty­ri­nė­ki­me nuo­trau­ką. Pas­ta­tas dviaukš­tis, pa­gal sa­vo ar­chi­tek­tū­ri­nę sti­lis­ti­ką pri­skir­ti­nas ar­chi­tek­tui iš XX a. pir­mo­jo de­šimt­me­čio, ja­me jun­ta­si vė­ly­vo­sios se­ce­si­jos si­lue­tas, nors fa­sa­do ne­spė­ta nu­tin­kuo­ti. Jis bu­vo pro­jek­tuo­tas kaip mies­to san­kry­žos ko­mer­ci­nis pa­sta­tas, tą ro­do jo įė­ji­mas iš pa­sta­to kam­po. Ki­ti du įė­ji­mai – iš Vi­šins­kio gat­vės ir kie­man.

Sun­ku pa­sa­ky­ti pa­sta­to au­to­riaus pa­var­dę, ta­čiau, pa­si­do­mė­ję pa­sta­to do­ku­men­ta­ci­ja, nea­be­jo­ti­nai su­si­dur­si­me su Ka­ro­lio Rei­so­no as­me­ny­be ar­ba ar­chi­tek­tu iš tos kar­tos, ku­ri moks­lus bai­gė aka­de­miz­me, ta­čiau se­ce­si­nės ban­gos kiek pa­ko­re­ga­vo su­si­for­ma­vu­sį brai­žą: tai bokš­te­lis-man­sar­da, pa­sta­to si­lue­to pre­ten­zi­ja į skulp­tū­riš­ku­mą. Ir, ži­no­ma, konst­ruk­ty­viz­mo ir funk­cio­na­liz­mo epo­cha, ne­tru­kus dvelk­te­lė­ju­si XX a. tre­čiaja­me de­šimt­me­ty­je.

Du jo kai­my­nai – aiš­kūs konst­ruk­ty­viz­mo kū­ri­niai, ki­to brai­žo ga­mi­niai. Tiek gar­sio­jo Men­del­so­no pro­jek­tuo­tas gyd. Vol­per­to na­mas, da­bar­ti­nis Žy­dų kul­tū­ros cent­ras, tiek vie­naaukš­tis Vy­tau­to gat­vės kai­my­nas, gy­ve­na­ma­sis mū­riu­kas, nuo­trau­ko­je lau­kian­tis šei­mi­nin­kų nau­ja­ku­rys­tės.

Di­de­lis dar­bas abe­jo­ti­no rei­­ka­­lin­­gu­­mo

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė š.m. pa­va­sa­rį pra­dė­jo Pa­gy­žių ir Vi­šins­kio gat­vių kryž­ke­lės ka­si­mą. Šį dar­bą pra­de­dant tu­rė­ta tiks­lo gat­ves nu­ly­gin­ti ir kal­nas pa­nai­kin­ti. Dėl už­si­mo­to dar­bo tiks­lin­gu­mo bei rei­ka­lin­gu­mo ten­ka abė­jo­ti, nes jei sa­vi­val­dy­bė tu­ri sa­vo ži­nio­je tam tik­tas lė­šas, tai jos, sav–bės, pa­rei­ga tas lė­šas nau­do­ti la­biau­sia rei­ka­lin­giems ir nau­din­giau­siems rei­ka­lams, ypa­tin­gai šiais lai­kais. <...>. De­ja, pu­sė dar­bo jau at­lik­ta, to­dėl be­lie­ka jau kal­bė­ti tik apie pa­sėk­mes ir vyk­dy­mą, nes tas su­kė­lė daug kal­bų ir ju­de­sio. Iš jau at­lik­to dar­bo ma­to­si, kad kal­nas ir bu­vo kas­tas, bet jis ne­pa­si­nai­ki­no. Kaip bu­vo taip ir te­bė­ra kal­nas Pa­gy­žių gat­vė­je (Ru­dės upe­lio link) ir Vi­šins­kio gat­vė­je (Vil­niaus gat­vės link).. Ti­kė­si­me, kad į nu­kas­tą ra­jo­ną šiau­lie­čiai vaikš­čios žiū­rė­ti ne dvie­jų aukš­tų me­di­nių tvo­rų ar ak­me­nim grįs­tų ša­li­gat­vių šlai­tų, bet nu­ka­si­mo dar­bų įkvė­pė­jų me­niš­ko­jo sko­nio ir gra­žių ce­men­ti­nių li­ni­jų.

J.Ur. „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, Nr.31, 1934 08 05, 1 psl.