Naujausios
Privalomi kursai bažnyčioje – komercija ar stipresnis tikėjimas?
Interneto forumuose diskutuojama, jog tėvams ir krikštatėviams prieš krikštijant vaiką reikės lankyti privalomus kursus. Piktinamasi dėl sukeltų nepatogumų, piniginės rinkliavos. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pritaria tokių kursų iniciatyvai. „Žmonėms trūksta meilės ir sąmoningumo“, – sako vyskupas.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Krikšto kursai paaiškintų įsipareigojimus
Susirūpinę tėvai ėmė kelti aliarmą dėl privalomų kursų tėvams ir krikštatėviams. Forumuose diskutuojama, kad kursus reikės lankyti visus metus, todėl reikėtų pakrikštyti vaiką kuo greičiau, kol privalomų kursų dar nėra.
Svarstoma apie kursų sukeltus nepatogumus skirtinguose miestuose ar šalyse gyvenantiems krikštatėviams, ar taip žmonės dar labiau neatitols nuo bažnyčios.
Šiaulių vyskupas E. Bartulis „Šiaulių kraštui“ patvirtino, jog kol kas privalomų kursų krikšto tėvams ir vaiko tėvams nėra, tačiau jo troškimas, kad tokie kursai būtų, panašiai kaip dabar esantys sužadėtinių kursai.
Vyskupo manymu, kursai neturėtų trukti metus, tačiau reikėtų bent kelių susitikimų, pabendrauti. Kada šie kursai bus visuotinai įteisinti, E. Bartulis nesiryžo spėlioti. Anot jo, jau dabar klebonai kiek įmanoma stengiasi bendrauti, susitikti dėl krikšto su vaiko tėvais, krikštatėviais.
Pasak vyskupo, tarybiniais laikais augę žmonės visiškai nesiorientuoja, ką reiškia krikštas. Jis yra svarbus, nes tai – pirmasis sakramentas žmogaus gyvenime. Kursuose būtų perteiktos pagrindinės žinios, ką Krikšto sakramentas reiškia, paaiškintos krikštatėvių pareigos ir įsipareigojimai.
Jo nuomone, dažnai krikštyti atneša jau paaugusius, bėgiojančius vaikus, nors reikėtų krikštyti kuo anksčiau, kad jis išsilaisvintų iš gimtosios nuodėmės, taptų Dievo vaiku ir laimingai gyventų.
„Įsivaizduokite, žmonės kuria šeimą – jei vienas kito nepažįsta, šeimos nekurs. Taip pat yra su Krikšto sakramentu. Jei nebranginame paties brangiausio pirmojo sakramento, nenorime į jį gilintis, neatveriame jam širdies, vadinasi, nesame tikintys. Žmonėms, kurie nesiorientuoja tuose dalykuose, norime padėti, o ne juos atstumti“, – sako E. Bartulis.
Pasak vyskupo, kalbos apie bažnyčios siekį taip surinkti papildomai pinigų – anekdotai.
„Mes niekada nedarome šių dalykų priverstinai. Jei žmonės palieka auką – ačiū, jei negali – nereikia. Mokėti dabar reikia visur, pavyzdžiui, jums kur nors išrašo pažymą – reikia mokėti. O kai bažnyčia paprašo, jau vadinasi, blogai. Kas mums turi duoti pinigų? Bažnyčia gyvena iš aukų“, – sakė E. Bartulis.
Į bažnyčią – 4 kartus gyvenime
Šiaulių vyskupijos Šeimos centro vadovė Edita Gulbinienė sako, jog sužadėtinių ir krikšto kursai skiriasi: pirmuosius organizuoja šeimos centrai, o krikštatėvius, tėvus turėtų ruošti katechetikos centras.
„Mano nuomone, krikšto kursai reikalingi. Nors esame katalikiška šalis, bet tikinčiųjų ir praktikuojančių yra labai nedidelis procentas. Kai tėvai patys eina į bažnyčią tik keturis kartus gyvenime – per santuoką, krikštą, vaiko sutvirtinimą ir kai juos laidoja – nėra tikėjimo praktikavimas“, – įsitikinusi E. Gulbinienė.
Ji apgailestauja, kad vaikus krikščioniškiems sakramentams, Pirmajai komunijai ruošiantys mokytojai iš tėvų prisiklauso įvairiausių dalykų – jie labai nepatenkinti, kad reikia eiti į bažnyčią.
„Tai kam ten stumti vaiką? Kam gyventi šizofrenišką dvigubą gyvenimą nuo pat vaiko vaikystės? Kam vaiką krikštyti, jei negalvoji jo krikščioniškai ugdyti? Kam jam Pirmoji komunija ar Sutvirtinimo sakramentas, jei jis nebus ruošiamas tikėjimui? Tėvai patys to nedaro, nepraktikuoja tikėjimo“, – sako E. Gulbinienė.
Šeimos centro vadovė retoriškai klausia: kam reikalingas krikštas, jei piktina krikščioniško gyvenimo principai?
