Po­li­ti­nis eli­tas mo­ka už tai, kad ne­gir­di ki­tos pu­sės

Po­li­ti­nis eli­tas mo­ka už tai, kad ne­gir­di ki­tos pu­sės

Po­li­ti­nis eli­tas mo­ka už tai, kad ne­gir­di ki­tos pu­sės

LNK (EL­TA) nuo­tr.

Auš­ra MAL­DEI­KIE­NĖ

Eko­no­mis­tė

mal­dei­kie­ne.lt

Re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tai Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je pa­lai­do­jo vil­tį, kad Eu­ro­pa su­si­vie­nys am­žiams. Ma­nau, kad na­cio­na­liz­mas Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES), vis dar neat­si­ga­vu­sio­je po 2008–2010 me­tų eko­no­mi­nės ir vė­les­nės eu­ro bei vals­ty­bių sko­lų kri­zių, tik stip­rės.

Jau ar­ti­miau­siais me­tais Eu­ro­pą iš­tiks vis ašt­res­nės pie­tų–šiau­rės ir se­no­sios–nau­jo­sios Eu­ro­pų kri­zės. Nau­jo­sios na­rės (vi­sų pir­ma Len­ki­ja, Veng­ri­ja ir Če­ki­ja) ner­vin­gai ko­vos su ES mig­ran­tų po­li­ti­ka, taip ti­kė­da­mo­si ir iš­sau­go­ti ES pa­ra­mą, ku­ria mai­ti­na­si šių ša­lių eko­no­mi­nis ir po­li­ti­nis eli­tas, ir dar­bo vie­tas; Da­ni­ja ir Šve­di­ja sieks pa­na­šios su­tar­ties su ES, kaip ją pa­lie­kan­ti Bri­ta­ni­ja; su­stip­rės se­pa­ra­tis­ti­niai ju­dė­ji­mai.

Eko­no­mi­nės bri­tų išė­ji­mo pa­sek­mės ir­gi bus ne­leng­vos. Atė­jo va­lan­da, kai eli­tui rei­kės pra­dė­ti mo­kė­ti už tai, kad il­gus me­tus ne­gir­dė­jo ki­tos pu­sės ai­ma­nų ir ne­ma­tė jų nuo­skau­dų. Pa­tin­ka tai ar ne, bet vis­kas pa­si­kei­tė iš es­mės. Ir ne ko­kia nors Ru­si­ja čia kal­ta, kal­tas val­dan­čio eli­to kur­tu­mas ir ak­lu­mas.

Ag­re­sy­vi Eu­ro­pos po­li­ti­nio eli­to re­to­ri­ka, šiau­rės kre­di­to­rių ban­dy­mas vi­sas sa­vo pro­ble­mas spręs­ti pie­tų kai­my­nų są­skai­ta (iki kri­zės vi­si lo­šė ir lai­mė­da­vo kar­tu, ar ne?) pa­kir­to tai, kas il­gus me­tus for­ma­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos stip­ry­bę – jos tau­tų so­li­da­ru­mą. Bū­tent tai, jog glo­ba­li­za­ci­jos ir moks­lo pa­žan­gos nau­da bei fi­nan­sų ir sko­lų kri­zės naš­ta pa­si­da­lin­ta ne­so­li­da­riai, ga­liau­siai ir lė­mė pra­si­de­dan­tį Eu­ro­pos Są­jun­gos by­rė­ji­mą, net jei­gu to la­bai ne­si­no­ri pri­pa­žin­ti (...).

Eu­ro­pos Są­jun­ga gi­mė ne tiek kaip eko­no­mi­nis, kiek po­li­ti­nis pro­jek­tas, ku­riuo ban­dy­ta pa­ža­bo­ti nuo­la­ti­nius konf­lik­tus tarp Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos. Ir bū­tent po­li­ti­ko­je il­gus me­tus slė­pė­si jos sėk­mė, ku­rios vai­siais pa­si­nau­do­jo­me ir mes. (Ir tai bu­vo pui­kiau­sia, kas su mu­mis ga­lė­jo nu­tik­ti!)

Vis dėl­to il­gai­niui nu­ga­lė­jo eko­no­miz­mas, o po­li­ti­nis ir kul­tū­ri­nis Eu­ro­pos vei­das bu­vo pri­tem­dy­tas (...).

Kai prieš ket­vir­tį am­žiaus pa­ki­lo­me ko­vai už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę ir lais­vę, mū­sų gy­ve­ni­mus ve­dė me­di­ta­ty­vu­sis pra­das. Lais­vė bu­vo pa­skelb­ta ga­lu­ti­niu tiks­lu, ir dau­gu­mai su­tin­kant pri­siim­ti ga­li­mus pra­ra­di­mus ir au­kas, lai­mė­jo­me Nep­rik­lau­so­mą Lie­tu­vą.

