Naujuosius politikos Heraklius pasitinkant

Nau­juo­sius po­li­ti­kos He­rak­lius pa­si­tin­kant

Ne­ri­jus BRA­ZAUS­KAS

Pa­ga­liau bai­gė­si aud­rin­gie­ji Sei­mo rin­ki­mai, ku­rie į val­džios Olim­pą iš­kė­lė nau­juo­sius po­li­ti­kos He­rak­lius.

Sek­ma­die­nį iš­rin­ko­me dar 68 Tau­tos at­sto­vus vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se (3 už­bū­rė rin­kė­jus dar I tu­re), ku­rie pri­si­jun­gė prie 70 po­li­ti­kos (pus)diev(i)ų, pa­si­da­bi­nu­sių par­ti­nių bi­lie­tų vai­ni­kais po pir­mo­jo tu­ro.

Ak­ty­vu­mas sie­kė 37,85%, bet sva­riau­sią vaid­me­nį čia, ma­tyt, su­vai­di­no per­mai­nų troš­ki­mas ir Baž­ny­čia, šven­tą die­ną su­glo­bu­si Ma­ri­jos že­mės gy­ven­to­jus.

Lai­ko­tar­pis tarp dvie­jų rin­ki­mų tu­rų pa­ro­dė tik­rą­jį mū­sų po­li­ti­nių par­ti­jų vei­dą. Rin­kė­jai ne­pa­ma­tė, neiš­gir­do kon­cep­tua­lios pro­gra­mi­nių nuo­sta­tų dvi­ko­vos, nes vis­ką už­go­žė ga­li­mos koa­li­ci­jos par­tne­rių (re)vi­zi­jos. Taip no­rė­jo­si iš­girs­ti, kaip vie­na ar ki­ta įsi­vaiz­duo­ja­ma val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja spręs ak­tua­liau­sias Lie­tu­vos vals­ty­bės pro­ble­mas.

To ne­bu­vo, nes par­ti­jų Dzeu­sai įsak­miai skel­bė, su kuo ne­su­da­rys koa­li­ci­nės su­tar­ties.

Vals­tie­čių Dzeu­sas de­ba­tuo­se pa­reiš­kė nei­siąs į koa­li­ci­ją su Li­be­ra­lų są­jū­džiu, nes ski­ria­si jų ver­ty­bės, o ši ži­nia su­su­ko gal­vas šios po­li­ti­nės par­ti­jos elek­to­ra­tui.

Kon­ser­va­to­rių Dzeu­sas suo­kė sie­kiąs, kad par­ti­ja „tap­tų jun­gian­čia, nuo­sai­kia ir ra­cio­na­lia jė­ga“, o so­cial­de­mok­ra­tų Dzeu­sas iš anks­to bu­vo su­si­tai­kęs su pra­lai­mė­ji­mu ir su lau­kian­čia opo­zi­ci­ja Olim­po pa­pė­de.

Vi­di­nės par­ti­jų di­rek­ty­vos už ką bal­suo­ti liu­di­ja, kad ne­pa­si­ti­ki­ma pa­čių rin­kė­jų svei­ku pro­tu, ir vis­ką le­mia so­viet­me­čio pra­kti­ka, kai nu­ro­do­ma iš vir­šaus. Ga­li­mas man­da­tų skai­čius ir koa­li­ci­nė arit­me­ti­ka ta­po svar­biau­siu agi­ta­ci­jos da­ly­ku.

