Naujausios
Politikai svečiuojasi pragare ir skaistykloje
Dr. Nerijus Brazauskas

Seimo rinkimų pirmasis turas virto „Lietuviškąja (tragi)komedija“, kurios autoriumi tapo dar neemigravusi tautos dalis. Vieni politikai be gailesčio buvo pasiųsti į pragarą, kiti atsidūrė skaistykloje, o tretieji dar laukia rojaus – piliečių negerbiamo, bet politikų sapnuojamo Edeno sodo Gedimino prospekte. Šioje (tragi)komedijoje atsiskleidė ne tik politikų išmintis, bet jų partijų reliatyvios vertybės bei strateginės gudrybės.
Nemirtingoje Dante‘s epinėje poemoje poetas, atsidūręs pragare, iš karto prisipažįsta pametęs tiesų kelią ir į šunkelius lig kaklo pasinėręs. XXI a. Lietuvos politikai tokių žodžių neištaria, jie kaltina savus ar kitus, pompastiškai teškia atsistatydinimo pareiškimus ir išskrenda į Briuselį.
Politinė atsakomybė tuo ir baigiasi, o partijos netrukus suranda kitus marionetinius vadus.
Pragaro rate atsidūrė darbščioji Darbo partija, kurią demaskavo pats jos patriarchas Viktoras, „darbiečių“ Vergilijus, globėjiškai lydintis šią politinę jėgą, net ir tada, kai jos vedliu tapo buvęs „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis. Pasirodo, kad jis vadovavo „seniems pirdiloms“, kurių tauta jau nebenori.
Europarlamentarui nereikėjo kankintis atsistatydinant iš Darbo partijos pirmininko pareigų, nors jis retoriškai prisiėmė atsakomybę už prastus partijos darbus ir rezultatus. Todėl logiška, kad mirusiai partijai laikinai vadovaus buvęs Seimo narys Vytautas Gapšys.
Tiesaus kelio nebemato ir nepalaužiamasis „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininkas Rolandas Paksas. Jis pasidavė, nors dvylika metų kentėjo, liejo ašaras ir puoselėjo viltis dar kartą išvysti Daukanto rūmų menes.
1999 10 27 tuometinis konservatorių premjeras Paksas skaitė dramatišką kalbą, o porinkiminio pirmadienio rytą apie jo atsistatydinimą pranešė net du asmenys: partijos atsakingasis sekretorius Almantas Petkus ir pirmasis partijos sąrašo veidas Remigijus Žemaitaitis. Be jokios dramos ir akrobatikos buvo surastas kaltininkas – (ne)reikšmingas straipsnis Konstitucijoje... O kaip rinkėjus būtų įkvėpęs lakūno atsisveikinimo skrydis po Vilniaus tiltais!
Trylika mandatų pirmajame ture laimėjusi Lietuvos socialdemokratų partija keliauja į skaistyklą, nes ištikimasis ir bičiuliškasis partijos elektoratas parodė nebenorįs raudonų rožių, nes jam mielesni tapo lietuviški rugiai.
Partijos pirmininkas neišdrįso atsistatydinti, nors jį į nokdauną ir vienmandatėje apygardoje pasiuntė buvęs bušido kovotojas Kęstutis Smirnovas.
Akivaizdu, kad partijos viduje vyksta įnirtinga kova, aiškinamasi, kas kalti ir kaltesni, strėlės tradiciškai lekia į Prezidentės kiemelį. Tačiau partijai trūksta ne tik ištikimybės savo rinkėjams, bet ir naujų asmenybių, strategiškai veikiančios komunikacijos viešojoje erdvėje, politinių skandalų prevencijos, jaunų veidų ir socialdemokratinių idėjų. Partija privalo rinkėjams aiškinti dabar, o ne rytoj, ateityje, vėliau. Pozityvu tik tai, kad ponas Sysas į skaistyklą keliauja nusiskutęs barzdą...
