Politikai svečiuojasi pragare ir skaistykloje

Po­li­ti­kai sve­čiuo­ja­si pra­ga­re ir skais­tyk­lo­je

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Sei­mo rin­ki­mų pir­ma­sis tu­ras vir­to „Lie­tu­viš­ką­ja (tra­gi)ko­me­di­ja“, ku­rios au­to­riu­mi ta­po dar nee­mig­ra­vu­si tau­tos da­lis. Vie­ni po­li­ti­kai be gai­les­čio bu­vo pa­siųs­ti į pra­ga­rą, ki­ti at­si­dū­rė skais­tyk­lo­je, o tre­tie­ji dar lau­kia ro­jaus – pi­lie­čių ne­ger­bia­mo, bet po­li­ti­kų sap­nuo­ja­mo Ede­no so­do Ge­di­mi­no pro­spek­te. Šio­je (tra­gi)ko­me­di­jo­je at­si­sklei­dė ne tik po­li­ti­kų iš­min­tis, bet jų par­ti­jų re­lia­ty­vios ver­ty­bės bei stra­te­gi­nės gud­ry­bės.

Ne­mir­tin­go­je Dante‘s epi­nė­je poe­mo­je poe­tas, at­si­dū­ręs pra­ga­re, iš kar­to pri­si­pa­žįs­ta pa­me­tęs tie­sų ke­lią ir į šun­ke­lius lig kak­lo pa­si­nė­ręs. XXI a. Lie­tu­vos po­li­ti­kai to­kių žo­džių neiš­ta­ria, jie kal­ti­na sa­vus ar ki­tus, po­mpas­tiš­kai teš­kia at­si­sta­ty­di­ni­mo pa­reiš­ki­mus ir iš­skren­da į Briu­se­lį.

Po­li­ti­nė at­sa­ko­my­bė tuo ir bai­gia­si, o par­ti­jos ne­tru­kus su­ran­da ki­tus ma­rio­ne­ti­nius va­dus.

Pra­ga­ro ra­te at­si­dū­rė darbš­čio­ji Dar­bo par­ti­ja, ku­rią de­mas­ka­vo pa­ts jos pa­triar­chas Vik­to­ras, „dar­bie­čių“ Ver­gi­li­jus, glo­bė­jiš­kai ly­din­tis šią po­li­ti­nę jė­gą, net ir ta­da, kai jos ved­liu ta­po bu­vęs „tvar­kie­tis“ Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis. Pa­si­ro­do, kad jis va­do­va­vo „se­niems pir­di­loms“, ku­rių tau­ta jau ne­be­no­ri.

Eu­ro­par­la­men­ta­rui ne­rei­kė­jo kan­kin­tis at­si­sta­ty­di­nant iš Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­ko pa­rei­gų, nors jis re­to­riš­kai pri­siė­mė at­sa­ko­my­bę už pra­stus par­ti­jos dar­bus ir re­zul­ta­tus. To­dėl lo­giš­ka, kad mi­ru­siai par­ti­jai lai­ki­nai va­do­vaus bu­vęs Sei­mo na­rys Vy­tau­tas Gap­šys.

Tie­saus ke­lio ne­be­ma­to ir ne­pa­lau­žia­ma­sis „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ par­ti­jos pir­mi­nin­kas Ro­lan­das Pak­sas. Jis pa­si­da­vė, nors dvy­li­ka me­tų ken­tė­jo, lie­jo aša­ras ir puo­se­lė­jo vil­tis dar kar­tą iš­vys­ti Dau­kan­to rū­mų me­nes.

1999 10 27 tuo­me­ti­nis kon­ser­va­to­rių prem­je­ras Pak­sas skai­tė dra­ma­tiš­ką kal­bą, o po­rin­ki­mi­nio pir­ma­die­nio ry­tą apie jo at­si­sta­ty­di­ni­mą pra­ne­šė net du as­me­nys: par­ti­jos at­sa­kin­ga­sis sek­re­to­rius Al­man­tas Pet­kus ir pir­ma­sis par­ti­jos są­ra­šo vei­das Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis. Be jo­kios dra­mos ir ak­ro­ba­ti­kos bu­vo su­ras­tas kal­ti­nin­kas – (ne)reikš­min­gas straips­nis Kons­ti­tu­ci­jo­je... O kaip rin­kė­jus bū­tų įkvė­pęs la­kū­no at­si­svei­ki­ni­mo skry­dis po Vil­niaus til­tais!

