SAU­LĖS MŪ­ŠIO VIE­TA RE­KOR­DU PAK­VI­PO

SAU­LĖS MŪ­ŠIO VIE­TA RE­KOR­DU PAK­VI­PO

SAU­LĖS MŪ­ŠIO VIE­TA RE­KOR­DU PAK­VI­PO

Vilius Puronas

Kaip be­žiū­rė­si – nuo tei­sy­bės ne­pa­bėg­si. Jau­niū­nuo­se te­bet­vy­ro epo­chos skau­du­lys – Sau­lės mū­šio kąs­nis, ku­riuo pa­spring­ta: neuž­baig­ti že­mės dar­bai, telk­šo neaiš­kūs tven­ki­niai...

O juk Sau­lės mū­šio bū­ta ir prie Kar­sa­kiš­kio Pa­ne­vė­žio kai­my­nys­tė­je, ir prie Ak­me­nės ar kaž­ko­kios Kam­nos, ir Anykš­čių ra­jo­ne, prie Ru­bi­kių eže­ro, kur nuo se­no ži­no­mas Šiau­lių so­džius ir trys pi­lia­kal­niai, Pak­ruo­jo ra­jo­ne ar prie Šir­vin­tų. Lat­vi­jos moks­li­nin­kai te­be­si­vi­lia, kad Sau­lės mū­šis įvy­ko ne­to­li Baus­kės prie Vec­sau­lės (se­no­sios Sau­lės), prie Ne­mu­nė­lio, ten ne­tgi ke­lias su­kne­žin­tas kau­ko­les ra­do. Vis dėl­to dau­gu­ma šį mū­šį sie­jo su mū­siš­kiais Šiau­liais: ties Sal­du­ve, ties Kry­žių kal­nu, ties Gin­kū­nais, prie Mū­šos, ties Meš­kui­čiais, ne­to­li Pak­ruo­jo, taip pat Pa­ne­vė­žy­je, Elekt­ros gat­vė­je ir, ži­no­ma, ties Jauniūnais... Vi­sa tai skel­bė ir ar­gu­men­ta­vo rim­ti XIX ir XX a. pra­džios moks­lo vy­rai, rem­da­mie­si ta pa­čia Li­vo­ni­jos kro­ni­ka, to­mis pa­čio­mis ei­lu­tė­mis.

Vie­na iš hi­po­te­ti­nių vie­tų ku­rio­je vy­ko mū­siš­kis Sau­lės mū­šis, mi­nė­ta kraš­to­ty­ri­nin­ko J. Šlia­vo, ne­se­niai pri­si­kė­lė Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne tarp Šau­lė­nų, Šiau­lai­čių ir Šiau­lės pie­vų. Gra­ži, sa­va­lai­kė pa­sta­rų­jų mė­ne­sių pub­li­ka­ci­ja Šiau­lių spau­do­je, su­kė­lė pi­lie­ti­nį su­si­do­mė­ji­mą. Ten – ir trys vie­to­var­džiai, ling­vis­tiš­kai pa­tvir­ti­nan­tys tą prie­lai­dą, ir, ne­tgi, ne­ži­no­mo as­mens dar prie Sme­to­nos pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo vie­to­je, kur in­ter­ven­tai į kai­lį ga­vo. Tai­gi...

Na­tū­ra­lu, kad at­si­ra­do ir nau­jų pa­ste­bė­ji­mų, kad pa­sku­ti­ny­sis Sau­lės mū­šis vy­ko prie Šiau­lių, ša­lia Vil­niaus ir Gin­kū­nų gat­vių san­kry­žos, ku­rią ne­se­niai ap­rū­pi­no švie­so­fo­rais. Juk ši san­kry­ža, jei ne­me­luo­ja sta­tis­ti­ka, bu­vo pa­ti ava­rin­giau­sia Šiau­liuo­se. Ava­ri­jos ir­gi ne­bu­vo iš pirš­to lauž­tos, nes vie­to­vė nuo se­no kaž­ko­kia juo­da mis­ti­ka te­be­vib­ruo­ja. Ko­dėl? Ogi anuo­me­ti­nės ka­la­vi­juo­čių dū­šios ne­rims­ta praė­jus net 780 me­tų po jų šei­mi­nin­kų mir­ties. Štai ko­dėl san­kry­ža, bū­da­ma neats­ki­ria­ma prie­šis­to­ri­nių Šiau­lių kai­my­nė, te­bes­pin­du­liuo­ja pa­slap­ti­mis ir iš­min­ti­mis, ku­rios da­bar­ti­nė­je de­mok­ra­ti­jos epo­cho­je nau­jai su­spin­du­liuo­ja žio­vu­lin­go­mis prie­lai­do­mis, kol moks­li­nin­kai ty­li.