Kerš­tin­go­ji grai­kų dei­vė He­ra ga­lė­tų bū­ti šių lai­kų Lie­tu­vos po­li­ti­kų sim­bo­liu. Šmeiž­to pliūps­niai, komp­ro­mi­tuo­ja­mas in­for­ma­ci­jos ieš­ko­ji­mas, des­pe­ra­ci­jos de­monst­ra­vi­mas, žai­biš­kas vie­šo­sios erd­vės (re)for­ma­vi­mas, cha­me­leo­niš­kas par­ti­jų el­ge­sys, „ob­jek­ty­vių“ po­li­to­lo­gų, ko­men­tuo­jan­čių kan­di­da­tų šei­mas, pa­si­tel­ki­mas, iš­ma­nus so­cia­li­nių tink­lų iš­nau­do­ji­mas me­tant ro­pę į kon­ku­ren­to dar­že­lį – tai tik da­lis lie­tu­viš­kos po­li­ti­nės ko­vos. Kiek­vie­nas po­li­ti­kas ar kan­di­da­tas tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs bet ko­kiai in­for­ma­ci­jai, „juo­do­sioms“ ar „pil­ko­sioms“ rin­ki­mų tech­no­lo­gi­joms.

An­tai Tė­vy­nės sąjungos–Lietuvos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jos kan­di­da­tas į Sei­mo na­rius Juo­zas Pun­dzius 18,5 me­tų va­do­va­vo Kau­no kli­ni­koms, per­gy­ve­no 15 mi­nist­rų, bet net ele­men­ta­riai ne­su­ge­bė­jo paaiš­kin­ti sa­vo / tė­vo su­kaup­tų tur­tų kil­mės.

Ga­lė­jo nors lep­te­lė­ti, kad ait­va­ras su­ne­šė – „Pro­fe­si­jos Ri­te­ris“ bū­tų at­sklei­dęs lie­tu­vių mi­to­lo­gi­jos ži­no­ji­mą! Neiš­le­me­no ir iš­skri­do iš šil­to TS-LKD liz­do, nors jo be­siu­že­tė­mis pa­sa­ko­mis pa­ti­kė­jo net 3625 rin­kė­jai. Ir ši is­to­ri­ja tik pa­tvir­ti­na, kad kiek­vie­nas kan­di­da­tas į Olim­pą tu­rė­jo sa­vą­jį Achi­lo kul­ną.

Žvel­giant nuo spar­čiai griū­van­čio Ge­di­mi­no kal­no, ma­to­me, kad rin­kė­jai sa­vaip su­dė­lio­jo lie­tu­viš­ką­jį Olim­pą.

Ant­ra­ja­me Sei­mo rin­ki­mų tu­re run­gė­si 42 Kregž­du­čių par­ti­jos kan­di­da­tai, o, išanks­ti­niais duo­me­ni­mis, lai­mė­jo 10; iš 40 Gand­ro par­ti­jos at­sto­vų nu­ga­lė­jo net 35; 21-as Ro­žių par­ti­jos kan­di­da­tas ba­dė­si spyg­liais, nors kon­ku­ren­tus įvei­kė tik 4; Be­si­de­ran­čių žmo­nių par­ti­jos at­sto­vų bu­vo 12-a, o kont­rak­tus pa­si­ra­šė 6; iš 4 Ere­lio par­ti­jos na­rių net 3 ga­lės da­ry­ti tvar­ką.

Rin­kė­jai pa­kir­po spar­nus kregž­du­tėms, ku­rių ved­lys nai­viai ti­kė­jo­si tap­ti do­mi­nuo­jan­čia par­ti­ja. Taip neat­si­ti­ko, to­dėl rin­ki­mų nak­tį kuk­li kregž­du­tė pa­vir­to ag­re­sy­viu jau­nu va­na­gė­liu.

Žem­dir­biš­ko­ji Lie­tu­va se­niai gar­sė­ja gand­rų po­pu­lia­ci­ja, o rin­ki­mai tai dar kar­tą pa­tvir­ti­no. To­ta­li par­ti­jos per­ga­lė ro­do, kad rin­kė­jai ne­me­la­vo, kai ap­klau­so­se ant­ruo­ju pa­si­rin­ki­mu įvar­di­jo Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gą. Šal­nų pa­kąs­tos ro­žės at­si­dū­rė kom­pos­to dė­žė­se, o li­be­ra­lių de­ry­bi­nin­kų gre­tos pa­si­pil­dė, nes da­lis rin­kė­jų te­be­mėgs­ta vy­rus ir mo­te­ris juo­dais dra­bu­žiais.

