Mintys sugrįžta į gimtąjį kaimą

Min­tys su­grįž­ta į gim­tą­jį kai­mą

Ge­no­vai­tė Rai­lai­tė-Vit­kaus­kie­nė, daug me­tų dir­bu­si pe­da­go­gi­nį dar­bą, va­do­va­vu­si ša­lia Kur­šė­nų esan­čių Drą­su­čių mo­kyk­lai, vis min­ti­mis su­grįž­ta į Bi­jū­nė­lių kai­mą (Šiau­lių r.). Čia – jos gim­ti­nė. Kai­mo so­dy­bų jau ne­bė­ra, bet at­min­ty­je li­kęs jo šur­mu­lys. Ka­rių ka­pi­nes su­pa, at­ro­dy­tų, tik že­mės py­li­mas, bet po­nia Ge­no­vai­tė ži­no, kad čia yra ap­neš­ta že­mės jos ar­ti­mų žmo­nių sta­ty­ta ak­me­ni­nė tvo­ra. G. Vit­kaus­kie­nė pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais tų de­šimt­me­čių, ku­rių įvy­kiai yra pa­lie­tę vi­są ša­lį.

* * *

Kai­mai ku­ria­si, sta­to­si, gra­žė­ja. Vė­liau – ra­my­bė, tar­tum vis­kas pa­da­ry­ta. Au­gi­na vai­kus, gra­ži­na ap­lin­ką, so­di­na me­džius, so­dus, gė­ly­nus. Ir štai atei­na sau­lė­ly­dis, ku­rį pa­žy­mi ar­ti­mų­jų ne­tek­tys, so­dy­bų grio­vi­mo, iš­kė­li­mo me­tas.

No­rė­čiau pa­pa­sa­ko­ti apie Kur­šė­nų kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos Bi­jū­nė­lių kai­mą. Jis kū­rė­si 1925-1929 me­tais. Te­ko su­si­pa­žin­ti su sa­vo se­ne­lio Ju­li­jo­no Zo­lio že­mės per­lei­di­mo ak­tu, su­da­ry­tu 1928 me­tų ko­vo 5 die­ną.

„Ju­li­jo­nui Zo­liui par­duo­da­mas 12 ha že­mės skly­pas, iš­skirs­čius Kviet­ke­lių pa­li­var­ką, re­mian­tis Lie­tu­vos že­mės re­for­mos val­dy­bos nu­ta­ri­mu Nr. 1763, iš 1925 m. rugp­jū­čio 17 d. Že­mės kai­na už 12 ha – 745 Lt. 20 ct.“. Ap­mo­kė­ta. Ants­pau­dai. At­sa­kin­gų dar­buo­to­jų są­ra­šai.

Bi­jū­nė­lių kai­mas iš­si­dės­tęs abi­pus Vil­niaus-Klai­pė­dos ge­le­žin­ke­lio. Iki Kur­šė­nų – 5 ki­lo­met­rai.

Tie­sa, Va­ka­ruo­se nuo Bi­jū­nė­lių bu­vo pa­vyz­di­nis Ste­po­niš­kės dva­re­lis. Mū­ri­nis dvie­jų aukš­tų rū­mas, ūki­niai pa­sta­tai, tven­ki­niai, par­kas, gė­ly­nai, me­de­ly­nas, so­das, iš šiau­rės ap­so­din­tas eg­lė­mis, o ki­tur – kar­po­mo­mis ža­liat­vo­rė­mis. Sa­vi­nin­kas – gy­dy­to­jas Spu­das su šei­ma. Jis Kur­šė­nuo­se tu­rė­jo nuo­sa­vą po­lik­li­ni­ką. 1944 me­tais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją.

Bi­jū­nė­lių kai­me bu­vo 17 so­dy­bų. Me­di­niai pa­sta­tai, len­te­lė­mis deng­ti jų sto­gai, erd­vūs lan­gai, vais­me­džių so­dai, gė­lių dar­že­liai. Ne­bu­vo šiau­di­nių sto­gų, kaip ki­to­se vie­to­vė­se.