Ar­gi at­si­tik­ti­nai čia at­si­ra­do Gin­kū­nų vie­to­var­dis, pa­kei­tęs iki tol čia bu­vu­sią Mon­kū­nų ako­li­cą, sa­vo lai­ku įkur­tą ati­tar­na­vu­sių LDK ve­te­ra­nų?

Toks Pet­ras K., ku­rio tė­vas po­ka­ry­je Gin­kū­nų ta­ry­bi­nia­me ūky­je kal­viu dir­bo, pa­sa­ko­jo, kad apie 1947-uo­sius, pas juos į sve­čius dė­dė su dė­di­na bu­vo at­va­žia­vę ark­liu pa­kin­ky­tu ve­ži­mu. Kai va­žia­vo na­mo, to­je san­kry­žo­je jų ark­lys ar pa­sly­do, ar su­dur­nia­vo, ka­dan­gi dė­dė bu­vo „kiek paė­męs“, to­dėl ve­ži­mas nu­vir­to į pur­vi­ną grio­vį, už ką dė­di­na ne­šva­riu pa­ga­liu už­tvo­jo dė­dei.

Be to to­kia Ro­mual­da U. at­krei­pė dė­me­sį, kad ša­lia Gin­kū­nų net ke­lios ka­pi­nės at­si­ra­do pa­sku­ti­nia­ja­me šimt­me­ty­je: ir lais­va­ma­nių, ir ta­ry­bi­nių ka­rių, ir re­zis­ten­tų, o svar­biau­sia – di­džio­sios Šiau­lių mies­to Gin­kū­nų ka­pi­nės, kai sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se šiau­lie­čių la­vo­nams lai­do­ti vie­tų ne­be­li­ko. Iš kur, jū­sų ma­ny­mu, to­kia lem­tis Gin­kū­nų že­mei?

Gin­kū­nų san­kry­žą, tin­kan­čią Sau­lės mū­šiui lo­ka­li­zuo­ti, ne­tie­sio­giai ar­gu­men­tuo­ja ir se­no­sios Li­vo­ni­jos kro­ni­kos ei­lu­tės „Kein Sou­le sie kar­ten wi­der...“ („Nuo Sau­lės ėmė grįž­ti per ba­las ir per kem­sy­nus“) kur žo­dį „kein“ įvai­rūs ver­tė­jai ver­tė ir kaip „nuo“, kas mums tin­ka, ir kaip „be“, kas mums pa­tin­ka, ir kaip „link“ (mums šiuo at­ve­ju ne­tin­ka). Be to juk ten mi­ni­mas upe­liu­kas, ana­lo­giš­kas iš Gin­kū­nų eže­ro iš­te­kan­čiai Kul­pei. Tai­gi – vie­ta ir Li­vo­ni­jos kro­ni­kos ap­ra­šas su­tam­pa. Tie­sa, rei­ka­lui kiek truk­do ten bu­vęs Vinkš­nos eže­ras, Ty­zen­hau­zo nu­sau­sin­tas XVIII a. pa­bai­go­je, ta­čiau nie­kas ne­ži­no, ar jo bū­ta anuo­met, XIII a. pra­džio­je, nes nei ap­ra­šų, nei liu­di­nin­kų neiš­li­ko.

Bręs­ta dar vie­nas šau­nus Lie­tu­vos re­kor­das – mū­šis, tu­rįs dau­giau­sia lo­ka­li­za­ci­jos vie­tų. Lai­kas ruoš­ti do­ku­men­ta­ci­ją agen­tū­rai „Fac­tum“ prie Lie­tu­vos kul­tū­ros fon­do, kad Sau­lės mū­šis bū­tų už­re­gist­ruo­tas Lie­tu­vos Gi­ne­so kny­go­je, bent to­kiu bū­du pa­žy­mint jo 780-me­tį.