Tilžės gatvė – ne pasienis!

Til­žės gat­vė – ne pa­sie­nis!

Vilius Puronas

Iš kar­to su­si­tar­ki­me: aš ir jūs – už tei­sy­bę!

Me­las yra amo­ra­lus da­ly­kas, ne­svar­bu, ko­kia for­ma jis be­si­dangs­ty­tų.

Va­je! Mus su­pa me­la­giai. Pri­si­me­na­te, ko­kiu pik­tu džiaugs­mu spin­dė­jo ma­my­tės akys, me­luo­jant apie Ka­lė­dų Se­ne­lį iš Lap­lan­di­jos, kad jo pa­rei­ga – vi­so­kių pien­bur­nių kap­ri­ziu­kus ten­kin­ti. Ru­sai jį Se­niu Šal­čiu va­di­na, len­kai – šven­tu Mi­ka­lo­ju­mi (liet. My­ko­lu)... O pa­sa­kos apie ra­ga­nas ir sli­bi­nus? Juk moks­las įro­dė, kad jų ne­bu­vo ir nė­ra, o jei vie­nas-ki­tas ir dir­ba sa­vi­val­dy­bė­je, tai tik išim­tys, pa­tvir­ti­nan­čios tai­syk­lę. O rū­tos? Jas va­di­na­me tau­ti­nė­mis gė­lė­mis, ta­čiau jei įsi­žiū­rė­ti įdė­miau, tai – aler­gi­ją pla­ti­nan­tis au­ga­las, tin­kąs vien blu­soms nai­kin­ti – to dend­ro­lo­gi­jos stu­den­tus mo­ko. Il­gą lai­ką moks­las įro­di­nė­jo, kad žmo­gų su­kū­rė Dar­vi­nas, su­si­kryž­mi­nęs su be­ždžio­ne, da­bar – kad mus ufo­nau­tai pa­sė­jo. Tai­gi, net žmo­ni­jos ži­ni­jo­je pil­na neiš­ty­ri­nė­tų dė­mių, ku­rio­mis spe­ku­liuo­ja di­le­tan­tai ir de­pu­ta­tai.

Grįž­ki­me į Šiau­lius.

Nie­ka­da Šiau­liai ne­bu­vo Aukš­tai­ti­ja. Šiau­lių eko­no­mi­ja bu­vo vie­na dvy­lik­to­ji Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tės da­lis. Šiau­liai bu­vo ka­ra­liš­ka­sis mies­tas, iš Ra­sei­nių čia bu­vo per­kel­tas Sei­me­lis, o Vy­tau­tas kry­žiuo­čiams bu­vo už­ra­šęs Že­mai­ti­ją iki Ne­vė­žio. Ne­vė­žis juk nie­ka­da ne­te­kė­jo Til­žės gat­ve, kaip kad ti­ki­na kai ku­rios skar­di­nės gal­vos (sa­vos ne­mi­nė­siu). O tai, kad da­bar­ti­nia­me Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­te XVIII a. bu­vo tas Sei­me­lis, vė­liau – teis­mas, o XIX a. ten po­li­ci­jos bū­ta, tai – ne­pa­neig­ti fak­tai, bai­siai įdo­mūs ir svar­būs bet ku­riam tu­ris­tui: su­val­kie­čiui, veng­rui, lat­viui ar bru­ne­tei iš Pie­tų Ko­rė­jos.

Til­žės gat­vė ne­ga­li jung­ti Aukš­tai­ti­jos su Že­mai­ti­ja ir to­dėl, kad nee­tiš­ka pju­dy­ti dvi et­ni­nes gru­pes, vi­są tūks­tant­me­tį bu­vu­sias Lie­tu­vos nu­gar­kau­liu. Mū­sų vi­suo­me­nė da­bar yra la­bai su­si­prie­ši­nu­si, to­dėl be­lie­ka ra­min­tis, kad esu aukš­tai­tis, t.y. ge­ro­kai aukš­tes­nis už že­mai­tį, nes tą tvir­ti­na ma­no et­ni­nės pri­gim­ties pa­va­di­ni­mas. Tie­sa, gy­ven­da­mas Že­mai­ti­jo­je dirb­da­vau Aukš­tai­ti­jo­je, ta­čiau va­ka­rais, grį­žus na­mo, ket­vir­to aukš­to ap­lin­ka ma­ne la­bai že­min­da­vo. Ir da­bar te­be­že­mi­na.

Ma­nau, kad čia kal­čiau­sias XIX a. pra­džios a.a. ke­li­nin­kas-in­ži­nie­rius, pro­jek­ta­vęs Rygos–Tilžės plen­tą. Praė­jo dau­giau, kaip pu­sant­ro šimt­me­čio, o kas­kart jis, ne­vi­do­nas, smilk­te­li šir­din re­ne­san­si­nės ka­ted­ros smai­ge, va­žiuo­jant Til­žės gat­ve Šiau­lių cent­ro lin­kui. Tur­būt apie 1857-uo­sius, nu­tie­sus tą plen­tą, įsi­tvir­ti­no le­gen­da, tei­gian­ti, kad jis – ri­ba tarp Aukš­tai­ti­jos ir Že­mai­ti­jos.