Že­mės – įvai­rios: der­lin­gos, ak­me­nuo­tos, pel­kė­tos. Kai ku­riuo­se skly­puo­se bu­vo miš­ke­lių. Te­kė­jo be­var­dis upe­lis, da­bar – me­lio­ra­ci­jos ka­na­las. Gy­ven­to­jai pri­žiū­rė­jo miš­ke­lius ir ke­lius.

Iš ki­tų Bi­jū­nė­lių kai­mo so­dy­bų tvar­kin­gu­mu, gra­žia ap­lin­ka iš­si­sky­rė Juo­zo Son­gai­los so­dy­ba. Pu­žie­nės itin gra­žia­me na­me su ve­ran­da il­gą lai­ką bu­vo pra­di­nė mo­kyk­la.

Jo­no ir Do­mi­ce­lės Nor­vai­šų so­dy­ba bu­vo tvar­kin­ga, nes šei­mos gal­va – kū­ry­bin­gas, auk­si­nių ran­kų žmo­gus, su­ge­ban­tis sta­ty­ti, re­mon­tuo­ti. Ne­se­niai su­ras­ti do­ku­men­tai by­lo­ja Nor­vai­šų ba­jo­riš­ką kil­mę.

Ar­čiau ge­le­žin­ke­lio – Ju­li­jo­no ir Ie­vos Zo­lių so­dy­ba. Ma­no se­ne­lis Ju­li­jo­nas Zo­lis – Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro da­ly­vis. Su­žeis­tas, bu­vo vo­kie­čių ne­lais­vė­je. Ten dir­bo pas ūki­nin­kus, kur pa­ste­bė­jo vo­kiš­ką tvar­ką. Ji ryš­ki ir Zo­lių so­dy­bo­je.

1935 me­tais bū­si­ma­sis ma­no tė­ve­lis Ka­zi­mie­ras Rai­la, bai­gęs Kau­no Fre­dos so­di­nin­kys­tės-dar­ži­nin­kys­tės mo­kyk­lą, bu­vo pa­skir­tas į Ste­po­niš­kės dva­re­lį dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę. Su­si­pa­ži­no su Ona Zo­ly­te. Su ja su­si­tuo­kė 1936 me­tais. Uoš­viai sky­rė skly­pą, ku­ria­me už­vei­sė me­de­ly­ną. Vais­me­džių, uo­gak­rū­mių so­di­nu­kais ap­rū­pin­da­vo kai­my­nus ir ki­tų kai­mų gy­ven­to­jus.

Ju­li­jo­nas Zo­lis ir jo trys sū­nūs skal­dė ak­me­nis ne tik tro­be­sių pa­ma­tams, bet ir pa­da­rė ak­me­ni­nę tvo­rą Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ka­rių ka­pi­nai­tėms, ku­rio­se pa­lai­do­ti 1915 me­tais to­se vie­to­se žu­vę vo­kie­čiai ir ru­sai.

Bi­jū­nė­lių kai­mo mo­te­rys dar­že­liuo­se au­gi­no daug gė­lių, ypač rau­do­nų­jų bi­jū­nų, rū­tų, jur­gi­nų.

Žmo­nės bend­ra­vo tar­pu­sa­vy­je, tal­ki­nin­ka­vo va­sa­ros dar­buo­se, ru­de­nį ku­liant ja­vus. Suei­da­vo šven­čių ir šei­mų ne­lai­mių me­tu.

Su­si­bū­ru­si kai­mo ka­pe­la svei­kin­da­vo var­di­nių pro­ga, gro­da­vo ge­gu­ži­nė­se, ves­tu­vė­se.

Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras nu­trau­kė ra­mų Bi­jū­nė­lių kai­mo gy­ve­ni­mą. Žmo­nės ka­sė­si ap­ka­sus. Pir­mo­mis 1941 me­tų bir­že­lio die­no­mis su­de­gė Tu­raus­kų, Nor­vai­šų, Po­vi­lai­čių, Žu­kaus­kų so­dy­bos. Gau­sioms šei­moms te­ko glaus­tis pas gi­mi­nes, kai­my­nus, kol pa­si­sta­tė na­mus.