De­ja, jau la­bai greit Nep­rik­lau­so­my­bė bu­vo pri­va­ti­zuo­ta tų, ku­rie go­des­ni tur­to ar val­džios. Pa­laips­niui su­si­for­ma­vo dvi Lie­tu­vos.

Vie­na jų nuo­lat iš­di­džiai kar­to­ja, kad vi­si, ku­rie tik­rai darbš­tūs ir pro­tin­gi, tam­pa tur­tin­gi, o ne­tur­tas esą pa­ro­do tik žmo­gaus tin­gu­mą ir pri­mi­ty­vu­mą. Ši Lie­tu­va aro­gan­tiš­kai skai­čiuo­ja ir de­monst­ruo­ja sa­vo tur­tus, pa­šai­piai žvelg­da­ma į ne to­kią sėk­min­gą dau­gu­mą.

Ki­ti – jų mi­nios – nuo­šir­džiai dirb­da­mi, net ir la­bai il­gas va­lan­das, vis sun­kiau su­ve­da ga­lus, ir dar yra ver­čia­mi klau­sy­tis pa­šai­pų, kad tas jų gy­ve­ni­mas tik to­dėl toks, kad jie ne­la­bai ko iš­ties ir ver­ti.

Taip darbš­taus są­ži­nin­go darbuoto­jo skur­das, ku­rį itin daž­nai le­mia so­cia­li­nė tik­ro­vė, pa­laips­niui vi­suo­me­nės są­mo­nė­je nu­že­mi­na­mas, o at­li­kus to­kį mąs­ty­mo ju­de­sį, ne­be­rei­kia ieš­ko­ti ir išei­ties.

Lie­tu­vos gy­ve­ni­me šian­dien toks pa­vir­šu­ti­niš­kas pra­gma­tiš­kas tik­ro­vės ver­ti­ni­mas yra tiek įpras­tas ir toks vis­ką už­go­žian­tis, kad bet ko­kia kal­ba apie bend­rys­tę ir so­li­da­ru­mą pri­ly­gi­na­ma ma­žų ma­žiau­siai ko­mu­niz­mo ideo­lo­gi­jos sklei­di­mui. O tai reiš­kia vie­na – ša­lis, dar ne­ga­vusi lais­vės, ku­ri yra vi­sų ir vi­siems, pa­ra­do sa­vo me­di­ta­ty­vi­nes ga­lias, ir jei­gu tuoj pat neat­bus, greit pra­ras ir Nep­rik­lau­so­my­bę. Ir ją pa­siims ne pik­ta kai­my­nė, o go­dus ir lėkš­tas Lie­tu­vos eli­tas (...).

O da­bar pri­si­min­kim stu­den­tus, ant grin­di­nio pa­la­pi­nė­se prie Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės du­rų pro­tes­tuo­jan­čius dėl nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so bei aro­gan­tiš­kus Lie­tu­vos Prem­je­ro žo­džius. Prem­je­ras abe­jo­ja, ar stu­den­tai su­pran­ta, koks nuo­sta­bus da­ly­kas yra tas nau­jas pa­tvir­tin­tas Lie­tu­vos dar­bo ko­dek­sas, ku­ris, jo nuo­mo­ne, net su­kurs nau­ją Lie­tu­vos vei­dą.

Ką sa­ko stu­den­tai? Jie kar­to­ja vie­ną pa­pras­tą ži­nią – apie bran­gų gy­ve­ni­mą. Ga­li­ma tai su­pras­ti ir kaip per di­de­les kai­nas ir per ma­žus at­ly­gius, bet ga­li­ma su­vok­ti ir gi­liau – kaip ži­nią, kad ne vien dar­bu gy­vas žmo­gus, o tiks­liau vien dar­bu gy­vas tik ver­gas ar ka­tor­gi­nin­kas. Žmo­gus vi­sa­da dau­giau ne­gu jo dar­bas.

Prem­je­ras ža­da dau­giau dar­bo vie­tų, ku­rias kaž­ko­kiu mis­ti­niu bū­du pa­gim­dys tei­si­nis do­ku­men­tas.

Daug nau­jų, la­bai men­kai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų ne­spręs nė vie­nos tik­ros Lie­tu­vos (o ir dau­gu­mos eu­ro­pie­čių) pro­ble­mos.

Jas ga­li pa­dė­ti spręs­ti tik nau­ja, so­li­da­ru­mu ir bend­rys­te pa­rem­ta po­li­ti­ka. Bė­da tik ta, kad šios pa­ma­ti­nės vi­suo­me­nių iš­li­ki­mo ver­ty­bės per pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius tiek pa­nie­kin­tos, kad jų at­gai­vi­ni­mas pa­rei­ka­laus ar­ba itin di­de­lių pa­stan­gų, ar­ba ma­si­nės ka­tast­ro­fos.