Di­džiau­sias rin­ki­mų pa­ra­dok­sas

Di­džiau­sias rin­ki­mų pa­ra­dok­sas

Vla­das VER­TE­LIS

Iš­gąs­tį, pa­ma­čius, kad val­dy­ti Lie­tu­vos grįž­ta nak­ti­niai 2008-ųjų re­for­ma­to­riai, pi­lie­čiai per­lei­do rin­ki­mų pra­lai­mė­to­jams.

Jiems va­le­ri­jo­nų la­šai ne­be­pa­dės, reik­tų stip­res­nių vais­tų. Gal ir pa­vyk­tų ma­žu­mė­lę iš­sie­li­tin­ti ir į rea­ly­bę pa­žvelg­ti be pyk­čio, prie­kaiš­tų, rin­kė­jų įžei­di­nė­ji­mo (bal­suo­jat kaip šus­taus­ki­nin­kai), be gra­si­ni­mų spe­cia­lio­sio­mis tar­ny­bo­mis? Abe­jo­ti­na.

O gal jau iš­siųs­tas žy­gū­nas su skun­du į krem­lių Briu­se­ly­je ar po­niai A. Mer­kel. (Pri­si­me­na­me, po 1992 me­tų LDDP per­ga­lės šuo­liuo­ta į Lon­do­ną.)

Gel­bė­kit Lie­tu­vą: bar­ba­rai jau šia­pus var­tų!

Ant lai­mė­ju­sios par­ti­jos ir jos ly­de­rių iš­pil­ta ne vie­na prie­ka­ba pur­vo (vals­tie­tiš­kai – mėš­lo). Dar pils, ty­čio­sis gal­būt nuo­žmiau nei iš Ro­lan­do Pak­so ar Lo­re­tos Grau­ži­nie­nės. Tai mū­sų ša­lies vie­šo­sios po­li­ti­kos erd­vė­se da­ro­ma meist­riš­kai, pa­nau­do­jant vi­sus įma­no­mus žan­rus ir pro­fų es­kad­ro­ną. Ir vi­sa tai bus va­di­na­ma kri­ti­ka, nuo­mo­nių iš­raiš­ka, rū­pes­čiu vals­ty­bės atei­ti­mi.

Iš pra­lai­mė­ju­sių­jų vei­dų ir re­to­ri­kos ne­dings­ta klaus­tu­kai – iš ko­kių dyk­rų pa­ki­lo tie „vals­tie­čiai“, ką at­si­ve­ža sa­vo kin­ki­niuo­se?

Jau ta­da, kai par­ti­jos rei­tin­gai nea­be­jo­ti­nai pre­ten­da­vo į ly­de­rys­tę, gar­sios vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ty­ri­mų agen­tū­ros va­do­vas po­strin­ga­vo apie kaž­ko­kius jam ma­žai gir­dė­tus Nai­sius, Bal­tų are­ną (keis­ti žai­di­mai, ne­sup­ran­ta­ma dėl ko). Apie Sau­lių Skver­ne­lį, ku­ris, pa­sak jo ir ki­tų sos­ti­nės ana­li­ti­kų, sa­vo po­pu­lia­ru­mu už au­sų pa­kė­lė se­niai nu­ra­šy­tą par­ti­ją. Kaž­ko­kie mar­gi­na­lai.

Anks­ti pa­va­sa­rį Ka­ziu­ko mu­gė­je su­ti­kau Ra­mū­ną Kar­baus­kį. Dar ne­bu­vo Skver­ne­lio, o „vals­tie­čių“ rei­tin­gai, neįp­ras­tai šiai po­li­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai, įspū­din­gai ki­lo. R. Kar­baus­kis nea­be­jo­jo – kils dar aukš­čiau.

Ka­ted­ros aikš­tė­je sto­vė­jo Nai­sių va­sa­ros teat­ro mo­bi­lio­ji sce­na. Šim­tams vil­nie­čių vai­kų kon­cer­ta­vo jau­ni teat­ro ak­to­riai. R. Kar­baus­kį kal­bi­no praei­viai, o aikš­tės cent­re prie ne­mo­ka­mai da­li­ja­mų vai­kiš­kų kny­gų nu­tį­so ei­lės.

Po­nai ana­li­ti­kai, ta­da dar ne­bu­vo Skver­ne­lio, o ban­ga jau ki­lo. Iš apa­čios.

Nai­siai – ša­lia Šiau­lių, o su R. Kar­baus­kiu ne kar­tą bend­rau­ta. Klau­sy­da­vau­si jo mo­no­lo­gų apie kul­tū­rą, švie­ti­mą, so­cia­li­nius rei­ka­lus, apie įvai­rias idė­jas.

Ne­mo­ka­mi Nai­sių teat­ro spek­tak­liai. Ke­le­tą me­tų nuo­la­ti­nių ke­lio­nių po ša­lies pro­vin­ci­ją.

„Įsi­vaiz­duo­kit kai­mo vai­kų akis, kai pir­mą­kart pa­ma­to spek­tak­lį“, – emo­cin­gai kal­bė­jo.

Pas­ku­ti­nis po­kal­bis – apie bib­lio­te­kas. Jis, do­va­no­da­mas kny­gas, jau bu­vo ap­si­lan­kęs vi­so­se di­des­nė­se ša­lies bib­lio­te­ko­se. Var­di­jo pro­ble­mas, kas kaip įsi­kū­rę, ko­kios ten veik­los.

„Šiau­lių kraš­tas“ apie Nai­sių me­ce­na­to ju­dė­ji­mą daug ra­šė, nes laik­raš­čio ir R. Kar­baus­kio kul­tū­ri­nės, so­cia­li­nės veik­los kryp­tys – tos pa­čios. To­dėl ir šis ko­men­ta­ras nė­ra pa­ne­gi­ri­ka lai­mė­ju­sios par­ti­jos pir­mi­nin­kui. Klai­dų bus daug, taip pat – ir kri­ti­kos.

Ra­šau, no­rė­da­mas pa­ro­dy­ti, kad kul­tū­ra – di­džiu­lė jė­ga. Ji ke­lia žmo­nes: ver­čia mąs­ty­ti, mo­ko iš­girs­ti ir klaus­ti, teig­ti ir abe­jo­ti.

Kul­tū­ra tei­kia vil­ties. Tai ir yra di­džiau­sias šių Sei­mo rin­ki­mų lai­mė­ji­mas.

Ir di­džiau­sias pa­ra­dok­sas: į sos­ti­nę atei­na ne tik pro­vin­ci­ja, bet ir kul­tū­ra.

Seimo rinkimai Kaune.

"Facebook" nuotr.