Try­li­ka man­da­tų pir­ma­ja­me tu­re lai­mė­ju­si Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja ke­liau­ja į skais­tyk­lą, nes iš­ti­ki­ma­sis ir bi­čiu­liš­ka­sis par­ti­jos elek­to­ra­tas pa­ro­dė ne­be­no­rįs rau­do­nų ro­žių, nes jam mie­les­ni ta­po lie­tu­viš­ki ru­giai.

Par­ti­jos pir­mi­nin­kas neišd­rį­so at­si­sta­ty­din­ti, nors jį į nok­dau­ną ir vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je pa­siun­tė bu­vęs bu­ši­do ko­vo­to­jas Kęs­tu­tis Smir­no­vas.

Aki­vaiz­du, kad par­ti­jos vi­du­je vyks­ta įnir­tin­ga ko­va, aiš­ki­na­ma­si, kas kal­ti ir kal­tes­ni, strė­lės tra­di­ciš­kai le­kia į Pre­zi­den­tės kie­me­lį. Ta­čiau par­ti­jai trūks­ta ne tik iš­ti­ki­my­bės sa­vo rin­kė­jams, bet ir nau­jų as­me­ny­bių, stra­te­giš­kai vei­kian­čios ko­mu­ni­ka­ci­jos vie­šo­jo­je erd­vė­je, po­li­ti­nių skan­da­lų pre­ven­ci­jos, jau­nų vei­dų ir so­cial­de­mok­ra­ti­nių idė­jų. Par­ti­ja pri­va­lo rin­kė­jams aiš­kin­ti da­bar, o ne ry­toj, atei­ty­je, vė­liau. Po­zi­ty­vu tik tai, kad po­nas Sy­sas į skais­tyk­lą ke­liau­ja nu­si­sku­tęs barz­dą...

La­biau­siai ma­ne su­ža­vė­jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos li­be­ra­lų są­jū­dis, už ku­rį bal­sa­vo 115 361 rin­kė­jas. Par­ti­ja ga­vo aš­tuo­nis man­da­tus ir pa­si­jau­tė jau esan­ti ne pra­ga­re, o ro­ju­je! Ta­čiau po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos skan­da­lo by­la dar ne­pa­sie­kė fi­ni­šo tie­sio­sios, par­ti­jos ved­liai jau jau­čia­si nau­jai­siais me­si­jais. Jie el­gia­si taip, lyg nie­ko neį­vy­ko, o skaid­ruo­lis ir tei­suo­lis Eli­gi­jus Ma­siu­lis te­bu­vo slo­gus sap­nas ar ana­pu­si­nė rea­ly­bė.

Fi­lo­so­fas Pe­te­ris Slo­ter­dij­kas, „Ci­niš­ko pro­to kri­ti­kos“ au­to­rius, šios par­ti­jos po­rin­ki­mi­nį el­ge­sį ga­lė­tų įra­šy­ti į ci­niz­mo pa­vyz­džių są­ra­šą. Bė­gi­mas pas kon­ser­va­to­rius rin­ki­mų nak­tį yra par­ti­jos silp­nu­mo ir bai­mės ženk­las.

Iš da­lies pa­si­tei­si­no par­ti­jos stra­te­gi­ja są­ra­šo prie­ky­je iš­kel­ti spor­ti­nin­kus ir po­li­ti­nę pa­tir­tį dar tik įgy­sian­čius po­li­ti­kus. Jie ne­su­tep­ti po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos, bet kom­pe­ten­tin­gi pro­fe­sio­na­lai į li­be­ra­lų są­jū­dį neį­si­lie­jo, nes skais­tyk­la šiai po­li­ti­nei jė­gai dar prieš akis.

Pir­miau­sia bū­ti­na ap­si­šluo­ti sa­vo kie­mą, o ne siek­ti pa­da­ry­ti tvar­ką „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liuo­se“. To­dėl šyp­so­tis tik­rai ne­ver­ta, o mąs­ty­mas, kad par­ti­ja ir at­ski­ri par­ti­jos na­riai – tai du skir­tin­gi da­ly­kai, yra ci­niš­kas ir ne­li­be­ra­lus.