„Tam, kad užsidėtų pliusiuką – vaiką „sutvarkiau“? Dabar visi nori „susitvarkyti“ – sužadėtiniai ateina „susitvarkyti“, sutvirtinimui vaikai vedami „susitvarkyti“... Man dėl to liūdna, kad suaugusieji savo vaikui pateikia dviprasmišką gyvenimą, jis po to pasimeta ir nebežino, kur tiesa, tikros vertybės. Tėvai viena kalba, kita daro.“
Pasak E. Gulbinienės, tėvų požiūriu, ceremonijos bažnyčioje tarsi suteikia raktą į gerą gyvenimą: vaikas krikštijamas dėl to, kad nepatirtų nelaimių, Pirmoji komunija einama nes „galbūt reikia“, „gal Dievas palaimins“, santuoka – lygiai taip pat.
Vadina komercija
„Šiaulių kraštui“ laišką parašė skaitytoja dėl privalomų sužadėtinių kursų, jeigu nori tuoktis bažnyčioje. Jos nuomone, pakaktų kursų lankymo laisva valia, sužadėtiniai juos rinktųsi savanoriškai.
Moterį piktina mokestis už kursus – nustatytą sumą pinigų reikia pervesti į sąskaitą: „Akivaizdus pinigų „išieškojimas“ iš dviejų savo gyvenimą nusprendusių sujungti prieš Dievą žmonių. Tai ir svarstai, nebėra nieko švento...“
Nors moteris pripažįsta, jog abu su būsimu vyru nėra itin religingi, bet dar labiau atbaido, „kai iš gražios bažnytinės santuokos, dviejų įsimylėjusių žmonių priesaikos padaroma komercija“.
Šiaulių šeimos centro interneto svetainėje skelbiama, jog rinkliava už sužadėtinų kursus – 50 eurų porai už aštuonis susitikimus. Pinigus reikia pervesti į nurodytą banko saskaitą pradėjus lankyti kursus.
Kas išlaikys bažnyčią?
Šeimos centro vadovė E. Gulbinienė šypteli – tokių priekaištų šeimos centrai visoje Lietuvoje išgirsta. Jos teigimu, pinigai oficialiai renkami šeimos centro reikmėms: sužadėtiniams suteikiama paslauga, duodama literatūra ir informacija, išlaidos reikalingos patalpoms šildyti, elektrai. Nors kursus veda savanoriai, jiems reikia metodinių priemonių, seminarų.
„Kas išlaikys bažnyčią? – klausia E. Gulbinienė. – Ją reikia išlaikyti, jei pripažįsti, kad esi krikščionis, esi krikštytas. Santuoka yra dar vienas sakramentas, kuriam reikia ruoštis. Jei pripažįsti, kad įeini į bažnyčios bendruomenę kaip šeima, reikia suprasti, kad bažnyčios bendruomenė oru negyvena.“
Ji atkreipia dėmesį, jog, daugelio požiūriu, bažnyčia viską turi duoti už dyką – paslaugas suteikti neatlygintinai.
E. Gulbinienės nuomone, tokį skeptišką požiūrį į bažnyčią suformavo sovietmetis – išardytos parapijų bendruomenės. Jos palaikydavo ryšį, tikėjimas buvo ne tik santykis su Dievu, bet ir su artimu žmogumi. Dalyvaudami bendruomenės gyvenime žmonės natūraliai suprasdavo, jog reikia ją palaikyti ne tik buvimu, bet ir rėmimu.
Nori „greičiau susitvarkyti“
Ar bažnytiniai kursai suteikia nepatogumų? E. Gulbinienė patvirtina – taip, esame „įsipatoginę“ šiame gyvenime, kad bijome save išspirti iš patogumo zonos.
„Erzina viskas, kad vyksta ne taip, kaip aš noriu. Tai – egoistinis požiūris. Daugelis ir tuokiasi iš egoizmo. Tuokiuosi, nes man gera su tavim, o ne dėl to, kad tave padaryčiau laimingą, tau būtų gera su manimi“, – paaiškina.
Labai dažnai pasitaiko sužadėtinių, kurie teiraujasi, kaip galėtų „greičiau susitvarkyti“, greičiau baigti kursus. Šeimos centro vadovė patikina – susitikimai organizuojami ne dėl pažymėjimo, o tam, kad sužadėtiniai susimąstytų.
„Ne paslaptis, kad daugelis iki santuokos jau gyvena kartu ne vienerius metus. Galvoja, jog vienas kitą gerai pažįsta, sako – kam man čia jų reikia, atėjom tik popieriuko. Tačiau pradėjus gilintis, jie prisipažįsta, kad tokiomis temomis tarpusavyje nekalba“, – aiškina E. Gulbinienė. Po kursų dažniausiai pirminiai nusistatymai pasikeičia.
Šiaulių vyskupijos Šeimos centre per metus kursus išklauso apie 500–600 porų, sudaroma apie 50 grupių. 2007 metais yra buvęs rekordinis skaičius – 1 200 porų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KRIKŠTAS: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis įsitikinęs, jog privalomi krikšto kursai tėvams ir krikštatėviams reikalingi.
DUALIZMAS: Šiaulių vyskupijos Šeimos centro vadovė Edita Gulbinienė apgailestauja, jog tėvai gyvena dvigubą gyvenimą – patys nenori gyventi pagal krikščioniško gyvenimo principus, lankyti bažnyčios, bet vaikus krikštija, veda Pirmosios komunijos.
PARAMA: Šiaulių vyskupijos Šeimos centro vadovė Edita Gulbinienė sako, jog pripažindami esantys krikščionys žmonės turi išlaikyti bažnyčią, ją remti finansiškai, nesitikėti visur nemokamų paslaugų.
