Naujausios
Komentaras
Vardan tos Lietuvos
Rūta JANKUVIENĖ
Seimo rinkimų antrasis turas vakar prasidėjo išankstiniu balsavimu. Ką rinktis? Pirmojo turo laimėtojus ar pralaimėtojus? Ar iš viso neiti balsuoti? Potencialūs laimėtojai ir patys naują valdžią jau dėlioja.
Pirmajame ture į rinkimus spjovė daugiau nei pusė rinkėjų.
Neatėjo į rinkimus galbūt dėl to, kad dauguma jų metų metus gyvena važinėdami tarp Lietuvos ir Anglijos, Airijos ar Norvegijos arba seniai jų namai nebe Lietuvoje.
Per pirmąjį turą balsavo vos 14 tūkstančių užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių.
Emigracijos specialistai rinkimų diskusijose garsino, jog šiais metais bus užfiksuotas milijonas emigravusiųjų iš Lietuvos, kai atsivėrė sienos. Išvažiavo ir išvažiuoja jauni, darbingi žmonės, jaunos šeimos su vaikais.
Politikams besivaržant rinkimų debatuose, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai didžiausia grėsme Lietuvai įvardijo emigraciją.
Bendrovės „Sprinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa parodė, kad 33 procentai respondentų pagrindine grėsme Lietuvai taip pat laiko emigraciją ir visuomenės senėjimą. 26 procentams nerimą kelia pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis.
Beje, šios grėsmės laikomos aktualesnėmis, nei „neprognozuojamos Rusijos“ grėsmė (ją įvardijo 15 procentų apklaustųjų).
Kokia politikų reakcija, kokie jų prioritetai?
Debatuose emigracijos temą jie ir toliau „analizavo“ tarp visų kitų temų. Vienas kitą valdžioje nuolat keitę konservatoriai ir socdemai aiškinosi: „Per jūsų valdymą išvažiavo 200 tūkstančių, o per mūsų – gal tik 180 tūkstančių.“ Konservatoriai dabar žada 80 tūkstančių „grąžinti“.
Skaičiais per rinkimus ypač manipuliuojama.
Liberalų sąjūdis žada, jog iki 2020 metų vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių bus 1 000 eurų, konservatoriai – 1 250 eurų, socialdemokratai – 1 100 eurų, „tvarkiečiai“ – 999 eurai. Dabar vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje neatskaičius mokesčių – 772 eurai.
Ne partijos moka algas. Daugiausia, ką gali pažadėti – minimalų atlyginimą ir neapmokestinamų pajamų dydį.
Ekonomistas G. Nausėda siūlo būti akylesniems. Pasak jo, kad tiek augtų atlyginimai, kiek partijos žada, reikia 15 procentų ekonomikos augimo, o šalis žengianti į kuklesnę augimo stadiją nei dabar, ir galima tikėtis tik 2–3 procentų augimo.
Apklausos rodo, kad net 44 procentai darbuotojų nori didesnio nei gauna atlyginimo. Jauni žmonės, tik baigę universitetus, svajoja į rankas gauti 1 500 eurų.
Tokie lūkesčiai stebina darbdavius, bet jauni žmonės tikrai nelauks svajonės išsipildymo Lietuvoje.
Darbdaviai ras pigesnių samdinių, ypač įsigaliojus naujam lanksčiam Darbo kodeksui.
Su juo socialdemokratai šovė sau į koją, bet naivu tikėtis, kad dabar kitos partijos puls kodeksą kitaip sudėlioti. Kategoriški rinkimų pažadai paprastai ištirpsta jau sudarant valdančiąją koaliciją.
Darbdaviai, jeigu savi nenorės pigiai dirbti, per įtakingus lobistus pasistengs, kad Lietuva plačiau atsivertų darbo jėgai iš šalies.
Baltarusiai, ukrainiečiai jau važiuoja dirbti tūkstančiais. Bus dar ir integruojamų pabėgėlių. Tik tuos, kurie jau persikėlė ir bandė dirbti, taip pat pribloškė mažos algos.
Politikai vengia temos, kad Lietuva gali tapti imigrantų valstybe. Bet ta problema neišvengiamai bręsta, nes emigracijos srautai nemažėja.
Kada politikai ir partijos pradės nusistatyti prioritetus pagal realias grėsmes? Po rinkimų ar tik tada, kai pensininkų šalyje bus daugiau nei dirbančių?
Kandidatai toliau tik aiškina, kokie bus sąžiningi, atsakingi, kaip neš gėrį savo rajonui ar miestui.
Bet Seime pirmiausia reikia dirbti vardan tos Lietuvos.