Labiausiai mane sužavėjo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, už kurį balsavo 115 361 rinkėjas. Partija gavo aštuonis mandatus ir pasijautė jau esanti ne pragare, o rojuje! Tačiau politinės korupcijos skandalo byla dar nepasiekė finišo tiesiosios, partijos vedliai jau jaučiasi naujaisiais mesijais. Jie elgiasi taip, lyg nieko neįvyko, o skaidruolis ir teisuolis Eligijus Masiulis tebuvo slogus sapnas ar anapusinė realybė.
Filosofas Peteris Sloterdijkas, „Ciniško proto kritikos“ autorius, šios partijos porinkiminį elgesį galėtų įrašyti į cinizmo pavyzdžių sąrašą. Bėgimas pas konservatorius rinkimų naktį yra partijos silpnumo ir baimės ženklas.
Iš dalies pasiteisino partijos strategija sąrašo priekyje iškelti sportininkus ir politinę patirtį dar tik įgysiančius politikus. Jie nesutepti politinės korupcijos, bet kompetentingi profesionalai į liberalų sąjūdį neįsiliejo, nes skaistykla šiai politinei jėgai dar prieš akis.
Pirmiausia būtina apsišluoti savo kiemą, o ne siekti padaryti tvarką „Lietuvos geležinkeliuose“. Todėl šypsotis tikrai neverta, o mąstymas, kad partija ir atskiri partijos nariai – tai du skirtingi dalykai, yra ciniškas ir neliberalus.
Rojaus vartai veriasi Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams. Ir ne dėl partijos ideologijos ar pavadinimo, bet dėlto, kad jais pasitikėjo 276 275 Lietuvos žmonės. Partija gerai išmoko 2012 m. Seimo rinkimų pamoką ir nepaniekino skaistyklos. Parengė naują planą Lietuvai, įvykdė konceptualią rinkiminę kampaniją, išsirinko naują vedlį, priimtiną visiems, kurie balsuoja už Landsbergį, pritraukė naujų asmenybių, nors partijoje ir toliau dominuoja bei jai diriguoja seni politikos vilkai, kurie taip pat atbaido dalį potencialių rinkėjų.
Ar politikams nereikėtų įvesti kadencijų skaičiaus? Vis dėlto natūralu, kad posovietinėse demokratijose opozicija tampa pozicija, o dar ir liberalai įteikė saldžią dovaną – dalį savo rinkėjų. Tad šiai sisteminei partijai belieka padaryti darbus ir ištesėti pažadus, nes kitaip po ketverių metų lauks pragaras, kuriame nebus ne tik kregždučių.
Rojuje Lietuvos žmonės trokšta regėti ir šių rinkimų vieną favoritų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuriai pasitikėjimą išreiškė 274 108 piliečiai. Dvi partijos galvos – pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir sąrašo lyderis Saulius Skvernelis – pasistengė, kad žmonės patikėtų darnios Lietuvos vizija, misija ir programa.
Tiksliau sakant, darbą atliko ankstesnė valdančioji koalicija, o rinkėjai nusprendė pataisyti tuos sklandžios veiklos vaisius.
Vis dėlto partijos lyderio nereikalingos kalbos apie vaivorykštės koaliciją buvo tas džinas, kurį gretai pagavo sisteminių partijų lyderiai. „Valstiečiams“ pavojingiausi yra seni politikos vilkai, kurie gali sudraskyti partiją į skutelius, kai tik ši pradės darbą koalicijoje, jeigu tokia bus. Koalicinės Vyriausybės programos derinimo svertai taip pat yra patyrusių tradicinių partijų pusėje.
„Valstiečių“ atstovų Seime bendruomenė yra marga kaip genys, o simboline figūra galėtų būti prisikėlęs Egidijus Vareikis, geriausiai galintis suvokti, ką patyrė Dante‘s poetas. Šiai ne visai naujai politinei jėgai viskas prieš akis (gal netgi ir partijos pavadinimo keitimas), nes žmonės nori permainų ir ja pasitiki. Partijų programų skirtumai jų nedomina, nes tai yra politikų reikalas, o pastarieji pas mus labai profesionalūs. Tą tautai rinkimų naktį oriai aiškino ir Andrius Kubilius, ir Gediminas Kirkilas. Tik