Laimingos moterys geba sušildyti šalia esančius

LAIŠ­KAS

Lai­min­gos mo­te­rys ge­ba su­šil­dy­ti ša­lia esan­čius

Jur­gi­ta GRI­NIE­NĖ

Dau­ge­lį me­tų gy­ve­nau taip, kaip no­rė­jo, ti­kė­jo­si iš ma­nęs ki­ti. Per daug ne­su­si­mąs­ty­da­vau ge­rai čia taip ar ne­la­bai, pa­tin­ka man toks gy­ve­ni­mo bū­das ar ne. Įp­ra­tau neuž­da­vi­nė­ti sau klau­si­mų ir per daug ne­si­gi­li­nau, ko­kio gy­ve­ni­mo no­riu aš pa­ti. Gal­vo­je nuo­lat skam­bė­jo žo­džiai „rei­kia“, „ką žmo­nės pa­sa­kys“, „nie­kas taip ne­siel­gia“, „vi­si tu­ri gy­ven­ti drau­giš­kai“, „būk pro­tin­ga“.

Tos nu­brėž­tos ri­bos truk­dė iš­girs­ti bal­są šir­dies. At­ro­dė, kad tik neat­sa­kin­gi, sa­va­nau­diš­ki ir apie ki­tus ne­gal­vo­jan­tys žmo­nės va­do­vau­ja­si šir­di­mi. Ir, prii­mi­nė­da­ma spren­di­mus, aš nuo­lat sten­giau­si elg­tis pro­tin­gai, ap­svars­ty­da­vau, kam ma­no poel­giai ga­li ne­pa­tik­ti, ką įžeis­tų ar įskau­din­tų.

Bet gy­ve­ni­me atei­na mo­men­tas, kai vi­sos ap­lin­ky­bės su­si­dė­lio­ja taip, kad apie ki­tus gal­vo­ti ne­be­ga­li.

Aukš­tes­nės jė­gos įstu­mia ta­ve į to­kią pa­dė­tį, kai imi svars­ty­ti, kaip iš vi­so to iš­si­kaps­ty­ti. Tuo­met no­ri ne­no­ri gims­ta klau­si­mai „ko­dėl man“, „ką Die­vas vi­sa ta si­tua­ci­ja no­ri man pa­sa­ky­ti?“. Ir čia, de­ja, tie vi­si ki­ti pa­dė­ti tau jau ne­be­ga­li.

Tu­ri iš­drįs­ti bū­ti sau są­ži­nin­gas, nuo­šir­dus ir pa­ga­liau su­si­mąs­ty­ti, kaip rei­kės gy­ven­ti to­liau. O vi­du­je kir­ba di­džiu­lė nuo­jau­ta, kad gy­ven­ti taip, kaip lig šio­lei gy­ve­nai, jau ne­be­ga­lė­si. Pro sto­rą pro­to kiau­tą pra­si­ver­žia šir­dies bal­sas, kuž­dan­tis, kad teks at­si­sa­ky­ti ir keis­ti vis­ką, prie ko taip stip­riai bu­vau įpra­tu­si. Iš­ki­lę sun­ku­mai pri­ver­čia iš nau­jo per­mąs­ty­ti, kas man yra svar­biau šio­je že­mė­je – bū­ti vi­siems ge­ra ir pa­to­gia ar pra­dė­ti my­lė­ti sa­ve ir pra­dė­ti pa­ga­liau klau­sy­tis sa­vo šir­du­tės.

Ir, ži­not, nė­ra taip pa­pras­ta nu­si­mes­ti nuo sa­vęs daug me­tų kaup­tą sve­ti­mų rū­pes­čių ir lū­kes­čių naš­tą. Pra­dė­ti ei­ti sa­vo ke­liu yra pa­kan­ka­mai nau­ja, to­dėl ir ne­drą­su. Bet su kiek­vie­nu žings­niu jau­ti, kaip kvė­puo­ti da­ro­si leng­viau. Kiek­vie­nas kar­tas, kai iš­drįs­ti bū­ti pa­čiu sa­vi­mi, kai iš­ban­dai veik­las, sri­tis, apie ku­rias nie­ka­da net ne­sva­jo­jai, tau užau­gi­na spar­nus. Jau­tie­si iš­si­lais­vi­nęs nuo vis­ko, kas taip slė­gė dau­ge­lį me­tų.

Ma­ne vi­suo­met ža­vė­jo mo­te­riš­kos, švel­nios, dvel­kian­čios ra­my­be ir pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi, ge­ban­čios sa­ve iš­reikš­ti mo­te­rys. Ta­čiau vaikš­čio­da­ma mies­to gat­vė­mis to­kių pa­ste­biu ma­žai.