Ro­jaus var­tai ve­ria­si Tė­vy­nės są­jun­gai – Lie­tu­vos krikš­čio­nims de­mok­ra­tams. Ir ne dėl par­ti­jos ideo­lo­gi­jos ar pa­va­di­ni­mo, bet dėl­to, kad jais pa­si­ti­kė­jo 276 275 Lie­tu­vos žmo­nės. Par­ti­ja ge­rai iš­mo­ko 2012 m. Sei­mo rin­ki­mų pa­mo­ką ir ne­pa­nie­ki­no skais­tyk­los. Pa­ren­gė nau­ją pla­ną Lie­tu­vai, įvyk­dė kon­cep­tua­lią rin­ki­mi­nę kam­pa­ni­ją, iš­si­rin­ko nau­ją ved­lį, priim­ti­ną vi­siems, ku­rie bal­suo­ja už Lands­ber­gį, pri­trau­kė nau­jų as­me­ny­bių, nors par­ti­jo­je ir to­liau do­mi­nuo­ja bei jai di­ri­guo­ja se­ni po­li­ti­kos vil­kai, ku­rie taip pat at­bai­do da­lį po­ten­cia­lių rin­kė­jų.

Ar po­li­ti­kams ne­rei­kė­tų įves­ti ka­den­ci­jų skai­čiaus? Vis dėl­to na­tū­ra­lu, kad po­so­vie­ti­nė­se de­mok­ra­ti­jo­se opo­zi­ci­ja tam­pa po­zi­ci­ja, o dar ir li­be­ra­lai įtei­kė sal­džią do­va­ną – da­lį sa­vo rin­kė­jų. Tad šiai sis­te­mi­nei par­ti­jai be­lie­ka pa­da­ry­ti dar­bus ir iš­te­sė­ti pa­ža­dus, nes ki­taip po ket­ve­rių me­tų lauks pra­ga­ras, ku­ria­me ne­bus ne tik kregž­du­čių.

Ro­ju­je Lie­tu­vos žmo­nės trokš­ta re­gė­ti ir šių rin­ki­mų vie­ną fa­vo­ri­tų – Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gą, ku­riai pa­si­ti­kė­ji­mą iš­reiš­kė 274 108 pi­lie­čiai. Dvi par­ti­jos gal­vos – pir­mi­nin­kas Ra­mū­nas Kar­baus­kis ir są­ra­šo ly­de­ris Sau­lius Skver­ne­lis – pa­si­sten­gė, kad žmo­nės pa­ti­kė­tų dar­nios Lie­tu­vos vi­zi­ja, mi­si­ja ir pro­gra­ma.

Tiks­liau sa­kant, dar­bą at­li­ko anks­tes­nė val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja, o rin­kė­jai nu­spren­dė pa­tai­sy­ti tuos sklan­džios veik­los vai­sius.

Vis dėl­to par­ti­jos ly­de­rio ne­rei­ka­lin­gos kal­bos apie vai­vo­rykš­tės koa­li­ci­ją bu­vo tas dži­nas, ku­rį gre­tai pa­ga­vo sis­te­mi­nių par­ti­jų ly­de­riai. „Vals­tie­čiams“ pa­vo­jin­giau­si yra se­ni po­li­ti­kos vil­kai, ku­rie ga­li su­dras­ky­ti par­ti­ją į sku­te­lius, kai tik ši pra­dės dar­bą koa­li­ci­jo­je, jei­gu to­kia bus. Koa­li­ci­nės Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos de­ri­ni­mo sver­tai taip pat yra pa­ty­ru­sių tra­di­ci­nių par­ti­jų pu­sė­je.

„Vals­tie­čių“ at­sto­vų Sei­me bend­ruo­me­nė yra mar­ga kaip ge­nys, o sim­bo­li­ne fi­gū­ra ga­lė­tų bū­ti pri­si­kė­lęs Egi­di­jus Va­rei­kis, ge­riau­siai ga­lin­tis su­vok­ti, ką pa­ty­rė Dante‘s poe­tas. Šiai ne vi­sai nau­jai po­li­ti­nei jė­gai vis­kas prieš akis (gal ne­tgi ir par­ti­jos pa­va­di­ni­mo kei­ti­mas), nes žmo­nės no­ri per­mai­nų ir ja pa­si­ti­ki. Par­ti­jų pro­gra­mų skir­tu­mai jų ne­do­mi­na, nes tai yra po­li­ti­kų rei­ka­las, o pa­sta­rie­ji pas mus la­bai pro­fe­sio­na­lūs. Tą tau­tai rin­ki­mų nak­tį oriai aiš­ki­no ir And­rius Ku­bi­lius, ir Ge­di­mi­nas Kir­ki­las. Tik