Kai kas die­vi­na ir tvar­ką, dėl to ere­liai Sei­me ga­lės tu­rė­ti tei­sin­gą frak­ci­ją. Tai by­lo­ja, kad (ne)die­viš­ki par­ti­jų žai­di­mai su­do­mi­no tik iš­ti­ki­miau­sius rin­kė­jus, ku­rie ap­skri­tai pa­lei­do skaus­min­gas strė­les į sis­te­mi­nes par­ti­jas, į cent­rą ir į va­di­na­mą­jį po­li­ti­kos eli­tą.

Pas­ta­ra­sis, kaip ro­do po­rin­ki­mi­nė nak­tis, bu­vo pri­blokš­tas ža­lių­jų sėk­mės, ir su vals­tie­čių Dzeu­su ko­vo­jo taip įnir­tin­gai, kaip He­rak­lis ko­vė­si su bai­sio­sio­mis stim­fa­li­dė­mis.

Vals­tie­čiai ga­li rink­tis koa­li­ci­jos par­tne­rius, o to psi­cho­lo­giš­kai ne­no­rė­jo pri­pa­žin­ti jau­na­sis Lands­ber­gis. Ir sa­vo nea­dek­va­čio­mis šne­ko­mis pa­ts pa­ro­dė, kad „vie­nas da­ly­kas yra kal­bė­ti, o ki­tas val­dy­ti“. Jo klau­san­tis pra­dė­jau mąs­ty­ti, kas pa­ra­šė par­ti­jos pro­gra­mą, ku­ria pa­ti­kė­jo daug Lie­tu­vos žmo­nių.

Keis­tai at­ro­dė ir san­tū­ru­sis Kar­baus­kis, pra­bil­da­mas apie dvi de­ry­bi­nes gru­pes. Taip jis ne­pag­rįs­tai su­tei­kia vil­tį so­cial­de­mok­ra­tams ir ją ati­ma iš rin­kė­jų, pa­si­rin­ku­sių pa­žan­gą, o ne at­žan­gą.

Ga­li bū­ti, kad abu par­ti­jų ved­liai taps di­džiau­sia pro­ble­ma for­muo­jant val­dan­čią­ją koa­li­ci­ją. Abi at­si­nau­ji­nu­sios po­li­ti­nės jė­gos yra pa­smerk­tos da­ry­ti komp­ro­mi­sus, jei­gu iš tie­sų joms rū­pi rin­kė­jai, o ir va­ka­rie­tiš­ka Lie­tu­va. O pa­ska­tin­ti šių po­li­ti­nių jė­gų dia­lo­gą tu­rė­tų Pre­zi­den­tė, ga­lin­ti po sa­vo skver­nu su­lip­dy­ti at­sa­kin­gą, skaid­rią ir veiks­min­gą Per­mai­nų koa­li­ci­ją.

Nuož­mia­me po­li­ti­kos ti­ta­nų mū­šy­je, vy­ku­sia­me ne Ler­nos, o Lie­tu­vos vien­man­da­tė­se pel­kė­se, (ne)lai­ki­nai kri­to: Ar­vy­das Vi­džiū­nas, Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė, Va­len­ti­nas Stun­dys, Vir­gi­ni­ja Balt­rai­tie­nė, Ri­man­tas Jo­nas Da­gys, Da­lia Kuo­dy­tė, Ag­nė Bi­lo­tai­tė, Gin­ta­ras Ste­po­na­vi­čius, Dan­gu­tė Mi­ku­tie­nė, Ar­tū­ras Zuo­kas, Pet­ras Gra­žu­lis, Rad­vi­lė Mi­ku­lė­nai­tė-Mor­kū­nie­nė, Man­tas Ado­mė­nas, Juo­zas Ole­kas, Ali­na Mon­kaus­kai­tė, Ar­vy­das Moc­kus, Kęs­tu­tis Ma­siu­lis, Al­gir­das But­ke­vi­čius, Ju­lius Sa­ba­taus­kas, Ed­var­das Ža­ka­ris, Ar­vy­das Anu­šaus­kas, Lau­ry­nas Kas­čiū­nas, Jur­gis Raz­ma, Sta­sys Šed­ba­ras.