Dau­gu­ma jų su­si­rū­pi­nu­sios, per­var­gu­sios, už­ge­su­siais žvilgs­niais, ne­drą­sios, bet stip­rios ir kartu per daug vy­riš­kos – ne tiek iš­vaiz­da, kiek vi­du­mi. O taip no­rė­tų­si, kad kiek­vie­no­je iš mū­sų pa­ga­liau at­si­ver­tų tik­ra­sis mo­te­riš­ku­mas, ku­rio dė­ka vi­siems ša­lia esan­tiems ge­ra ir jau­ku.

Žy­din­ti ir be­si­džiau­gian­ti mo­te­ris vi­suo­met su­ge­bės ras­ti ge­rą žo­dį, pri­glaus­ti ir su­pras­ti. Dau­gu­ma mū­sų be per­sto­jo sa­ve da­li­jam į kai­rę ir į de­ši­nę, net ne­su­si­mąs­ty­da­mos, kad tas in­das vie­ną kar­tą iš­tuš­tė­ja. Bet mes vis tiek ir to­liau duo­da­me tai, ko jau se­niai ne­be­tu­ri­me. Tuo­met tam­pa­me irz­lios, ne­pa­ten­kin­tos ir nu­si­vy­lu­sios. De­ja, kal­tų čia nė­ra, nes sa­ve pri­pil­dy­ti ga­li­me tik pa­čios. Tik nie­kas mū­sų ne­mo­kė, kaip tai pa­da­ry­ti, kaip at­skleis­ti sa­vo mo­te­riš­ku­mą ir kaip kur­ti har­mo­nin­gus san­ty­kius su sa­vi­mi, su sa­vo vy­rais ir ar­ti­mai­siais. Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lo­je mes ne­ga­vo­me pa­čių svar­biau­sių pa­mo­kų – apie mo­te­riš­ką pri­gim­tį, šei­mą ir sa­vi­rea­li­za­ci­ją.

Ta­čiau ge­ra ži­nia ta, kad mo­ky­tis mo­te­riš­ku­mo ir pra­dė­ti ei­ti taip, kaip šau­kia šir­dis, nie­ka­da nė­ra per vė­lu. Gy­ve­ni­mas nu­švin­ta vi­sai ki­tom spal­vom, kai nors kar­tą gy­ve­ni­me su­si­tel­ki į sa­ve ir iš­drįs­ti pa­keis­ti kryp­tį.

Anks­čiau gal­vo­da­vau, kaip ge­rai toms vil­nie­tėms, kau­nie­tėms – jų mies­tuo­se ap­stu mo­te­rų mo­kyk­lų. Sva­jo­da­vau, kad nors vie­na to­kia at­si­ras­tų ir Šiau­liuo­se. Taip man gi­mė idė­ja pa­čiai su­kur­ti klu­bą „Mū­za“, ku­ria­me mo­ky­si­mės mo­te­riš­ku­mo pa­slap­čių, gi­lin­si­mės san­ty­kių, gro­žio, sa­vi­raiš­kos te­mo­mis, kar­tu ieš­ko­si­me lek­to­rių, pa­skai­tų ir se­mi­na­rų, ku­rie pa­dės tap­ti lai­min­go­ms, gra­žio­ms, pa­si­ti­kin­čio­ms sa­vi­mi ir iš­mo­kys ei­ti sa­vo šir­dies ke­liu. To­dėl vi­sas mo­te­ris ir mer­gi­nas, ku­rios ne­ran­da at­sa­ky­mų į sa­vo klau­si­mus, ne­jau­čia gy­ve­ni­mo pil­nat­vės, ku­rioms stin­ga mo­te­riš­ku­mo, tas, ku­rios no­ri aug­ti ir to­bu­lė­ti, mie­lai kvie­čiu pri­si­jung­ti į mo­te­rų klu­bą „Mū­za“. „Facebook'e“ yra sukurta klubo moterų grupė.

Ti­kiu, kad tik har­mo­nin­gos ir be­si­šyp­san­čios mo­te­rys ga­li su­kur­ti gra­žų ir švie­sų ry­to­jų sau ir ša­lia esan­tiems žmo­nėms. Ta­čiau tam rei­kės pir­miau­sia ras­ti lai­ko sau, gal­būt teks iš­rau­ti ne vie­ną skau­du­lį iš šir­dies, bet ne­jau­gi ne­ver­ta nors kar­tą gy­ve­ni­me skir­ti dė­me­sio sau? Gal­būt jau atė­jo lai­kas pa­si­rū­pin­ti sa­vo sie­la ir jos na­mais.