Degam! Bet, Kisa, dainuok, kad niekas neįtartų

De­gam! Bet, Ki­sa, dai­nuok, kad nie­kas neį­tar­tų

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ne vie­ne­rius me­tus Rad­vi­liš­kio gy­ven­to­jų pa­vo­jaus šauks­mą dėl mil­ži­niš­kų me­džio drož­lių kal­nų įmo­nė­je „Gai­re­li­ta“ gir­dė­jo tik žur­na­lis­tai.

„Deg­si­me!“ – nors gy­ven­to­jai ko­ne ket­ve­rius me­tus šau­kė­si įvai­riau­sių ins­tan­ci­jų pa­gal­bos su­stab­dy­ti de­gių kal­nų py­li­mą.

De­gė. Ir jau ne kar­tą. Tik anks­tes­niais kar­tais bu­vo lai­ku su­spė­ta už­ge­sin­ti.

Ar po gy­ven­to­jų ir ug­nies sig­na­lų kas nors iš at­sa­kin­gų pa­rei­gū­nų su­ju­do? Sa­vi­val­dy­bės? Ap­lin­ko­sau­gos? Prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos spe­cia­lis­tai?

„Taip!“ – tvir­tins po­pie­riu­kų ra­šy­to­jai. Bau­dos bu­vo ski­ria­mos ne kar­tą!

Ir di­dy­sis Rad­vi­liš­kio fa­ke­las, ke­le­rius me­tus „ge­sin­tas“ men­kų bau­dų kvi­tu­kais, su­lieps­no­jo!

Tie­siog ne­ga­lė­jo ne­su­lieps­no­ti, kai bu­vo „ge­si­na­mas“ tik bau­de­lė­mis, o ne rea­liais at­sa­kin­gų pa­rei­gū­nų veiks­mais, kad tie kaž­kam pi­ni­gus ne­šan­tys kal­nai bent jau bū­tų ne­di­di­na­mi, o ma­ži­na­mi.

Kas nors iš at­sa­kin­gų­jų dėl to pa­si­sten­gė? Me­ras? Ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų val­dy­mo va­do­vas – ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė? Ug­nia­ge­sių va­dai ir ei­li­niai? Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai? Įmo­nės ak­ci­nin­kai?

O gal ge­riau­siai šio­je si­tua­ci­jo­je vei­kė po­nas Ne­veik­lu­mas, ki­ken­da­mas į ne­va aša­roms šluos­ty­ti pa­si­ruoš­tą no­si­nę?

Kai at­vi­ra lieps­na nuo mil­ži­niš­kų kal­nų svi­li­no taip, kad ir sto­vint per ke­lias­de­šimt met­rų nuo pra­ga­ru vir­tu­sio (da­bar aiš­kė­ja, net ne me­džio drož­lių, o pi­ni­gų) kal­no, at­ro­dė, kad iš­si­ly­dys dra­bu­žiai.

Kai at­vi­ra lieps­na apė­mė kai­my­ni­nių na­mų gy­vat­vo­res, Ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų ko­mi­si­ja sė­do po­sė­džiau­ti. Apie pie­tus. Kai gais­ras siau­tė­jo jau nuo pa­ry­čių. Gy­ven­to­jai įsi­ver­žė į ko­mi­si­jos po­sė­dį. Žur­na­lis­tai ma­tė, kaip at­ro­dė gais­ro ir bai­mės iš­ka­muo­ti žmo­nės: nuo dū­mų ir smal­kių pa­rau­du­sio­mis ir už­ti­nu­sio­mis aki­mis, karš­čio ap­svi­lin­tais vei­dais pra­šan­tys ge­sin­ti siau­bin­gą gais­rą.

Ir ta­da po­nas Ne­veik­lu­mas, gal­būt jau vir­tęs nu­si­kal­ti­mu, to­liau ki­ke­no į sau­ją, kai Rad­vi­liš­kio ra­jo­no me­ras An­ta­nas Če­po­no­nis bai­sią­ją gais­ro nak­tį pu­siau su šyp­se­na įvar­di­jo si­tua­ci­ją „Jo­ni­nių nak­ti­mi, kai ap­lin­kui de­ga lau­žai ir vi­si šo­ka kaž­ką tai...“

Tik per vie­nuo­li­ka pa­rų gais­rą pa­vy­ko už­ge­sin­ti. Pra­dė­ti skai­čiuo­ti nuo­sto­liai, pra­džiai jie sie­kia ma­žiau­siai pu­sant­ro šim­to tūks­tan­čių eu­rų, bet, grei­čiau­siai, la­bai ženk­liai pa­di­dės, kai į su­mą bus įtrauk­ti ug­nia­ge­sių ir ki­tų tar­ny­bų kaš­tai, ka­riš­kių sraig­tas­par­nio pa­kė­li­mas, nuo­sto­liai gy­ven­to­jams.