Sup­ran­tu, kad kai kas klai­kiai su­si­ner­vi­no ar grau­džiai ap­si­ver­kė skai­ty­da­mas šias pa­var­des, bet aš tu­rė­jau jas iš­var­dy­ti, nes jos liu­di­ja, kad kons­ti­tu­ci­nės re­for­mos pra­šo­si Lie­tu­vos Sei­mo rin­ki­mų sis­te­ma. Žmo­nės iš­bro­kuo­ja, o par­ti­jos le­gi­ti­muo­ja...

Vie­niems kon­ku­ren­tų nuo­dai ir de­vy­nios gal­vos at­ne­šė mir­tį, o ki­tiems amb­ro­zi­ja ta­po dau­gia­man­da­tės apy­gar­dos re­zul­ta­tai. Pir­mie­ji ga­li ne­liū­dė­ti, nes jų lau­kia so­li­džios išei­ti­nės iš­mo­kos ir ga­li­my­bė iš­ban­dy­ti nu­li­nes dar­bo su­tar­tis. Ant­rie­ji tu­rė­tų pa­dė­ko­ti miš­riai rin­ki­mų sis­te­mai ir lo­ja­lu­mo prin­ci­pui. Te­gy­vuo­ja ne­ma­rios kregž­du­tės ir kvap­nios ro­žės, gai­vi­nan­čios smo­ge sken­din­tį Ge­di­mi­no pro­spek­tą!

Sa­ve iš­si­kė­lė kan­di­da­tai šį­syk at­li­ko žyg­dar­bį, pri­lygs­tan­tį He­rak­liui, tu­rė­ju­siam at­neš­ti Ne­mė­jos liū­to kai­lį.

Ne­var­dy­siu pa­var­džių, bet pa­ste­bė­siu, kad am­bi­cin­gi Sei­mo už­ka­riau­to­jai, iš­sky­rus Po­vi­lą Urb­šį, pa­tai­kė ant ža­lio­sios ban­gos, ku­ri Lie­tu­vai do­va­no­ja ne­si­ste­mi­nius, ne­par­ti­nius kan­di­da­tus. Kai ku­rie iš jų tu­ri tran­zi­ti­nę vi­zą ir ga­lės ja Sei­me pa­si­nau­do­ti, kai pa­no­rės.

He­rak­lis per die­ną iš­mė­žė gud­rio­jo ka­ra­liaus Au­gė­jo ark­li­des, o mū­sų kan­di­da­tams pa­ka­ko dvie­jų spa­lio die­nų, ku­rios juos ar­ba iš­kė­lė į Olim­pą, ar­ba nu­tren­kė į Ha­do ka­ra­lys­tę.

Be­lie­ka nai­viai ti­kė­tis, kad jie bus iš­min­tin­gi kaip Pro­me­tė­jas ir su­pras, kuo ski­ria­si „Di­džio­ji koa­li­ci­ja“ ir „Di­džio­ji vi­rė­ja“. O mū­zos šlo­vi­na ža­liuo­sius He­rak­lius:

„Jums hes­pe­ri­džių ste­buk­lin­ga obe­lis, / kol per­mai­nų ger­bė­jai ne­su­pyks. / Tarp Sci­lės ir Cha­rib­dės švies vil­tis, / nors mū­sų akys jos ir neiš­vys“.