Me­las bu­vo skir­tas mo­kyk­lų vai­ku­čiams – brūkš­te­lė­da­vo mo­ky­to­jas že­mė­la­pio li­ni­ja ir le­gen­da tap­da­vo tie­sa. Ji jau bu­vo mi­ni­ma ru­siš­ka­me J. Spro­gio geog­ra­fi­jos va­do­vė­ly­je, iš ku­rio XIX a. vi­du­ry­je mo­kė­si vi­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos gim­na­zis­tai. Ji, kaip mo­kyk­li­nė tie­sa, nu­ke­lia­vo ir į sme­to­niš­kus va­do­vė­lius – Es­mai­čio „Ele­men­to­rių“ (1922 m.), A. Ja­ku­čio­nio „Gam­tą ir kraš­tą" (1932 m.), ki­tus. Ją sklei­dė ir po­ka­rio mo­ky­to­jos, – ū-ū-ū, so­viet­me­tis!..

Pa­sik­lau­sęs rim­tų ŠU is­to­ri­kų, su­ži­no­jęs, kad jie žy­miai pro­tin­ges­ni už XIX am­žiaus vai­ku­čius, ėmiau pri­tar­ti jiems. Vi­siems. Ir kad pri­klau­sė­me Že­mai­ti­jos vai­va­di­jai, ir dėl Sei­me­lio, ir kad bend­rai... Vi­siš­kai pri­ta­riu ir ŠU kal­bi­nin­kams – esa­me aukš­tai­čiai, nes fak­ti­nė ri­ba, pa­siė­mus li­niuo­tę, brėž­ti­na nuo Kruo­pių iki Bu­bių, t.y. už ke­lių žings­nių nuo Šiau­lių – at­si­vers­ki­te da­bar­ti­nės Vi­suo­ti­nės Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jos II to­mą, 230 psl. Iš anks­to su­tin­ku ir su in­ter­ne­to ano­ni­mais, ku­rie tu­ri sva­rių nuo­mo­nių, bet ne ži­nių.

Da­bar­ti­niai Šiau­liai že­mai­čius vei­sia. Tą išaiš­ki­no to­kios Sa­lo­mė­jos ar Si­gi­tos vy­ras, pa­ste­bė­jęs, kad Šiau­lių gim­dy­mo na­mai yra Že­mai­ti­jos pu­sė­je, už Že­mai­tės via­du­ko. Ir su juo su­tin­ku.

Bet ko­dėl ma­lo­nu prie ža­lios švie­sos pe­rei­ti Til­žės gat­vę, kuo­met iš Že­mai­ti­jos at­si­du­riu Aukš­tai­ti­jo­je ir at­virkš­čiai? Kaip ir dau­gu­mai šiau­lie­čių ar sve­čių. To­kio ma­lo­nu­mo ne­tu­ri nei Tel­šiai, nei Kau­nas. Net Kel­mė. To­dėl, bū­tų ne­ra­cio­na­lu tuo ne­pa­si­nau­do­ti.

Žmo­gus – mė­sos krū­va, bet kai už­dai­nuo­ja – aša­ros by­ra.

..........................................................................................

Pa­sie­nie­čių šven­tė!?. Kaž­ko­kie pseu­do­kul­tū­ri­nin­kai su­gal­vo­jo pseu­dot­ra­di­ci­ją – bir­že­lio 2, 3, 4 die­no­mis da­ry­ti šven­tę „Ant ru­be­žiaus“ (su ru­si­ciz­mu pa­va­di­ni­me!). Šven­tės da­ly­viai, ne­pas­te­bė­ję klai­dos, gros, mu­zi­kuos, pre­kiaus me­di­niais šaukš­tais, ta­šė­mis ir mai­kė­mis (tpfu! ran­ki­nė­mis ir marš­ki­nė­liais!), mo­ra­liai ža­los žmo­nes, ku­rie, grį­žę į Gruz­džius ar Ai­ri­ją, Šiau­lius pri­si­mins kaip „mies­tą tarp Že­mai­ti­jos ir Aukš­tai­ti­jos“.

Te­mi­ni mus kaip Sau­lės mies­tą, pil­ką val­di­nin­ko ata­skai­tą, na­tū­ra­lia ce­men­to spal­va da­žy­tą, is­to­riš­kai tei­sin­gą, reg­la­men­tuo­tą, na­tū­ra­liai ap­tru­pė­ju­siais ša­li­gat­viais dar iš so­viet­me­čio lai­kų, gra­fi­čiais de­ko­ruo­tą, ap­dai­nuo­ja­mą ano­ni­mi­nių ko­men­ta­to­rių su gra­ma­ti­nė­mis klai­do­mis ir fe­ka­li­jų kva­pu.

Aš, kaip ir Jūs, mie­las skai­ty­to­jau – už tei­sy­bę!