Po­nas Ne­veik­lu­mas šio­je vie­to­je da­rė­si pa­na­šus į „Dvy­li­kos kė­džių“ per­so­na­žą Ki­są Vo­rob­ja­ni­no­vą, ku­riam bu­vo liep­ta dai­nuo­ti, kad nie­kas neį­tar­tų. Nes pa­na­šu, kad po­no Ne­veik­lu­mo są­skai­ta bus ap­mo­kė­ta iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų ki­še­nės, kaip Ki­sos Vo­rob­ja­ni­no­vo deš­re­lės po rub­lį dvi­de­šimt pen­kias ka­pei­kas ir bu­te­lis deg­ti­nės iš pi­ni­gų, skir­tų pirk­ti kė­dėms!

Pen­kio­li­ka pa­rų po gais­ro. Ke­tu­rio­li­ka pa­rų po to, kai dėl gais­ra­vie­tės van­de­nų nu­sto­ję funk­cio­nuo­ti va­ly­mo įren­gi­niai pra­dė­jo leis­ti ter­ša­lus į Pet­rai­čių tven­ki­nį Pak­ruo­jo ra­jo­ne už maž­daug pen­kio­li­kos ki­lo­met­rų nuo gais­ra­vie­tės. Tik ta­da su­rea­guo­ja ap­lin­kos vi­ce­mi­nist­ras Al­gir­das Ge­ne­vi­čius – duo­da nu­ro­dy­mą veik­ti.

Vi­sas tas ke­lio­li­ka die­nų apie Pet­rai­čių tven­ki­nį vaikš­čio­jo vie­ti­nės Me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos spe­cia­lis­tas, ku­riam ne tik ne­bu­vo pa­de­da­ma gel­bė­ti gam­tą nuo dar bai­sies­nių pa­da­ri­nių, bet biu­rok­ra­tiš­kai prie­kaiš­tau­ja­ma, kam gel­bė­ja gaiš­tan­čias ap­nuo­dy­tas žu­vis. Mi­nis­te­ri­jos „ki­sos“ tas ke­tu­rio­li­ka pa­rų iš vi­so nė akių ne­ro­dė.

Nu­tar­ta veik­ti ta­da, kai jau Pet­rai­čių tven­ki­nys iš es­mės mi­ręs, nes van­duo – ru­das ir dvo­kian­tis. Kai to­nos nuo­din­ga­me van­de­ny­je už­troš­ku­sių žu­vų mai­to iš­sem­ta graibš­tais. Kai da­lis dar leis­gy­vių žu­vų vie­ti­nių žve­jų pa­gal ga­li­my­bes bu­vo grie­bia­ma ir ve­ža­ma į šva­res­nius tven­ki­nius.

Eko­lo­gi­nę ka­tast­ro­fą, gre­sian­čią net tarp­tau­ti­niu skan­da­lu, jei per upių in­ta­kus ter­ša­lai pa­teks į Lat­vi­ją, Bal­ti­jos jū­rą iš es­mės „ge­si­no“ sa­va­no­riai žve­jai mė­gė­jai!

Bet po­nas Ne­veik­lu­mas ne­nu­lei­do ran­kų! Dar ne vis­kas pra­ras­ta!

Praė­ju­sį penk­ta­die­nį ap­lin­kos vi­ce­mi­nist­ras A. Ge­ne­vi­čius nu­spren­dė, kad tik nuo pir­ma­die­nio „bus im­ta­si koor­di­nuo­tų ir su­telk­tų veiks­mų“ eko­lo­gi­nės ne­lai­mės pa­da­ri­niams nai­kin­ti.

Ką da­ry­ti su nuo­din­ga upių tėk­me ir mi­ru­siu tven­ki­niu? O kaip gaiš­tan­čios žu­vys? Pa­lauks per sa­vait­ga­lį, nes val­di­nin­kams išei­gi­nės die­nos?

Ki­sa, dai­nuok, kad nie­kas neį­tar­tų, kie­no di­džiu­lės krū­vos to­kių pat sma­giai de­gan­čių me­džio drož­lių yra vi­sai ša­lia Šiau­lių – Kai­rių mies­te­ly­je. Kai­rių se­niū­nas li­be­ral­są­jū­die­tis Ar­tū­ras Šul­čius jau nu­ta­rė „dai­nuo­ti“ – slėp­ti, kas gra­si­na dar vie­nu fa­ke­lu gy­ven­to­jams.

Kol „ki­sos“ juo­kau­ja, ky­la min­tis, kad toks ne­veik­lu­mas disk­re­di­tuo­ja pa­čią vals­ty­bę. Ne­rei­kės jo­kių „krem­lis­ta­no ža­lių žmo­ge­liu­kų“, nes jie jau vei­kia mū­sų biu­rok­ra­tų ir pa­rei­gū­nų ran­ko­mis.