Prie Kur­šė­nų-Luo­kės vieš­ke­lio bu­vo kau­bu­rė­liai pa­lai­do­tų 1941 me­tais žu­vu­sių ru­sų, o 1944-ai­siais – vo­kie­čių ka­rei­vių. Gy­ven­to­jai tvar­kė ka­pus, kol žu­vu­siuo­sius po­ka­ry­je per­kė­lė į Kur­šė­nų ka­rių ka­pi­nes.

Skau­džiai kai­mas iš­gy­ve­no ko­lek­ty­vi­za­ci­jos lai­ko­tar­pį. Daug aša­rų pra­lie­ta.

Bu­vo įsteig­tas „Auš­ros ko­lū­kis“. Neįp­ras­ta žmo­nėms. Sun­ku bu­vo at­si­svei­kin­ti su sa­vo že­me, ark­liais, pa­dar­gais. Gy­ven­to­jai ne­ba­da­vo, tu­rė­da­mi 60 arų že­mės skly­pus, au­gi­no kiau­lių, paukš­čių, iš­lai­kė kar­vu­tes. Vie­nai šei­mai bu­vo sun­kiau. Kai­my­nai pa­dė­da­vo.

Vė­liau „Auš­ros“ ko­lū­kis bu­vo su­jung­tas su ki­tu ir pa­va­din­tas „Tai­ka“.

Bi­jū­nė­lių kai­mo žmo­nės bu­vo lai­min­gi, kad nei vie­nas ne­bu­vo iš­trem­tas. Ta­čiau trė­mi­mų die­no­mis jie bu­vo ne­ra­mūs...

Dar ka­ro me­tu ša­lia Kur­šė­nų-Luo­kės vieš­ke­lio bu­vo pa­sta­ty­tas gra­žus me­di­nis kry­žius. Prie jo ge­gu­žės mė­ne­sį kai­mo žmo­nės su­si­rink­da­vo mels­tis ir gie­do­tis ge­gu­ži­nes gies­mes. Jie bu­vo pa­mal­dūs. Sek­ma­die­niais dvi­ra­čiais, ve­ži­mais ar pės­čio­mis vyk­da­vo į Kur­šė­nų ar­ba Juo­za­pa­vos baž­ny­čias.

Kry­žiaus ne­nug­rio­vė ir ta­ry­bi­niais me­tais, kol jis pa­pu­vęs pats ­nu­vir­to. Da­bar čia yra ne­di­de­lis me­ta­li­nis kry­že­lis.

Dar skau­des­nis iš­gy­ve­ni­mas te­ko kai­mo žmo­nėms, kai pra­si­dė­jo že­mės me­lio­ra­ci­ja.

Vie­ni grei­čiau kė­lė­si į gy­ven­vie­tę Beržt­vuo­se ar Pa­ku­mul­šiuo­se, ki­ti gim­ti­nė­je li­ko il­ges­niam lai­kui. Tuš­tė­jo so­dy­bos. Jas ne­gai­les­tin­gai nai­ki­no trak­to­riais ir ki­ta tech­ni­ka.

Da­bar iš se­nų­jų so­dy­bų li­ku­si tik vie­na.

Da­bar ny­ku Bi­jū­nė­lių kai­me. Šis gra­žus kai­mo pa­va­di­ni­mas neiš­ny­ko tik jo gy­ven­to­jų vai­kų ir anū­kų gi­mi­mo liu­di­ji­muo­se bei Kur­šė­nų kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos do­ku­men­tuo­se.

Pa­ruo­šė Al­gi­man­tas BRI­KAS

Al­gi­man­to BRI­KO nuo­tr.

PLY­NĖ: Už Ge­no­vai­tės Vit­kaus­kie­nės – lau­kai, kur prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių šur­mu­lia­vo Bi­jū­nė­lių kai­mo so­dy­bos.

As­me­ni­nė nuo­tr.

KAI­MY­NAI: Bi­jū­nė­lių kai­mo gy­ven­to­jų Zo­lių, Tu­raus­kų, Rai­los, ir gretimame Ge­ruo­gių kai­me gy­ve­nu­sių Taut­kų šei­mos – apie 1950-uo­sius me­tus.

TAL­KA: Šie­nap­jū­tė­je – vy­rai iš Bi­jū­nė­lių ir Pa­rin­gių kai­mų. 1948 me­tai.